,

Obuolių namai

Kazlų Rūdoje, Obuolių gatvėje, pirmuoju numeriu pažymėtame name, visuose kampeliuose padaryti iš įvairiausių medžiagų, įdomiausių formų ir pavidalų karaliauja obuoliai. Tai Irmos Braškienės nuopelnas, kad mylima tėviškė atgimė kaip „OBUOLIŲ NAMAI“. Ir nors šis hobis prasidėjo neplanuotai, tačiau dabar moteris didžiuojasi gausia kolekcija ir sako, kad ne vienas, apsilankęs šiame name, vėliau obuolius net sapnuoja.

Obuolių gatvė

Irma jau daugybę metų gyvena Vilniuje, o Lietuvos Edukologijos universitetą vadina savo antraisiais namais, nes ten išdirbo 39-erius metus. Tačiau neužmiršta ir savo tėviškės – Kazlų Rūdos. Prieš 8-erius metus išėjus Anapilin mylimai mamai, teko priimti sprendimą, tad moteris, užuot pardavusi, renovavo gimtuosius namus. Ir nors vis dar važinėja į sostinę, neslepia, kad kuo toliau, tuo labiau traukia į Obuolių gatvę grįžti visam laikui.

Irma Braškienė

Būtent nuo gatvės pavadinimo ir prasidėjo tėviškės virsmas į Obuolių namus. Nors aplink esančios gatvės ne kartą keitė pavadinimus, tačiau būtent Obuolių gatvė, kurioje yra vos 2 namai, taip ir liko tokiu pačiu pavadinimu. O pirmu numeriu pažymėtame name, visai netyčia, vis atsirasdavo koks nors daiktas, susijęs su obuoliu arba tiesiog obuolių formos. Tuomet Irmai atsirado minčių sodyboje esančiame pastate įkurti Obuolių muziejų. Visgi vėliau ji persigalvojo – kam gražiems daiktams leisti dulkėti lentynose, juk reikia juos naudoti pagal paskirtį. Taip obuoliai atsikraustė į gyvenamąjį namą ir dabar ten, tikrąja ta žodžio prasme, karaliauja, nes daiktų, susijusių su obuoliais, vis daugėja.

Obuolių manija

Pirmiausia atsirado obuolio formos vėtrungė ant namo stogo, pašto dėžutė su obuoliu, tada užrašas ant namo sienos OBUOLIŲ 1. Irma juokiasi, kad dėl pastarojo kasmet rudenį sulaukia prašytojų išspausti sultis. Sodelyje tikrus obuolius vedančių obelų keturios, o dvi iš jų dar tėvelių sodintos. Jaukaus namelio viduje obuoliai „noksta“ įvairiausiais pavidalais – pradedant indais, rankšluostėliais, žvakidėmis, knygomis, baigiant papuošalais, kosmetika ir kalėdiniais žaisliukais. Taip pat ant lentynos pūpso nemažai iš medžio, stiklo, onikso, molio, gintaro ir kitų medžiagų pagamintų obuolių. Moteris sako niekada neskaičiavusi, kiek eksponatų turinti, nors prisipažįsta, jog daug kas to teiraujasi: „Tikrai neturiu tikslo surinkti kuo daugiau daiktų ir dar nesu pamišusi dėl šio netikėto savo hobio. Dabar pati jau labai retai ką nors įsigyju. Be to ir turimos erdvės neleidžia labai įsismaginti“, – sako Irma.

Daugiausia daiktų „Obuolių namų“ savininkė gavo dovanų, tačiau vis labiau besikaupiant obuolinėms dovanoms, daug kas kartojasi: „Pavyzdžiui laikrodžių jau turiu 7, o rankšluostėlių gal kokius 25… Jau vis dažniau paprašau, kad paklaustų, ko dar neturiu arba užsimenu, ko norėčiau“, – juokiasi moteris. Sunku patikėti, bet dar yra daiktų, kurių Irma savo kolekcijoje neturi ir svajoja įsigyti, pavyzdžiui – taupyklę, guminius botus, o ir magnetukų ant šaldytuvo sako turinti tik keletą.

Neįtikėtina, kiek visko yra su obuoliais arba iš obuolių. Net ir daug ko mačiusiai Irmai dažnai tenka nustebti gavus dovanų kažką netikėto. O ir draugai bei pažįstami nustebina autoriniais darbais, štai vienos draugės mama išsiuvinėjo obuoliukus smulkučiu kryželiu. Irma džiaugiasi, kad šie žavūs daiktai, susiję ne tik su namų simboliu, bet ir su kiekvienu žmogumi, kūrinio autoriumi.

Nuo Adomo ir Ievos iki pyrago

Atrodytų sunku gyventi praktiškai muziejiniame pastate, bet moteris tik nusijuokia, jog obuolys – tai ne velnias, gyvatė ar varlė, o ir šiuos žmonės kolekcionuoja ir tarp jų gyvena. „Obuolys visų pirma yra labai gražus, labai įvairus, nekalbant jau apie jo naudą ar sakralinę reikšmę, tad čia gyvendama tikrai jaučiuosi labai gerai. O dulkes valyti juk reikia nuo visų daiktų“, – sako Irma.

Paklausta, ar nenori „Obuolių namų“ paversti viešai lankomu objektu, Irma primena, kad tai ne muziejus, o tik namai, kuriuose gyventi jai gera, todėl tokių planų neturinti, nors ir nelaiko visko paslėpusi po devyniais užraktais: „Kyla įvairių minčių, galbūt rengsiu edukacines ekskursijas su degustacija, bet kol kas nieko neplanuoju, juk tai nėra mano nuolatinė gyvenamoji vieta. Tiesa, jau buvo kelios ekskursijos, jų metu net kelias pamokas parengiau – buvo sunku pačiai patikėti, koks vis dėl to įdomus yra obuolys ir su juo susiję dalykai – pradedant nuo Adomo ir Ievos, baigiant pyragu“, – pasakoja Irma.

Išradinga moteris netgi turi ir keletą ritualų – kiekvienas, atvykęs į jos namus, turi įsegti savo popieriaus lapą į Didžiąją obuolių knygą: „Tai kaip ir įėjimo bilietas. Tuose lapuose gali būti bet kas, susijęs su obuoliais, patikėkit, kokių originalių ir įdomių dalykų galima rasti. Taip pat – pirmas kąsnis ir gurkšnis turi būti pagamintas iš obuolio. Na ir Vytauto Landsbergio jaunesniojo dainą „Obuoliai, obuoliai“ prie vėliavos reikia visiems sudainuoti. Tiesa, autorius dar nežino, kad šis puikus jo kūrinys jau tapo mano namų himnu…“, –šypsosi Irma.

Irma Braškienė

Keista, bet mėgstamiausio obuolių pyrago moteris neturi, sako, kad tai netolimos ateities užduotis. Visgi ne kartą gamino iš dviejų didelių, jos namuose esančių, receptų knygų – „Viskas be obuolių“ ir „Viskas su obuoliais“. Irena gailisi, kad tokio skanaus apkepo, kaip kepdavo mama, iškepti nemoka, bet taip juk sako visi vaikai apie savo mamas…

Nesusilaikiau nepaklaususi, kaip gi čia nutiko, jog tokia pavardė nepaskatino jos kolekcionuoti braškes: „Taip, šita pavardė ne tik graži, bet ir skani… Turėjau ir keletą simpatiškų daikčiukų su braškėmis, bet juos perdaviau kitai Braškienei. O mažieji mūsų šeimos gudragalviai jau seniai siūlo man pasikeisti pavardę į Obuolienę. Dar nesvarstau tokios galimybės, bet ką gali žinoti…“, – juokiasi „Obuolių namų“ savininkė.

Iveta Leščinskaitė

Taip pat skaitykite: