,

Elegantiškoji Janina Keparutė: „Reikia ieškoti savęs – kitokios, nepakartojamos, vienintelės“

Adam Aleksėjėvič nuotr.

Į Vilniaus gatvėmis vaikštančią Janiną Keparutę neabejotinai krypsta akys – žavi, elegantiška ir stilinga. Nieko keisto, jog išskirtinė moteris patraukė ir visai neseniai įsikūrusios, vienintelės Lietuvoje brandaus amžiaus modelių agentūros „Powerage‘ncy“ dėmesį. Pati Janina sako, jog išorinis grožis yra tuščias, jeigu nėra tauraus dvasinio pasaulio, todėl jos žavesio receptas – meilė gyvenimui, žmonėms, gamtai. Šio recepto Janina stropiai laikosi kurdama poeziją, puoselėdama savo rožyną, rengdama poezijos ir gyvos muzikos vakarus.

Gimėte Druskininkuose, ilgus metus gyvenote Šilutėje, o visai neseniai persikėlėte gyventi į Vilnių. Kas lėmė tokį sprendimą?

Druskininkų kraštui vis dar jaučiu ypatingą ryšį, kuris jau niekada ir nenutrūks – čia gimiau ir augau ant labai gražaus ir vaizdingo Ratnyčėlės kranto. Anksčiau su tėveliais važiuodavome į Dzūkijos miškus baravykauti, daug įdomių pasakojimų apie šį kraštą girdėjau ir iš savo močiutės, kuri mokėjo daug liaudiškų dainų ir labai gražiai jas dainuodavo. Tik po daugelio metų, kai močiutės jau seniai nebuvo, radome jos ranka, ant pageltusio popieriaus lapelio, parašytas eiles. Tai buvo be galo jautri staigmena – gilios mintys, moteriški išgyvenimai ir jausmai sugulė į mažytį lapelį.

Adam Aleksėjėvič nuotr.

Į Druskininkus sugrįžtu kiekvienais metais, rugpjūtį kartu su vyru skubame į M. K. Čiurlionio rengiamus fortepijono festivalius, vaikštome mano vaikystės takeliais. Didžiuojuosi gimusi šiame mieste. Vėliau ilgus metus gyvenau Šilutėje, tačiau natūraliai susidėliojo, kad atėjo laikas atsisveikinti ir įsikurti Vilniuje, nes čia gyvena mano dukros su šeimomis, o svarbiausia – tai didelių galimybių miestas. Tikėjome savo sėkme, turėjome daug svajonių ir norėjome jas realizuoti. Mėgstu tylą ir ramybę, todėl kai jos pasiilgstu, skubame į savo rojaus kampelį Šilutėje, bet po tylos man  ir vėl reikia šurmulio, aktyvaus gyvenimo. Myliu Vilnių, žaviuosi jo senamiesčiu, mažytėmis kavinukėmis, siauromis gatvelėmis ir nuostabia architektūra. Tuo tarpu Šilutėje liko man labai brangūs ir artimi žmonės, kuriuos aš lankau – tėvelis, sesuo, geriausi draugai.

Šilutėje liko ir Jūsų išpuoselėtas rožynas. Kaip gimė meilė rožėms?

Nuo mažens buvau jautrus vaikas, buvau labiau stebėtojas, daug nekalbėjau ir labai mylėjau gamtą, visokius augaliukus. Kiek prisimenu, nuo mažens kūriau gėlių darželius iš įvairiausių žolyčių, tai buvo mano vaikystės improvizacija, nes viską sodinau tiesiog dulkėtoje žemėje. Prisimenu kaimynų darželį, kuriame buvo nemažai gėlių ir tai man teikė didelį džiaugsmą. Matyt, būtent tada, dar man pačiai nežinant, mano širdyje ir užgimė graži svajonė kada nors turėti nors mažą žemės lopinėlį, kuriame galėčiau sukurti rožyną.

Nei pati nežinau, kodėl būtent rožės taip mane žavi. Per daugelį metų man pavyko savo svajonę paversti realybe ir džiaugtis supančiu grožiu. Anksti ryte keldavausi tik patekėjus saulei, kad išjausčiau ankstyvo ryto, dar rasotų rožių aromatą, nes jų aromatas keičiasi dienos bėgyje ir vakarop išblanksta. Gal todėl net rožių lapeliai yra skinami rankomis, dar nepatekėjus saulei, kad būtų išsaugotas pats tauriausias žiedo kvapas. Antoine de Saint-Exupery  knygoje „Mažasis princas“ lapė buvo labai teisi mažajam princui sakydama: „Žmonės pamiršo šią tiesą, bet tu nepamiršk – tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę“. Mes šios tiesos negalime pamiršti, todėl kiekvieną pavasarį skubu į savo sukurtą planetą. Čia aš ne tik dirbu, bet semiuosi energijos ir sveikatos, o į Vilnių sugrįžtu pakylėta.

Parke ne tik puoselėjate rožes, bet ir rengiate poezijos bei gyvos muzikos vakarus moterims. Kaip gimė ši nuostabi idėja?

Almantas Kunskas nuotr.

O kaipgi parkas be muzikos? Giliai širdyje daugelį metų puoselėjau viltį, kad čia skambės gyva muzika ir mano kurtos eilės. Galiausiai tai įvyko labai gražių žmonių dėka, kuriems esu be galo dėkinga – šilutiškėms mokytojoms Žydrei ir Liudai bei bardui Adui, kuris išdrįso parašyti muziką mano eilėms. Galiausiai visa tai suskambėjo gitaros akordais ir nepaprastai gražiu, sodriu vyrišku balso tembru, žydinčiame sode.

Negalėjau patikėti, kad tai vyksta – dar vienas mano gyvenimo stebuklas, palietęs iki ašarų. Jautrios sielos sukuria nuostabius dalykus. Svarbiausia šios idėjos mintis buvo padaryti dovaną moterims, kad jos pamirštų savo rūpesčius, buitį, negandas ir atsipalaiduotų, išlaisvintų save iš savo pačių sukurtų rėmų. Kad būtent rožių žydėjimo apsuptyje jos iš naujo atrastų save, savo svajones ir užaugintų joms sparnus, neprarasdamos tikėjimo savimi. Man pačiai didžiausia dovana buvo matyti moterų akyse spindinčią šviesą, taip jos man priminė besiskleidžiančius rožių žiedus.

Daugelį metų dirbote turizmo srityje. Ar buvo sunku pasitraukusi iš profesinės veiklos, o galbūt atradote daugybę kitų mylimų veiklų?

Turizmo kelią pasirinkau, nes mėgau organizacinį darbą, manęs visur buvo pilna, mėgau keliauti ir žavėjausi naujais potyriais. Nors darbas buvo sunkus, atsakingas, tačiau tuo pačiu ir žavingas, įdomus. Čia ir prabėgo visas mano gyvenimas, tačiau dabar galiu imtis kitų širdžiai mielų veiklų. Trečiojo amžiaus universitete jau trejus metus lankau prancūzų kalbos užsiėmimus. Žinojau, kad kalba sunki, bet labai graži ir melodinga, turi ne tik savo žavesį, bet kartais man atrodo, yra nenuspėjama kaip kaprizinga  dama.

Taip pat jau trečius metus bendrauju su aktorių ir reklamos agentūromis. Tai nauja, labai įdomi patirtis. Mane visada domino, kaip gimsta filmas, reklama. Būtent pats procesas, kūrybinė virtuvė. Ir tik pati sudalyvavusi įvairiuose filmavimuose supratau, koks tai sunkus, alinantis darbas, reikalaujantis nežmoniškos kantrybės ir kodėl  reikalingos tokios didelės investicijos. Tai dar vienas savęs pažinimas ir noras patikrinti savo galimybes. Viską stebiu, analizuoju ir kažkur giliai širdyje gimsta noras viską užfiksuoti ir leisti visiems išgyvenimams atsiverti knygoje. Galbūt ir tam ateis laikas…

Adam Aleksėjėvič nuotr.

Tačiau tai nebūtų pirmoji jūsų parašyta knyga?

Šalia meilės gamtai, vienodu žingsneliu su manimi per gyvenimą keliavo ir mano kūryba, mažyčiai bandymai, pokalbiai su savimi. Labai myliu vaikus ir man atrodė, kad jiems labiausiai reikia dovanoti grožį. Todėl pirmoji knygelė vaikams, pavadinimu „Sodo šeimynėlė“, gimė būtent mano pačios sode. Man pačiai buvo labai didelė ir netikėta dovana, kai pamačiau vaikų džiaugsmą ir šypsenas. Knygelė išleista senokai, bet dar tikrai turiu ką pasakyti mažiesiems – kol kas rankraščiai ramiai ilsisi lentynėlėse ir laukia savo laiko.

Vėliau gimė poezijos ir miniatiūrų knygelė „Koks trapus mano skubantis laikas“. Didžiausias įkvėpimas mano kūrybai – tyla, ramūs pabuvimai su savo mintimis, gamta, muzika bei trapumo suvokimas, skubantis laikas, nepakartojamas pasaulio žavesys ir susitikimai su tą pasaulį kuriančiomis asmenybėmis. Žaviuosi ir semiuosi įkvėpimo iš garsių rašytojų, visuomenės veikėjų. Mano gyvenimo guru tapo filosofijos grandai Nyčė, Volteras, Seneka, Jungas, Šopenhaueris ir kt. Giliausią įspūdį paliko ir labai svarbi man tapo Margaret Thatcher. Visada stengiausi skaityti knygas apie asmenybes. Tokios knygos kelia įvairiausius klausimus, tai tikros, gyvos istorijos. Neskaičiau saldžių romanų, nemėgau lengvo, nuspėjamo turinio knygų ar banalių filmų apie meilę.

Visgi pati meilę savo gyvenime atradote net ir po ilgų metų vienatvės?

Taip jau susiklostė gyvenimas, kad po skyrybų vienatvė mano gyvenime tęsėsi 12-ka metų. Tačiau atsirado naujas žmogus – įdomus, meniškos sielos, kurio gyvenimo vertybės buvo labai artimos man. Mėgau ir domėjausi daile, grafika ir skulptūra, šis žmogus – skulptorius, tarsi užbaigė mano vidinį sielos monologą, sudėjo visus reikiamus akcentus mano asmeniniame gyvenime, atnešė savotišką ramybę ir suteikė gyvenimui ryškias, dar nematytas spalvas. Skaičiuojame aštuntus metus, kaip džiaugiamės suradę vienas kitą. Esu dėkinga, kad jis mane labai palaiko, džiaugiasi mano sėkme ir padeda visomis prasmėmis.

Priklausote POWERAGE‘NCY – vienintelei Lietuvoje brandaus amžiaus modelių agentūrai. Ką jums tai reiškia – nuotykį, darbą, saviraiškos būdą…?

Įsiliejimas į šios agentūros gretas man yra dar vienas gražus gyvenimo nuotykis. Tuo pačiu tai drąsus iššūkis, saviraiškos būdas, be to, tai galimybė keisti požiūrį į modelio amžių, patikėti pačia savimi. Manau, kad vyresnio amžiaus žmonės dar nėra pakankamai įvertinti ir suprasti. Ar teisinga, kad  senjorai  reklamuoja tik vaistus, papildus ir t.t.? Visa tai skamba labai makabriškai, juk vaistų reikia bet kurio amžiaus žmogui.

Adam Aleksėjėvič nuotr.

Turbūt dalinai ir mes patys esame kalti dėl tokio niūraus pagyvenusio žmogaus stereotipo – dažnai kaltiname savo likimą dėl nenusisekusio gyvenimo, laukiame kol kas išspręs mūsų problemas, nenorime keistis ir neieškome naujų galimybių kaip būti laimingu, net ir labai mažuose dalykuose. Pavydas, negatyvios nuotaikos žudo patį žmogų  ir  nesvarbu, koks jo amžius bebūtų. Būtina keistis ir garsiai pasakyti stop, mes esame kitokie, mes viskuo domimės ir kuriam. Kaip vokiečių filosofas Šopenhaueris sakė: „Tai ką žmonės vadina likimu, dažniausiai yra kvailystės, padarytos jų pačių“.

Kokias savybes savyje labiausiai vertinate?

Optimizmą, intuiciją, sveiką humoro jausmą, atsakomybę, norą nuolat judėti į priekį ir investuoti į pačią save bei, žinoma, aistrą gyvenimui. Kasdienius ieškojimus, kaip sukurti įdomią dieną sau bei turėti ką pasakyti kitiems, palikti po savęs nors mažą dalelę kažko gražaus ir atmintino. Supratau, kad niekas nieko niekam neduoda, reikia pačiam kovoti už vietą po saule, ieškoti ir atrasti, nebūti abejingam savo gyvenimui. Per gyvenimą išsigrynino mano didžiausios vertybės – laikas, laisvė, žmogus, gyvenimas.

Esate įspūdingo grožio moteris – kaip rūpinatės savimi?

Apie išorinį grožį net neverta kalbėti. Jis tuščias, jeigu nėra gražaus, tauraus dvasinio pasaulio. Kokia to grožio paslaptis? Meilė gyvenimui, žmonėms, gamtai, visatai .Sutikau gyvenime labai gražių, dvasingų žmonių, kurie man vienaip ar kitaip padarė įtaką kaip asmenybei ir leido augti pačiai. Stengiuosi visur įžvelgti grožį ir niekada nebendravau su žmonėmis, kurie pilni negatyvo, pavydo, buvo pigūs ar tušti.

Kalbant apie stilių, niekada nebuvau mados auka ir į nieką nesilygiavau. Vaikystėje mane žavėjo garsios aktorės, rinkau jų nuotraukas – Sofija Loren, Brigitte Bardot, Mirej Matjė ir kitos buvo mano moteriško žavesio, elegancijos, neįmintos paslapties įkvėpimas. Tačiau turėjau savo nuomonę, įgimtą požiūrį į grožį, žinojau, kas man tinka bei pati kūriau savo stilių. Reikia jausti savo kūną ir sielą, nemėgdžioti kitų, ieškoti savęs – kitokios, nepakartojamos, tos vienintelės.

Kokiomis akimirkomis Jūs jaučiatės laiminga?

Džiaugiuosi savo gyvenimu, tai pats gražiausias laikas, kai jau turi sukaupęs gyvenimo patirties, išminties ir gali šiuo turtu naudotis, kad pasiektum savo svajones. Kiekvienas žmogus laimingas, kai jis gali padaryti laimingu kitą žmogų, kai jis nelaukia kas ką jam duos, o pats dalijasi su kitais. Ir ne tik materialiais dalykais, bet ir sukauptomis dvasinėmis vertybėmis.

Iveta Tabokienė

 

 

Taip pat skaitykite: