Neryžtingumas: įstrigus tarp dvejonių ir neišnaudotų galimybių

Psichologė, projekto saviterapija.lt įkūrėja Evelina Adakauskienė. Nuotr. aut. Audra Genienė

Gyvenime dažnai tenka rinktis. Kai kurie sprendimai atrodo paprasti, tad juos priimame be ilgesnių svarstymų, kiti – verčiantys gerokai „palaužyti“ galvą. Tačiau kartais nutinka taip, kad nesibaigiantys svarstymai ir delsimas priimti sprendimus pernelyg dažnai trukdo judėti pirmyn. Galiausiai toks neryžtingumas tiesiog virsta neišnaudotomis progomis. Riba tarp kasdien normaliai apninkančių abejonių ir jau problema virtusio delsimo imtis veiksmų ne visada gali būti aiški. „Viskas tampa problema tada, kai pradeda kenkti gyvenimui: santykiams, darbui (saviraiškai), savijautai“, – sako psichologė, projekto saviterapija.lt įkūrėja Evelina Adakauskienė.

Neryžtingumas – įgytas ar įgimtas?

Kalbėdami apie tam tikrus žmonių polinkius, neretai svarstome: jie įgyti ar juos būtų galima priskirti prie įgimtų charakterio savybių? Neryžtingumas – ne išimtis. „Pats neryžtingumas nėra charakterio savybė. Tai daugiau rezultatas, nerimastingumo, nepasitikėjimo savimi, tobulumo siekio, pasmerkimo baimės simptomas. O pastaruosius daugiausia įgyjame kartu su vaikystės patirtimis“, – teigia E. Adakauskienė. Pasak psichologės, žmonės, niekaip negalintys priimti sprendimo, patiria stresą ir jam įveikti pasitelkia vengimo strategiją. „Gali būti, kad žmogus tiesiog įpratęs naudoti vengimą, nes tai įprasta jo aplinkoje, galbūt nepastebi, neįvardija, kad tai daro, ar nežino, kaip kitaip elgtis stresą keliančiose situacijose“, – aiškina specialistė. Jos manymu, kai kurie įgimti dalykai vis dėlto gali lemti didesnį polinkį į neryžtingumą. „Kaip įgimta savybė, prisidedanti prie neryžtingumo, galėtų būti temperamentas (lėto temperamento žmonės, tikėtina, užtruks ilgiau priimti sprendimą nei cholerikai), jautrumas aplinkai (ypač jautrūs žmonės gali užtrukti priimti sprendimą, nes jie „surenka“ daugiau informacijos)“, – vardija pavyzdžius pašnekovė.

Aplinkos įtaka

„Jei žmogus augo šeimoje, kurioje buvo gėdinamas, baudžiamas, kur su juo buvo elgiamasi nepagarbiai, tikėtina, kad tas žmogus mažiau pasitikės savimi, labiau bijos pasmerkimo ir jam bus sunkiau surasti ryžto priimti sprendimus“, – sako E. Adakauskienė. Psichologė atkreipia dėmesį, kad, jei žmogus augo nesaugioje aplinkoje, jam gali būti ne tik itin svarbi kitų nuomonė, bet ir kaustyti nežinomybės baimė. „Tokiam žmogui gali būti labai sunku pasiryžti didesniems pokyčiams (pavyzdžiui, persikraustyti ar net išsiskirti su smurtaujančiu partneriu). Jei žmogus augo labai reiklioje aplinkoje, kur pareigos buvo svarbiau už bet kokius norus, dvejonės ir neryžtingumas dažnai gali kilti situacijose, kuriose iškyla konfliktas tarp „noriu“ ir „reikia“, – aiškina specialistė.

Pasak E. Adakauskienės, aplinkiniai daro mums reikšmingą įtaką ne tik kol augame ir bręstame, bet ir mums suaugus. Todėl save apsupę nuolat smerkiančiais ar gėdinančiais asmenimis, ilgainiui rizikuojame patikėti pastarųjų neigiamais vertinimais: taip uždegama žalia šviesa formuotis žemai savivertei, nepasitikėjimui savimi, kurie ir paskatina neryžtingumą. Ir priešingai – apsupę save palaikančiais ir drąsinančiais žmonėmis, į kuriuos galime kreiptis pagalbos ar palaikymo, sudarome palankias sąlygas įgauti daugiau ryžto.

Kaip neryžtingumas veikia santykius ir bendrą gyvenimo kokybę?

„Neryžtingumas paprastai pasireiškia atidėliojimu arba sąstingiu. Kartais žmonės daug kalba apie savo sunkumą, klausia kitų nuomonės, o kartais niekas nežino, ką jie galvoja, bet sprendimo nepavyksta ištraukti. Jei apsispręsti nepavyksta labai ilgai (ar dažnai), aplinkinius tas gali kiek erzinti, tuomet dalis žmonių gali pradėti pykti, siūlyti sprendimus, kai kurie gali pasiūlyti ir pagalbą. Kita dalis žmonių gali atsiriboti, atsitraukti, saugodami save ir vengdami susipykti“, – aiškina specialistė. 

Jos teigimu, darbinėje aplinkoje neryžtingi žmonės retai užima vadovaujančias pozicijas, gali būti vertinami kaip nepatikimi, todėl kolegos gali vengti turėti su jais reikalų, jiems rečiau gali būti patikimos atsakingos užduotys. „Neryžtingi žmonės paprastai jaučia daugiau nerimo sprendimo reikalaujančiose situacijose. Taip pat gali jaustis praleidę galimybes (pavyzdžiui, darbo pasiūlymus), jaustis nenugyvenę savo gyvenimo taip, kaip norėjo, nes nesiryžo pokyčiams“, – įžvalgomis dalijasi psichologė. 

Kartais gali ir praversti

Neryžtingumo sąvoka visuomenėje yra įgijusi tam tikrą neigiamą atspalvį. Veržlūs, iniciatyvūs, drąsiai savo sprendimus priimantys ir galimybes stveriantys žmonės atrodo sėkmingi ir tvirtai laikantys savo gyvenimo vairą, o štai neryžtingiesiems jis, atrodo, tiesiog prasisuka pro rankas. Tačiau tikriausiai, kaip ir dauguma savybių, tam tikromis aplinkybėmis ar tam tikrose situacijose  ir ši gali pasirodyti esanti naudinga. „Viskas, ką mes darome, duoda kažkokią naudą (kitaip to nedarytume). Kartais labai ryžtingai nusiteikę žmonės sprendimus priima iš nerimo, impulsyviai ir tie sprendimai gali būti net pavojingi. Skirti sau laiko atsitraukti, apmąstyti situaciją ir priimti sprendimą gali būti labai svarbu, nes tuomet gali atskirti, koks sprendimas palankiausias. Pavyzdžiui, norint investuoti savo turtą, net ir patartina apmąstyti, pasitarti su specialistais, įvertinti situaciją ir tik tada priimti sprendimą. Paskubėjus tokiose situacijose galima skaudžiai nudegti. O kartais neryžtingumas gali būti kaip nuojauta ar ženklas, kad iš tiesų nenorite priimti to sprendimo. Tad tikrai verta įsiklausyti į norą duoti sau laiko“, – pastebi E. Adakauskienė. 

Neryžtingumą įmanoma įveikti

Siekiant asmeninių vidinių pokyčių, svarbi motyvacija ir savistaba. Norint tapti labiau ryžtingam, pirmiausia bus svarbu pasiryžti „dirbti“ su savimi, skirti laiko savianalizei. „Geriausia atsakyti į klausimą – ko aš vengiu? Jei padaryti klaidą, tuomet ugdyti atjautą sau. Jei baisu didelio darbo ar didelio pokyčio ir neaišku, kaip su juo susitvarkyti, nuolat sau kartoti: po vieną žingsnį per dieną. Viso dramblio iš karto nesuvalgysime, bet galime tą padaryti mažais gabaliukais“, – pataria specialistė. Jos teigimu, kartais sprendimus sunku priimti, nes paprasčiausiai trūksta žinių ar informacijos – tokiu atveju būtų naudinga pasikonsultuoti su tos srities specialistais. „Jei baisu prisiimti atsakomybę, tuomet gali padėti mintis – sprendimo nepriėmimas irgi yra sprendimas. Jei gyvename iliuzijoje, kad nieko nedarau ir tada nesusiduriu su pasekmėmis, tai ši mintis gali padėti tą iliuziją patraukti į šoną. Mes visada, nuolat, priimame sprendimus ir susiduriame su pasekmėmis. O už savo gyvenimą esame atsakingi tik mes patys“, – pastebi E. Adakauskienė. Psichologė pabrėžia: „Svarbu pažinti save, atvirai pažiūrėti, kas trukdo atsirasti ryžtui ir ugdyti atjautą sau – pačiam savęs nebausti už nesėkmes, džiaugtis pastangomis ir girdėti savo tikruosius poreikius.“ 

Liveta Burkšaitė