Eugenijus Guntulionis: „Gerai gyventi – niekada nevėlu“

Istorijos mokytojas, kurio didysis hobis – vaidyba, taip pat mėgstantis režisuoti spektaklius, rašyti scenarijus, dabar – ir senjorų agentūros modelis… Visas Eugenijaus Guntulionio veiklas sunku ir suskaičiuoti. Senjoras nespjauna į naujas galimybes ir teigia, kad sulaukus vyresnio amžiaus ir pradėjus labiau savimi rūpintis, gyventi pasidarė dar smagiau. „Žinojau, kad bus gerai pensijoje, bet kad taip gerai – neįsivaizdavau“, – juokiasi pašnekovas.

Prieš interviu minėjote, kad jums labai patinka susipažinti su naujais žmonėmis. Nesate iš tų, kurie mieliau užsidarytų namuose ir leistų laiką vieni?

Taip, nauji žmonės, naujos pažintys nuspalvina gyvenimą, nors tikrus draugus turiu tik du. Nemėgstu gyventi užsidarius. Prieš ketverius metus, kada išėjau į pensiją, pradėjau ieškoti daugiau veiklų – filmuotis reklamose, kartais filmuose. Nors užsiėmimų ir taip netrūksta, vis norisi naujų iššūkių.

Kokias žmogiškąsias savybes labiausiai vertinate? Kokie žmonės tampa jūsų draugais?

Mėgstu žmones, kurie turi humoro jausmą, yra nuoširdūs ir su kuriais malonu bendrauti. Aš esu nekonfliktiškas žmogus. Kaip mano tėvukas sakydavo – kiekvienas durnius gali susipykt, o pabandyk tu su žmonėm sugyvent geruoju… Jeigu žmogus man nepatinka, stengiuosi ne konfliktuoti, bet tiesiog vengti bendravimo su juo. Bet jeigu man žmogus parodo dūšią, aš jam irgi savo dūšią parodau – esu dzūkas nuo Varėnos.

Jūsų profesija – istorijos mokytojas.

Stojau į istoriją, nes ji man patiko, keturis dešimtmečius paskyriau ne tik istorijos mokymui, bet ir darbui su jaunimu įvairiose kitose srityse. Kai baigiau tris kursus, už antitarybinę veiklą mane pašalino iš universiteto. Ėjom su kurso draugais Saulėteky po paskutinio egzamino ir uždainavom tokią dzūkišką dainelę: „Yra miške uogų, yra miške grybų – tai geriausias vaistas nuo valdžios tarybų“. O bendrabučio balkone stovėjo saugumietis… Universitetą baigiau tik po septynerių metų.

Ar lengvai užmezgate ryšį su jaunimu? Ką jums suteikia bendravimas su jaunais žmonėmis?

Manau, kad gana lengvai, tiesiog su jais reikia bendraut nuoširdžiai, pasistengt išklausyt, suprast. Labai įdomu stebėti dabar augančius anūkus, kaip jie keičiasi. Įdomu stebėti, kaip keitėsi mokiniai. Pavyzdžiui, dabar mokinukas prilekia ir tave stipriai apkabina. Man truputį netikėta, aš prie to nepriprantu. Dabar jaunimas tikrai kitoks. Vienam mano anūkui treji metai, anūkėms – šešeri ir devyneri. Jos tokios betarpiškos, bendraujančios – pamatytumėt, kas čia darosi, kai jos atvažiuoja, kai mes žaidžiam aklą vištą! O aš savo senelių beveik neprisimenu… Dabar jaunimas paskendęs kompiuteriniuose žaidimuose – tai mane šiek tiek neramina. Bet sutikit, kad tie žaidimai – vieną pabandžiau – tikrai įdomūs (juokiasi).

Kuri istorinė epocha, kurie istoriniai įvykiai jus, kaip istoriką, domina labiausiai?

Man įdomiausi Viduramžiai – Vytautas, Žalgirio mūšis, dvarų epocha. Tai spalvingas Lietuvos laikotarpis. Mokiniams sakydavau – Žalgirio mūšio datos nežinom – iškart 2.

Ar sunku istorija sudominti jaunus žmones?

Sudominti yra nesunku, kai pats tą dalyką myli. Bet išmokyti – daug sunkiau. Ir aš nebuvau standartinis mokytojas, bet vaikai mane mylėdavo, manęs nepaskųsdavo. Visą gyvenimą nuo pat mokyklos laikų vaidindavau – tai mano gyvenimo didysis hobis. Tą darydavau ir vesdamas pamokas – iš pamokos padarydavau žaidimą. Taip jos nevirsdavo nuobodžia rutina.

Jūsų gyvenimas glaudžiai susijęs su teatru – vadovaujate mokyklos teatrui. Ar nesiilgite didžiosios scenos?

Istorijos pamokas perleidau vesti savo jaunesniam kolegai, o pasilikau dirbti mokyklos muziejuje ir teatriuke. Rašau scenarijus spektakliams, bet labiausiai mėgstu juose vaidinti kartu su mokiniais. Ne šiaip rengiame spektakliukus – juos rodome ir Alytaus miesto teatro profesionalioje scenoje. Mano pusseserė – Dalia Tamulevičiūtė, tai meilė teatrui mūsų giminėje galbūt persiduoda genais.

Kaip atsitiko, kad vis dėlto pasirinkote tapti mokytoju?

Gal čia Dalia ir kalta. Aš užaugau Dubičių kaime, prie Ūlos upės. Kada vasarodavome pas Dalios mamą, Varėna atrodydavo toks didelis miestas! Žinojau, kad Dalia į konservatoriją įstojo ne iš pirmo karto, o man, kaimo vaikui, išvis tai atrodė neįgyvendinama svajonė. Bet įstojęs į Vilniaus universitetą vaidinau Alvydo Jancevičiaus estrados miniatiūrų teatre. Su tais pasirodymais važinėdavom po tuometinius studentų statybinius būrius – tokie jauni, energingi visi buvom! Man labai patikdavo nueiti į Dalios spektaklius ir nusivesti ten kokį draugą ar panelę: „Ugnies medžioklė su varovais“, „Škac, mirtie, visados škac“, „Mergaitė ir pavasaris“… Į juos patekti būdavo labai sunku, o man, Dalios dėka, pavykdavo.

Ar kada nors gailėjotės, kad tapote istoriku, o ne pasukote profesionalios aktorystės keliu?

Nors nepasirinkau aktorystės kaip pagrindinio kelio, tai tapo mano didžiuoju hobiu, kuris mane lydi visą gyvenimą. Prisipažinsiu, šiek tiek gaila, kad į aktorystę nepasukau – neaišku, kaip būtų buvę. Bet tokiu gyvenimu, kurį nugyvenau, džiaugiuosi. Jis tikrai buvo įdomus, yra ką prisiminti.

Ką manote apie šiuolaikinį teatrą? Ar dažnai pats lankotės spektakliuose?

Jau dvylika metų Varėnoje vyksta Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis, jame esu komisijoje kaip Dalios giminės atstovas. Kasmet matydavau po dvidešimt, dvidešimt penkis spektaklius – matydavau tokių puikių spektaklių! Tarp jų pasitaikydavo ir prastų. Bet jau tada supratau, kad nereikia klausyti kritikų. Reikia pajusti spektaklį širdimi. Ir jeigu pradedi žiūrėti spektaklį ir atsikvepi tik jo pabaigoje – vadinasi, jis buvo puikus.

Esate rašęs: „Nesijaučiu trupinėliu… esu laimingas žmogus nuostabioje visatoje“. Kas jums teikia laimės?

Pirmiausia, kad būtum laimingas, reikia turėti gerą sveikatą. Maždaug nuo penkiasdešimties pastebėjau, kad jau kūnas nėra toks stangrus. Pažiūrėjau vieną nufilmuotą savo spektaklį – jau aš ne toks, atsirado seniokiška eisena. Tada griežtai mečiau rūkyti, nustojau vartoti alkoholį, pradėjau kiekvieną rytą po pusantros valandos daryti mankštą, didelį dėmesį skirti mitybai – ir aš taip gerai pasijutau! Gal net geriau nei kad būdamas kokių keturiasdešimties. Bet tam reikia valios prisiverst. Aš žinau, kad jeigu vieną dieną praleisiu mankštą, kitą dieną galvosiu – gal sekmadieniais nedaryt, gal šeštadieniais praleist…

Vadinasi, prisijaukinti naują gyvenimo būdą nebuvo sunku? Nauji įpročiai gana greitai prigijo jūsų gyvenime?

Ko aš nemėgdavau ir dabar nemėgstu – vaikščiot. Nuobodu. Eini, lėtai viskas vyksta. Važinėju dviračiu. Praeitais metais atidaviau savo seną mašiną į metalo laužą ir įsigijau elektrinį dviratį. Kada važiuoju netoli, važiuoju paprastu dviračiu, o kada toliau – elektriniu. Minti reikia, bet prieš kalną ar vėją tau padeda. Ir kiek gali su dviračiu aplakstyt! O kol tu pėsčias apšliumpini…

Mėgstate leisti laiką gamtoje ar smagiau mieste?

Visas vasaras leidžiu sodyboje prie Vievio, Trakų rajone. Tik žiemą ten nelabai yra, ką daryti. Tiesa, pradėjau mokytis ispanų kalbos – mėgstu šiltus kraštus. Užsispyriau ir jau beveik metus kiekvieną dieną sėdu prie kompiuterio, mokausi. Kai važiavome su draugais į Kroatiją, man nepatiko, kad su vietiniais nesusikalbi. Kai išmoksiu kalbą, nuvažiuosiu į Ispaniją, atsisėsiu su kokiu ispanu nuošaliam kaimely prie jūros ir galėsiu normaliai pakalbėt. Tikiuosi, kad tam man valios užteks. Be to, mano mama mirė nuo Alzheimerio. Žinau, kad tai yra paveldima, ir kad nuo to reikia bėgt, o protinė veikla tam padeda.

Toks įspūdis, kad jeigu kažką užsibrėžiate, to ir sieksite – valios jums tikrai nepritrūks.

Esu Ožiaragis, o Ožiaragiai yra užsispyrę.

Neseniai tapote naujos senjorų modelių agentūros veidu. Kaip nusprendėte išbandyti save ir šioje srityje?

Klausiau vienos radijo laidos ir išgirdau, kad kalba apie naują senjorų modelių agentūrą. Iškart į tą laidą paskambinau ir kai pasakė, kad trūksta vyrų, sakau: „Aš irgi norėčiau prisidėti!“ Nuvažiavau į Kaune vykusią fotosesiją. Prieš kelias dienas pamačiau, kad jau internete yra paskelbtos nuotraukos, pradėjo plaukti žinutės. Daugiausia sveikina mano buvę mokiniai. Internetu palaikau ryšį su daug buvusių mokinių. Kai nuvažiuoju į Vilnių, su vienu susitinkam, nueinam į kokį bariuką, jis užsisako alaus, aš – nealkoholinio, pasišnekam. Man įdomu sužinoti, kaip jiems sekasi.

Visuomenėje vis dar pakankamai gajus jaunystės kultas. Ar kada nors išgyvenote dėl savo amžiaus? Ar pats susiduriate su „garbinamos“ jaunystės apraiškomis?

Aišku, norėčiau turėti dvidešimtmečio kūną, bet senjoro protą (juokiasi). Bet šiaip, kai vaistų nereikia, kai tu gerai jautiesi, senjoro amžius yra pats geriausias. Į darbą nereikia, pensiją gauni, vaikai jau užauginti – gali jiems padėti, gali ir nepadėti. Į darbą nueini kartą ar du kartus per savaitę. Ko daugiau reikia? Atsikeli kokią aštuntą, neskubėdamas padarai mankštą, vienuoliktą sėdi pusryčiaut. Turiu jau penktą šunį – dabartinis mano šuo yra labradoras, vardu Saulė. Žmona jį išveda ryte, o aš išeinu pasivaikščioti su juo vėliau. Gali daryti tai, ką nori. Direktorei sakiau: „Sakykit, jeigu aš jau netinku, išeinu tą pačią dieną be jokių kompleksų. Direktorė sako: „Dirbk dirbk, Eugenijau“ (juokiasi).

Savo aprašyme paminėjote šeimą. Kaip manote, kas šeimoje padeda palaikyti šiltus tarpusavio santykius?

Aš norėčiau, kad ir žmona kažkur važiuotų, bet ji kitokia – ji į šitas mano avantiūras nesivelia (šypteli). Ji skaito knygas, turi savo siaurą draugų ratą. Bet mums patinka abiem pasišnekėti, patinka abiem leisti laiką sodyboje, kartu prižiūrėti anūkus. Per ilgus gyvenimo metus prisitaikai vienas prie kito, apšlifuoji kampus ir gyvenimo kitaip neįsivaizduoji.

Esate pozityvus žmogus, tiesa?

Taip. Visur ieškau pozityvo, įsivaizduoju, kaip sunku gyventi tiems bambekliams. Man ir dabar gana sunkoka bendrauti su kai kurias savo pažįstamais vienmečiais – susitinki, ir pradeda vardinti ligų ir vaistų sąrašą.

Toks pozityvas jums yra įgimtas, ar jo išmokote per gyvenimiškas patirtis?

Kad stiklinė yra daugiau pilna nei tuščia, matyt, yra iš prigimties. Gal aš kiek per lengvai žiūriu į gyvenimą… Šiaip aš esu gana jautrus, ir mane užgauti yra labai lengva, bet stengiuosi bendrauti su tais žmonėmis, kurie irgi skleidžia pozityvą. Jei žiūri į gyvenimą pozityviai, tai ir jautiesi geriau.

Ar tikite, kad yra tokia amžiaus riba, kada svajonių traukinys jau nuvažiuoja? Kalbu apie psichologinį barjerą, kai žmogus viduje jaučiasi esąs per senas ko nors siekti.

Svajoti niekada nevėlu, be svajonių gyventi neįmanoma. Ko nepadarei jaunystėje, gali bandyti tą išreikšti kitais būdais – pavyzdžiui, kaip aš – mėgėjiškoje scenoje. Svarbu nenustoti džiaugtis, nenustoti svajoti ir nebijoti naujovių.

Ką dar gyvenime norėtumėte išbandyti?

Nešokau parašiutu – būtų įdomu kada pabandyti. Prisipažįstu, kartais mėgstu greičiau pavažiuot ir su mašina, ir su dviračiu – žinau, kad taip negalima. Ypač mano amžiuje – reikia būti solidžiam, rimtesniam, bet man ne visąlaik taip išeina (šypsosi). Norėčiau padaryti tai, ką dabar esu užsibrėžęs – išmokti ispanų kalbą, nuvažiuoti į Ispaniją. Visą vaikystę ir visą jaunystę praleidau ant slidžių. Norėčiau nusipirkti slides ir vėl prisiminti jaunystę – kokių yra puikių kalnų slidinėjimo trasų!

Turiu dar vieną svajonę – kada nors su senjorų komanda išeiti ant podiumo. Suprantu, kad tai beveik neįgyvendinama… Bet koks gyvenimas be svajonės.

Liveta Burkšaitė