Jo didenybė – česnakas

Babiloniečiai ir egiptiečiai, senovės tautos, česnaką vartojo kaip valgį ir juos naudojo konservuojant įvairius maisto produktus. Ir šiais laikais dabartiniai gydytojai vis labiau ir labiau vertina česnaką.

Gausios nuodingos medžiagos yra randamos sėjamųjų česnakų svogūnuose, pavyzdžiui glikozidas alinas, kuris, paveiktas alisino raugu, yra suskaldomas į česnakų aliejų ir cukringas medžiagas.

Česnako aliejus turi stipriausią kvapą, tačiau ir veiksmingiausią efektą nuo pūlinės infekcijos ir bakterijų. Česnako aliejuje gausu įvairių sierinių darinių. Be to, česnako svogūne yra apstu fitoncidų.

Česnako preparatai yra vartojami nuo trichomonos sukeltos gaubtinės žarnos uždegimo ir ausų ligų.

Česnako fitoncidai preparatuose, ypatingai piliulėse, paruoštose su anglimi, per ilgesnį laiką išsenka. Dėl šios priežasties yra geriau vartoti gryną česnaką arba šviežiai pagamintą ekstraktą.

Daugelį atbaido aštrus česnako kvapas. Kad išvengtumėte nemalonaus jo aromato, iš šviežio česnako yra ruošiama košė: trys skiltelės arba trys gramai česnako, truputis petražolės lapų arba valgomojo saliero, pridėti silkės ir sviesto. Viskas gerai sutrinama, o pagaminta užtepėlė yra patiekiama ant duonos ir valgoma.

Galima išbandyti česnako tinktūrą: viena dalis česnako, trys dalys 70 laipsnių spirito yra užpilama, per 7 ar 8 dienas yra laikoma ir po to filtruojama. Nuo aštraus kvapo į česnako tinktūrą truputį pridedama šventagaršvės tinktūros arba gelsvės aliejaus.

Paruošė 60+ redakcija