,

Sportuojantis šuo ir dažniausiai pasitaikančios jo sveikatos problemos

Lietuvoje sparčiai populiarėja pačios įvairiausios šunų sporto šakos. Vienos jų lavina ištvermę, kitos – orientuotos į greitį, trečios – dailina augintinio eksterjerą bei padeda mesti svorį. Ir nors aktyvus laisvalaikis su šunimi yra be galo smagus, neretai pasitaiko įvairiausių traumų, trikdančių augintinio sveikatą.

Kokios traumos nutinka dažniausiai? Kaip užkirsti kelią sportuojančio šuns sveikatos problemoms? Kaip šeimininkui tinkamai identifikuoti simptomus? Šios temos buvo aptartos liepos 13 dieną „PetCity“ Ozas centre vykusio renginio metu „Sportuojantis šuo ir dažniausiai pasitaikančios jo sveikatos problemos“, kur „PetCity“ klinikos traumatologas-ortopedas Rokas Judickas bei šunų sporto salės „Doggy Gym“ įkūrėjas Simonas Damašius susirinkusiems dalino vertingus patarimus.

Paveldimos problemos – išvengti padeda atsakingas veisimas

Šunų, kaip ir žmonių, sveikatos problemos gali būti įgimtos arba įgytos. Pasak veterinarijos gydytojo R. Judicko, pastebėjus aktyviai sportuojančio šuns šlubavimą vertėtų skubiai kreiptis į veterinarijos kliniką,  kad būtų galima veiksmingai padėti augintiniui bei tiksliai nustatyti – tai įgyta trauma ar įgimta patologija.

Veterinarijos gydytojas R. Judickas akcentuoja šias su augintinio judėjimo aparatu susijusias genetines ligas: klubo bei alkūnės sąnario displazija, stuburo patologijos, kelio girnelės išnirimas.

„Sąnarių displazija – tai genetiškai paveldima liga, dažniausiai pasireiškianti didelių veislių šunims. Pagal Lietuvos Kinologų Draugijos reikalavimus, veisiant tokius šunis privalomai turi būti atliekami sąnarių displazijos tyrimai – jeigu sulaukiamas teigiamas atsakymas, toks šuo negali turėti palikuonių.  Visgi dėl neatsakingo veisimo displaziją turinčių augintinių vis dar yra. Todėl ruošiantis aktyviai sportuoti su augintiniu, rekomenduojama rinktis atsakingus, oficialius veislynus“, – teigia R. Judickas.

Mitas, kad mažiems šuniukams reikia papildomų kalcio dozių

Veterinarijos gydytojas išskiria, jog tam tikrais atvejais displaziją paspartina pernelyg spartus keturkojo augimas arba didelis jauno šuniuko suvartojamo kalcio kiekis:

„Didelių veislių šunys auga itin greitai, todėl neretai jų svoris gali turėti įtakos nepageidaujamiems sąnarių pokyčiams. Taip pat klubo sąnario displazijos atsiradimą gali paspartinti itin kaloringa mityba bei per didelis suvartojamo kalcio kiekis. Turbūt visi yra girdėję internete ar iš veisėjų patarimą, kad „jaunam didelės veislės šuniukui reikia kuo daugiau kalcio“ – tai yra klaidingas mitas. Kalcio jaunam šuniukui tikrai užtenka jį šeriant subalansuotu, super premium kokybės maistu.“

Be viso to, „PetCity“ Ozas klinikos specialistas dalinasi, kokie požymiai gali rodyti šią genetinę ligą:

„Jeigu pastebime, kad šunelis sunkiai keliasi arba stojasi, ypač po poilsio – tai yra signalas apie galimą klubo sąnario displaziją. Šią ligą rodo ir tai, jeigu šuo sunkia eina, šlubuoja, netoleruoja krūvio.

Tiesa, displazijos lygmenys būna skirtingi ir yra skirstomi į tam tikrus laipsnius nuo A iki E. A – silpna displazija, E – labai sudėtingi, skausmingi atvejai, kurie dažniausiai baigiasi operacijomis.“

Patempimai ir sumušimai sporto metu – ką daryti?

Kaip sako šunų sporto salės „Doggy Gym“ įkūrėjas Simonas Damašius, šunims profesionaliai sportuojant įvairūs patempimai ir sumušimai nėra retas reiškinys: „Bet kokia sporto šaka yra tam tikra rizika ir tai reikia įsivertinti. Visgi geras apšilimas, reguliarus fizinis krūvis bei tinkamas šuns paruošimas gali sumažinti traumų riziką.“

„PetCity“ veterinarijos gydytojas R. Judickas priduria, kad smulkios traumos, tokios kaip patempimai ar sumušimai, paprastai gydomos namie ir veterinarų pagalbos neprireikia:

„Jeigu šuo pasitempė ar susimušė namuose galima jam padėti patepus šaldantį tepalą. Tinka ir žmonėms skirti tepalai, kurių sudėtyje yra heparino. Heparinas puikus tuo, jog padeda hematomoms (mėlynėms) išsisklaidyti ir pagreitina jų gijimą.

Įprastai, nesudėtingų sumušimų ar patempimų simptomatika yra lokalus skausmingumas, paraudimas, hematomos, šlubavimas, vangumas, o pirminė pagalba apsiriboja poilsiu, šaldymu, nuskausminimu. Tačiau čia verta pabrėžti, kad norint augintiniui numalšinti skausmą, jokiu būdu negalima jam duoti žmonėms skirtų vaistų. Yra keli preparatai, kurie nepavojingi, tačiau tik su gydytojo rekomendacijomis galima juos naudoti. Nepaisant to, didelė dalis žmogiškų vaistų nuo skausmo yra kenksmingi augintiniui.“

Kryžminių raiščių plyšimas – „ortopedų duona“

Kaip teigia „PetCity“ Ozas ortopedas-traumatologas, kelio sąnario kryžminių raiščių plyšimas – tai dažniausiai pasitaikanti aktyvių šunų trauma, kurią gydyti galima tik chirurginiu būdu:

„Kryžminių raiščių plyšimas – tai vadinama ortopedo duona. Dažniausiai pagrindinis kryžminių raiščių plyšimo sezonas yra žiema, kuomet vyrauja ledas, slidūs paviršiai, o gyvūnai bėgiodami nesėkmingai slysteli ir krenta. Tokiais atvejais sąnariai patiria didelį krūvį ir kryžminis raištis neatlaiko.“

Visgi šios traumos tikimybę galima sumažinti. Pasak veterinarijos gydytojo, rekomenduojama nuolat stiprinti šuns raumenis, nes jie dalinai kompensuoja sąnario patiriamą krūvį. Taip pat svarbu palaikyti reguliarų fizinį krūvį bei vartoti papildus, turinčius gliukozamino, chondroitino, hialurono  bei omega-3 rūgščių, kurios padeda kryžminiams raiščiams išlaikyti savo tvirtumą augintiniui senstant.

Peroksidas ir skysčiai su alkoholiu – netinkami žaizdoms valyti

Įvairių tipų žaizdos šunų neaplenkia ne tik sporto metu, bet ir kasdienybėje. Tiesa, įvairūs įdrėskimai, odos įplyšimai ar kitų šunų apkandžiojimai gali būti labai pavojingi tinkamai nesureagavus.

Pasak veterinarijos gydytojo R. Judicko, augintiniui susižeidus svarbiausia, ką reikėtų daryti, tai stabdyti kraujavimą: „Paimkite švarų tamponėlį, užvyniokite jį bintu ir nedelsiant vykite į veterinarijos kliniką“.

Jeigu kraujavimas nėra toks stiprus, namuose galima bandyti išvalyti žaizdą, tačiau čia rekomendacija paprasta – naudoti švarų, tekantį vandenį. Tai gali sumažinti infekcijų tikimybę apie 60-70 procentų.

„Rekomenduoju žaizdą plauti tekančiu, švariu, šaltu vandeniu. Jokiu būdu nenaudokite peroksido ar alkoholio. Peroksidas yra kontraversiškas dalykas – nuo senų laikų žinomas kaip žaizdų ploviklis, bet jis lėtina žaizdos gijimą, kadangi apdegina žaizdos kraštus. Tuomet jie aprandėja ir negali sukibti tarpusavyje. Jeigu peroksidą naudosime keletą kartų iš eilės, prailginsime žaizdos gijimo procesą. Tuo tarpu, alkoholis dezinfekuoja gerai, tačiau jis labai graužia ir sukelia didelį skausmą keturkojui“, – pataria Rokas Judickas.

Pašnekovas priduria, kad net ir pastebėjus mažą žaizdelę vertėtų nedelsiant kreiptis į kliniką:

„Dažniausiai mažos žaizdelės yra kąstinės arba drėkstinės, t.y. sukeltos kito gyvūno. Tokios žaizdos yra labai infekuotos ir būna stipriai užkrėstos. Jos užgyja labai greitai, nieko nesimato, tačiau po poros savaičių pacientai ateina su dvigubai ištinusia traumos vieta. Taip nutinka dėl paprasčiausios priežasties: ta žaizdelė greitai užgyja, jai neleidžiama išsidrenuoti, ji užsidaro ir visa infekcija lieka po oda  – taip susiformuoja abscesas ar kitaip tariant pūlinys.“

Lūžiai – netinkamas sutvarstymas gali sutrikdyti kraujotaką

Veterinarijos gydytojo traumatologo R. Judicko teigimu, nesvarbu, ar lūžis uždaras, ar atviras, nutikus traumai taip pat rekomenduojama nedelsiant vykti į veterinarijos kliniką. Tiesa, yra dalykų, kurių jokiu būdu negalima daryti augintiniui susilaužius galūnę.

„Jeigu lūžis yra atviras, imamės tokių pat veiksmų kaip ir su žaizdomis. Nuplauname traumos vietą tekančiu vandeniu – taip sumažiname infekcijų riziką ir sutrumpiname žaizdos gijimo laikotarpį. Tuo tarpu esant uždaram lūžiui, patiems tvarstyti nieko nerekomenduoju. Ne kartą esame turėję atvejų, kuomet šeimininkai patys bando tvarstyti lūžio vietą, o dėl per didelio tynio tvarsčiai ima veržti koją, kas nulemia stiprų kraujotakos sutrikdymą. Tokie atvejai dažniausiai baigiasi amputacija“, – įspėja veterinarijos gydytojas.

„Lūžius dažniausiai nulemia įvairios traumos bei degeneraciniai pokyčiai – vyresniems šunims tai pasitaiko kur kas dažniau. Tiesa, yra dar viena kategorija – patologiniai lūžiai, kurie įvyksta esant gretutiniams susirgimams, pvz., augintiniui sergant onkologinėmis ligomis, tiesiogiai susijusiomis su jo galūnėmis bei kaulais. Tokie lūžiai gali įvykti savaime“, – priduria R. Judickas.

Sportuojančio šuns vaistinėlė

„PetCity“ Ozas klinikos specialistas taip pat dalinasi sąrašu, ką būtina su savimi turėti aktyviai sportuojančio šuns šeimininkui:

  • Dezinfekuojantis tirpalas (chlorheksidinas (0,02%), joduoto povidono tipalas ar žaizdų valiklis;
  • Tvarsčiai žaizdoms (bintas, tamponėliai, lipnus tvarstis);
  • Šildantys ir šaldantys tepalai;
  • Vaistai nuo skausmo (pasitarus su veterinarijos gydytoju);
  • Artimiausios klinikos ar vet. gydytojo telefono numeris.

Aktyvus laisvalaikis ir sportas – naudingas tiek šuniui, tiek jo šeimininkui, tačiau norint maksimaliai mėgautis praleidžiamu laiku kartu, vertėtų pasiruošti nenumatytiems atvejams iš anksto: padaryti tinkamą apšilimą, užtikrinti reguliarų fizinį krūvį augintiniams, užtikrinti, kad sąnariai gautų visų reikiamų maistinių medžiagų bei su savimi turėti pirmosios pagalbos vaistinėlę!

Taip pat skaitykite: