Bėgikas J. Vilčinskas: „Dar jaunimą aplenkiu, dar atbėgu ne paskutinis“

Bėga ir, regis, nė neketina sustoti – 83-ejų vilnietis Jonas Vilčinskas įrodo, kad amžius – ne kliūtis užsiimti aktyvia fizine veikla. Priešingai – senjoras kasmet dalyvauja dešimtyse bėgimo varžybų ir, kaip ir jaunystėje, vis dar pasiekia įspūdingų rezultatų: J. Vilčinskas 2019-aisiais 80 m. amžiaus grupėje tapo Baltijos šalių 800 m bėgimo čempionu, o 2020 m. pasaulyje pagal sezono rezultatus tokioje pačioje rungtyje savo amžiaus grupėje buvo šeštoje vietoje. Vyras taip pat yra įkūręs savo bėgimo klubą, kuriame atrasti judėjimo džiaugsmą, treniruotis ir siekti rezultatų šiandien motyvuoja ir kitus bėgimo entuziastus.

Kaip susidomėjote bėgimu? Kiek laiko jau užsiimate šiuo sportu?

Ernestos Karaskienės nuotr.

Visą gyvenimą buvau judrus. Vaikystėje nenorėdavau daug valgyti – norėdavau daug judėti. Kauno Ąžuolyne žaisdavau futbolą: iš ryto išeidavau ir visą dieną tarp ąžuolų spardydavom kamuolį. Kokių penkiolikos metų pirmą kartą dalyvavau estafetėje Kauno miesto gatvėmis – tąkart pirmame etape iš visų dalyvių atbėgau ketvirtas. Mano būsimasis treneris a. a. Stasys Šačkus, Lietuvos lengvosios atletikos čempionas, mane pastebėjo, atvyko pas mane į namus ir pasakė: „Bėgiok – tu gerai bėgi.“ Iš pradžių spardžiausi, niekaip nesutikau. Atėjęs dar kartą paprašė: „Na, pabandyk.“ Tai aš pabandžiau – Kaune laimėjau 800 m moksleivių bėgimo varžybas. Nuo to laiko bėgimas manęs nepaleido. Atstovaudavau Kaunui, paskui Lietuvai… Pirmąjį maratoną nubėgau būdamas dvidešimt dvejų Leningrade.

Užsikabinote.

Užsikabinau juodai. Nes labai sekėsi.

Keliose varžybose dalyvaujate per metus?

Dabar stengiuosi jau mažiau dalyvauti. Kokiose trisdešimtyje varžybų gal sudalyvauju…

Ar dažnai pasitaiko traumų, kai tiek daug bėgate?

Traumų dabar pasitaiko mažiau, nes prieš bėgant organizmą visuomet paruošiu: padarau tempimo pratimų, atlieku įvairius judesius. O jaunimas nemėgsta, tingi daryti – jų pradžia būna greita, bet vėliau patempia raumenis, raiščius. Traumų galima išvengti.

Ką Jums suteikia bėgimas? Dėl ko žavitės būtent šia sporto šaka?

Suteikia džiaugsmo. Malonu, kai treniruojiesi, dirbi nepaisydamas oro sąlygų: per lietų, per sniegą ir kaip atpildą užimi prizinę vietą. Na, ir gauni pasitenkinimą dėl to, kad tau gerai sekasi – tai irgi motyvuoja.

Kaip gimė idėja įkurti savo bėgimo klubą?

Roko Lukoševičiaus nuotr.

Iš pradžių bėgiojau vienas arba su draugais, paskui pagalvojau: „O gal pabandyti suburti kokią grupelę, kad būtų smagiau?“ Bėgdamas pamačiau vieną bėgikę. Ji gerai bėgo. Pakalbinau, sutiko prisijungti. Po dvejų metų moterų grupėje ji laimėjo Vilniaus maratoną. Po truputį pradėjau kviesti daugiau žmonių – nuojauta padėdavo atsirinkti talentingus bėgikus. Grupė augo ir labai keitėsi… Turėjom tokią narę, keturiasdešimties metų moterį. Tokio amžiaus būdama ji tik pradėjo sportuoti, apie bėgimą neturėjo visiškai jokio supratimo. Pradėjau ją treniruoti dukart per dieną, o po dvejų metų ji tapo 100 km bėgimo varžybų nugalėtoja. Bet ji turi tokį talentą, kuris negali prilygti niekam. Įsivaizduokit – šimtą kilometrų nubėga per aštuonias valandas. Dabar ji gyvena Amerikoje, bėgioja ir ten užima prizines vietas. Man įdomu atvesti žmones į bėgimą. Stengiuosi juos parengti taip, kad gerai bėgtų ir tuo bėgimu džiaugtųsi. Vėliau jie atsiveda vaikučius, su kuriais kartu dalyvauja. Ir mama bėga, ir dukros.

Įdomiau bėgioti mieste ar gamtoje?

Atvirai pasakius – gamtoje man kartais būna truputį nuobodu. O mieste patinka. Ten judėjimas, mašinos, žmonės – tada nejaučiu, kad bėgu, mažiau minčių galvoje atsiranda.

Tai Jūs – ne iš tų, kurie bėgdami užsideda ausines ir klausosi muzikos, norėdami atsiriboti?

Ne ne. Širdies dūžis yra mano muzika (juokiasi).

Jums – 83-eji?

Aš nežinau… Kažkaip man taip neatrodo (juokiasi).

Man irgi taip neatrodo… O kas parašyta pase?

Gavau pastabą dėl to paso. Čia būna tokie bėgimai, aš varau juose savo tempu. Man sako: „Ką tu darai, tu pažiūrėk į pasą!“ Sakau: „Kokį pasą? Varom toliau!“ (juokiasi). Matyt žmogus pats save pasendina anksčiau laiko. Žmogus turi tiek visokiausių galimybių, bet jų neišnaudoja.

Iš tikrųjų didelė dalis pasirengimo vyksta galvoje, tiesa?

Galvoje yra pagrindas. Žmogus nori bėgioti, bet tingi – sako: „Ryt pradėsiu“. Aš sakau: „Rytojaus nebus – ši diena bus rytoj. Todėl šiandien daryk, o ne rytoj“. Jei nusprendei kažką daryti, tai ir vykdyk, ne galvok, kad aš negaliu, šiandien neturiu laiko. Trisdešimt minučių visada atrasi. Dar geras posakis: „Kliūčių nėra, yra tik galimybės“. Tik apsimauk sportbačius, ir išeik – ir viskas. Svarbu išeiti iš namų.

Jums nesunku save motyvuoti judėti?

Aš kartu ir kitus motyvuoju. Bet vien sporto žmogui neužtenka – reikia dar ir dvasią, sielą pakrauti, reikia domėtis viskuo… mylėti reikia!

Savo Facebook‘o paskyroje rašėte: „Gyvenimas – bėgimas, reikia laiku pakrauti baterijas.“ Tą ir turėjote omenyje?

Maratonas komanda

„Pakrauti bateriją“ yra kitas dalykas. Žmonės, kurie labai nori greito ir gero rezultato, labai daug bėgioja. Bet reikia mokėti klausytis savo kūno ir laiku sustoti: truputį pavaikščioti, leisti kūnui atsigauti, atsipalaiduoti – tai yra baterijos pakrovimas. Negalime visą laiką varyti ir varyti. Yra keturi pagrindiniai dalykai, kuriuos žmogus turi įsisavinti: drąsa (jeigu kas patinka, turi eiti ir padaryti), teisingumas (žmogus turi būti teisingas), išmintis ir – pats svarbiausias dalykas iš tų keturių – saikas. Visur reikia turėti saiką. Jeigu jį turėsi, tai tu nepražūsi.

Vis dar dalyvaujate įvairiose varžybose, laimite prizines vietas. Ar jaučiate, kad dabar šių rezultatų siekti yra sunkiau nei jaunystėje? O gal kaip tik dabar lengviau, įdėjus tiek įdirbio?

Ne, žinot, kad sunkiau… Man norisi bėgti greitai, o jau neišeina – metai daro savo. Darai per kažkokį tai sunkumą, per savo valią. Bet ką darysi, reikia susitaikyti su tuo, kad tau ne šešiolika. Anksčiau prabėgdavau maratoną ir dar galėdavau į šokius nueiti.

Kuris bėgimas Jums įsimintiniausias gyvenime?

Kai man buvo gal trisdešimt metų, pamenu, išbėgau į mišką pabėgioti. Staiga privažiuoja motociklas su milicininkais, ir jie man sako: „Sėsk.“ Galvoju – kas yra? Pasirodo, kažkur kažkas apvogė, pamatė mane bėgantį ir pagalvojo, kad aš esu vagis. Sako: „Parodyk dokumentus.“ Stoviu apsivilkęs trumpa apranga, sakau: „Kokie dokumentai?“ „Tai kur tu gyveni?“ – klausia. Nuvežė iki namų, išlipau ir turėjau eiti parodyti pasą – kad esu toks ir toks ir kad ne vagis (juokiasi).

Kaip atrodo Jūsų sporto rutina?

Įvairiai. Valandą bėgu. Stengiuosi bėgioti kartą per dieną – iš ryto.

O kai vyksta pasiruošimas maratonams?

Dabar maratonų nebėgu. Jeigu bėgu 12 km distanciją, likus maždaug savaitei iki varžybų bėgioju mažiau ir lengviau – kad nebūčiau pervargęs. Vyresniame amžiuje organizmas atsistato ilgiau.

Ar dar jaučiate jaudulį prieš varžybas?

Labai geras klausimas. Kad ir kaip būtų keista – jaučiu. Bet, kaip artistai sako, jeigu nesijaudinčiau, tai gerai nesuvaidinčiau.

Jūsų tėtis Jeronimas Vilčinskas 1938-aisiais metais tautinėje olimpiadoje tapo sunkiosios atletikos čempionu. Kokių aukščiausių sportinių ambicijų turėjote Jūs? Ar pavyko visas jas įgyvendinti?

Čia buvo mano problema. Kai buvau jaunas – ambicijų neturėjau. Man sekėsi gerai, bet aš kažkaip to neįvertindavau. Manęs paklausė, per kiek laiko prabėgau savo pirmą maratoną Leningrade – aš neatsimenu, man buvo neįdomu. Žinau tik, kurią vietą užėmiau. Dabar sakau – koks aš kvailas, kad net nežinau rezultato.

O kada ta motyvacija atsirado?

Motyvacija atsirado šešiasdešimt penkerių, kai draugai įkalbino vėl sugrįžti į sportą. Prieš tai sportavau iki trisdešimties metų – paskui atsirado šeima ir sportinę veiklą nutraukiau. Sugrįžęs į varžybas galvodavau: „Kas čia yra – kiti mane lenkia, nesąmonė! Išvis nebėgsiu, gėda man.“ Bet paskui supratau, kad jau ir amžius tavo, tu jau pamiršk (juokiasi). Tada atsirado ambicija siekti, kad mažiau žmonių mane aplenktų. Atsirado motyvacija, kuri ir po šiai dienai laikosi.

Kuris apdovanojimas Jums asmeniškai yra svarbiausias?

Sporte ar gyvenime? Pirmiausiai – aš laimingiausias žmogus, kad sutikau žmoną, su kuria gyvenu jau 57-erius metus. Be to, vaiko gimimas. O sportas – trečioje eilėje. Šlovė, sako, yra mirusių saulė. Laikinas dalykas. Aš tik džiaugiuosi tuo, kad bėgioju, pabūnu tarp jaunimo, na, ir tuo, kad atbėgu dar ne paskutinis, dar pasistumdau su jais (šypsosi).

Ką patartumėte norintiems pradėti bėgioti senjorams?

Paprasčiausiai turi būti noras, reikia, kad atsirastų motyvacija. Ir po truputį kelti krūvius: pradžioje pavaikščioti, tempimo pratimus padaryti. Senjorams reikėtų judėti kokias keturiasdešimt minučių. Ir nebūtinai reikia bėgti visą laiką: paeini – pabėgi, vėl paeini – pabėgi. Pakvėpuoji giliai, gamtoje pasižvalgai. Randi suoliuką – sustok, padaryk nuo jo kokius penkis atsispaudimus. Taip save vis judink, judink ir judink.

Liveta Burkšaitė