Dailės terapija atskleidžia, kokie esame iš tikrųjų

Irena Bulotienė

Kaip jūs leidžiate savo laisvalaikį? Sprendžiate kryžiažodžius, žiūrite televizorių, o galbūt piešiate? Daugelis purtys galvas ir sakys, jog popierius ir teptukai – dar vaikystėje užmirštas reikalas. Tačiau dailės terapijos specialistė IRENA BULOTIENĖ tikina, kad dailės užsiėmimai labai naudingi bet kokiame amžiuje – jie gali padėti įveikti psichologines problemas ar net kūno negalavimus. Negana to, dailės terapijos pagalba galime išsilaisvinti iš negatyvių emocijų ir tapti tiesiog laimingesniais: „Dailės terapijos metu piešinys mus atskleidžia tokius, kokie esame iš tikrųjų, o ne kokie norime būti, tai padeda pamatyti, priimti save netobulus ir būti atlaidesniems kitų netobulumui“, – sako specialistė.

Kelias link pažinimo

Irenos Bulotienės, kaip dailės terapijos specialistės, kelias prasidėjo prieš beveik 19 metų, kuomet ji studijavo geštalto psichologiją. Dar tuomet piešinio analizavimas jai atrodė neįtikėtinai paveikus savęs pažinimo būdas: „Piešimas be specialaus pasiruošimo buvo nuostabus kūrybiškumo išlaisvinimas ir būdas daryti pokyčius tiesiog popieriaus lape, o vėliau po tokios „repeticijos“ ir realiame gyvenime“, – patirtimi dalijasi pašnekovė. Vėliau I. Bulotienė mokėsi daugybėje įvairių seminarų, nes dailės terapijos specialistų tuomet Lietuvoje dar neruošė. Prireikė daug laiko, kol moteris pradėjo dalytis šiuo metodu su kitais.

Dailės terapijos nauda

Paklausta, kas visgi yra ta dailės terapija, I. Bulotienė įvardija, kad pirmiausia, tai būdas atpažinti savo paties jausmus, mintis ir kūno reakcijas pasitelkiant dailės pagalbą. Taip galima vizualizuoti tai, ką galbūt sunku išreikšti žodžiais. Dailės terapijos nauda pašnekovė neabejoja, anot jos, tai gali būti kaip užimtumo, asmeninio augimo, pedagoginė ar psichoterapinė kryptis: „Sveiki žmonės dailės terapijos metodais atitolina sveikatos sutrikimus, o turintys psichologinių problemų, patiriantys įvairias įtampas, kūno negalavimus ar sergantys konkrečiomis ligomis, meno išraiškos priemonėmis padeda sau sveikti, siekiant vidinės psichikos harmonijos“, – sako specialistė.

I. Bulotienė taip pat mano, kad tai puikus būdas per simbolius suvokti ir perdirbti traumuojančius prisiminimus: „Žinant ir įvertinant, kokią stiprią įtaką emocijos ir jausmai daro kūno sveikatai, dailės terapijos pagalba galime sužadinti daugiau teigiamų emocijų, padedančių susidoroti su kasdieniais sunkumais“, – dalijasi moteris.

Paklausta, ar gali tuo užsiimti anksčiau niekada nieko bendro su menu neturėjęs žmogus, pašnekovė tikina, kad be abejonės: „Dailės terapijoje svarbu pats procesas, o ne meniniai įgūdžiai. Jeigu ateina meninį išsilavinimą turintis žmogus, paprašau, kad „pamirštų“ tai, ką mokėsi, ir dabar atsiduotų procesui“.

Kaip vyksta užsiėmimai

Užsiėmimuose I. Bulotienė pasitelkia įvairias priemones – akrilo, vandeninius dažus, paprastas, vaškines ar pastelines kreideles, akvarelinius ar paprastus pieštukus. Taip pat naudoja įvairius priedus – spalvotą popierių, medžių lapus, džiovintas gėles, karoliukus, kavos tirščius, kruopas ir daugybę kitų. Dailės terapijos užsiėmimuose gali dalyvauti ne tik vienas žmogus arba grupė, bet ir pora ar šeima.

„Užsiėmimą paprastai pradedu piešiniu „kaip aš jaučiuosi“. Tai padeda įsitraukti į procesą, išbandyti priemones ir tuo pačiu sutelkti dėmesį į čia ir dabar kylančius jausmus, pojūčius, mintis. Be to, tai puiki galimybė prisistatyti grupei“, – procesu dalijasi moteris.

Vėliau pristatomos konkrečios temos, skirtos skatinti bendravimo įgūdžius, gerinti savęs suvokimą ir priėmimą, įveikti psichologinius barjerus, kurti draugiškus ir geranoriškus santykius, analizuoti ir tyrinėti save, savo jausmus, reakcijas, požiūrį.

„Nupiešus susėdame į ratą, piešinius pasidedame ant grindų, nes taip tarsi šiek tiek atsitraukiame nuo sukurto vaizdinio ir galime pamatyti iš kitos perspektyvos. Dažniausiai autorius apie piešinį papasakoja pats, kiek ir kaip nori: ką sukūrė, kodėl būtent taip, kas čia yra, ką tai reiškia jam, kodėl dabar iškilo šie prisiminimai. Aš, kaip grupės vadovė, ir kiti grupės nariai gali užduoti klausimus, pasidalinti savo pastebėjimais, o autorius turi teisę į juos reaguoti arba tiesiog išklausyti nediskutuojant“, – pasakoja specialistė.

Anot pašnekovės, grupės narių pasidalinimai yra labai svarbūs, nes autoriui padeda pamatyti detales ar simbolius, kurių pats net nepastebi, skatina priimti kitų skirtingą ar visiškai sutampančią nuomonę.

Senjorams tai ypač svarbu

„Per gyvenimą dažnam net nebuvo laiko stabtelti ir susivokti: „O ko gi noriu aš, kokie mano poreikiai, ar vis dar darau tai, ką reikia, ar tai, ką noriu?“ Suvokiant savo poreikius, žymiai lengviau suvokti ir savo, dažnai jau suaugusių vaikų poreikius, bendraamžių, kaimynų ir draugų lūkesčius“, – sako moteris, paklausta, ar tai naudinga senjorams.

Dailės terapijos poveikis fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai yra įrodytas ne kartą. Moteris sako, kad tai tarsi išpažintis sau, po kurios palengvėja, patiriamas apsivalymo ir lengvumo jausmas: „Esu skaičiusi ne vieną straipsnį, kuriuose aprašomi atlikti tyrimai, rodantys, kad daliai pacientų, besikreipiančių pas šeimos gydytoją, fizinės simptomų priežastys buvo psichologinės. Tai rodo, kad kūno ligos gali kilti dėl neišspręstų, dažnai neatpažintų ir neįvardytų susikaupusių nuoskaudų, gėdos, kaltės, baimės ir kitų negatyvių jausmų. Dailės terapijos užsiėmimų metu yra galimybė visus kylančius jausmus išsakyti ir žmogus, jeigu tik nori, gali ieškoti pozityvių permainų galimybės. Atkūrus pusiausvyrą savyje, ji atsiranda ir santykiuose su aplinkiniais“, – džiaugiasi pašnekovė.

Senjorams moteris stengiasi per kūrybos procesą sužadinti gyvenimo prasmės pajautimą, davimo ir dalinimosi malonumą, pasitikėjimą savo jėgomis. Pasak moters, kurdamas žmogus pamiršta savo negalavimus, atslūgsta įtampa, atsiranda motyvacija ir viltis.

Moteris su juoku prisimena vieną nutikimą, kuomet viena senjorė stovyklos metu piešė savo ligą ir sveikatą: „Užduotis paliečianti gana giliai. Užsiėmimas užtruko beveik 3 val. Po to dalyvių laukė pietūs. Girdžiu kažkas šaukia: „Vilmute, Vilmute… lazdą palikai! – Kieno? – Savo!“. Ir nors specialistė sako suprantanti, kad neįvyko stebuklas, bet net akimirkai pamirštas skausmas ir daug juoko buvo išties naudinga.

Iveta LEŠČINSKAITĖ