Sigita Jusytė apie pirmuosius savo kuriamus namus: „Norisi į juos įdėti savo širdį“

Lietuviškos sodybos, gyvenimas gamtos apsuptyje vilioja net ir pačiuose kosmopolitiškiausiuose pasaulio miestuose gyvenančius tautiečius. Su šeima priėmusi sprendimą palikti vieną didžiausių Europos miestų ir keltis gyventi į lietuvišką kaimą Sigita Jusytė pripažįsta – ilgai laukusi savo naujų šeimininkų sodyba buvo tarsi jiems skirta. Savo patirtimi, iššūkiais ir atradimais, kurie aplanko įsikuriant naujus namus, juodu su vyru šiandien dalinasi savo tinklaraštyje „Kaimas – nauja karta“.

Gana ilgai gyvenote emigracijoje, kai prieš kelerius metus nusprendėte grįžti į Lietuvą. Ilgų dvejonių, kur geriau būtų gyventi, – kaime ar mieste, nebuvo?

Nusprendėm prieš kelerius metus, bet grįžome tik pernai rudenį. Labai ilgų dvejonių nebuvo. Važiavome į krikštynas Žemaitijoj ir kažkaip visai netyčia išėjo pokalbis, kad būtų labai smagu gyventi Žemaitijos kaime. Prieš tai ieškojomės namo priemiestyje.

Galiausiai susižavėjote sodyba Kretingos rajone. Kuo papirko ši vieta? Kas buvo tas lemiamas veiksnys, paskatinęs sprendimą įsigyti būtent šią sodybą?

Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes tų veiksnių buvo labai daug. Labai patogi vieta – šalia  yra Salantų miestelis, iki kurio nė dešimt minučių netrunka nuvažiuoti. Taip pat, dvidešimt minučių kelio iki Kretingos. Mano tėvai gyvena Klaipėdos rajone, o vyro giminės – Skuode, iki kurio, vėlgi, koks pusvalandis kelio. Kaimynai nėra nei labai toli, nei labai arti.

Aišku, tas namukas buvo visiškai apgriuvęs ir ta sodyba buvo, galima sakyti, baisi – visa apžėlusi – joje trylika metų nebuvo gyventa. Kiek mums yra žinoma, paskutinis prieš mus joje gyvenęs žmogus gydėsi psichinius sutrikimus ir gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą. Kai nuvažiavome apžiūrėti sodybą, radome ant žemės pamestą antklodę, pagalvę… Toks tas gyvenimas buvo vedamas dar iki mūsų.

Pats kaimukas – labai įdomus, nes didžioji dauguma jame gyvenančių žmonių yra giminės, kilusios būtent nuo tos sodybos – anūkai, proanūkiai, proproanūkiai. Kai pirmą kartą mano vyras nuvažiavo, sulaukė labai daug vietinių gyventojų dėmesio. Visi bėgo pažiūrėti, kas per veiksmas dabar vyksta toje sodyboje, nes ji visiems labai įdomi.

O kaip priėmė patys vietiniai?

Labai greitai ir labai draugiškai. Tikrai nebūtume tiek darbų pasidarę be vietinių gyventojų pagalbos, nes tuoj kas su traktoriumi atvažiuoja, kas kur kokį pažįstamą elektriką suranda. Šiemet jau ir daržą sodinomės – kaimynai padėjo ir žoles nupurkšti, ir išarti, ir bulves pasodinti – viskas jų dėka. Mes esame miesto vaikai, gyvenome Londone – kaimas mums yra ganėtinai nauja patirtis, todėl be kaimynų turbūt tikrai būtų buvę labai sunku.

Savo tinklaraštyje minėjote, kad jums svarbu išlaikyti tuos principus, kuriais vadovaudamiesi gyveno jūsų seneliai, tačiau tuo pačiu susikurti modernią ir patogią buitį. Ar sunku suderinti šiuos du dalykus? Vis dėl to, jūsų vizijoje galutinis sodybos rezultatas labiau tradicinis ar modernus?

Kas liečia gyvenimą ir buitį, manau, kad bus labiau modernu – pavyzdžiui, nenorime kietojo kuro katilų šildymui, todėl žiūrime šiek tiek modernesnes sistemas. Šalia sodybos turime dar vieną hektaro sklypelį, kuriame norime pradėti įsirenginėti saulės elektrines. Tikrai neatsisakysime nei skalbimo mašinų, nei nieko panašaus. Visgi norisi gyventi tame kaime truputėlį „švariau“, todėl auginsime ir vieną kitą paukštį, savas daržoves.

Patys rūpinsitės interjero bei lauko aplinkos kūrimu ar ketinate samdyti specialistus?

Viskuo ruošiamės rūpintis patys – ir pačiu statybos procesu, ir interjeru, – iki šiol viskas yra nudirbta mano vyro rankomis. Aišku, galbūt ateis toks laikas, kai kažko patys negalėsime pasidaryti, tuomet tikrai samdysime žmones. Bet vėlgi – esame linkę samdyti vietinius. Tai yra pirmieji mūsų namai – atrodo, kad jau dabar turime viziją, kaip tas namas turėtų atrodyti. Įsivaizduojame, kad turbūt šitie namai liks ir mūsų vaikams, ir mūsų anūkams, tai norisi į juos įdėti savo širdį, o ne kažkokias dizainerių mados tendencijas.

Kas visame statybų ir įrengimo procese kelia daugiausiai iššūkių?

Finansai (šypteli). Viską stengiamės pasidaryti minimaliomis išlaidomis ir tuo pačiu suprantame, kad darome sau, todėl reikalaujame iš savęs labai didelės kokybės. Kaip ir visose šeimose, įsirengiant namus kyla ir nemažai nesutarimų – vyras galbūt nori padaryti, kad atrodytų gražiau, aš noriu, kad man būtų patogiau. Pagyvenus užsienyje, pastebime, kad Lietuvoje labai sunku rasti informacijos internete. Mus labiausiai domina medžiagų pirkimas, įrankių nuoma, įrengimo būdai. Nežinau, ar būtent tos informacijos yra mažoka, ar ta informacija yra pateikiama taip, kad ją sunku rasti, bet, mūsų nuomone, jos labai smarkiai trūksta.

Minėjote nesutarimus. Kaip juos sprendžiate ir ar greitai pasiekiate kompromisą?

Prie kompromisų prieiname ganėtinai greitai. Abu esame karštakošiai – užsivedam labai greitai, bet taip pat greitai ir atšąlam. Stengiamės pamąstyti atskirai ir tada pasidalinti abiejų kompromiso pusėmis. Taip po truputį priimame sprendimą, kuris tinka abiem, ir atrodo, kad išeina dar geriau, negu abu galvojome.

Ar buvo kažkas, dėl ko įsigiję sodybą sau pasakėte: šito tikrai neliesime, šitą būtinai išsaugosime?

Daug tokių dalykų – pradedant namu, kurį, kaip ir minėjau tinklaraštyje, net specialistai rekomendavo visiškai griauti ir statyti iš naujo – tam mes nuo pat pradžių buvome labai prieš. Deja, ūkinio pastato laukia toks likimas – jis bus nugriautas, bet atstatytas toje pačioje vietoje. Norime atrestauruoti ir koplytstulpį su koplytėle – juos pastatysime prie kelio, šalia didelio ąžuolo. Kalbant apie medžius, pernai „nejudinom“ vaismedžių – laukėme pažiūrėti, ar jie duoda kokių vaisių. Buvo tokių, kuriuos per rudenį nusiaubė audra, bet nemažai ir tokių, kurie išliko ir kuriuos išsaugojome.

O taip pat yra ir daiktų: labai didelė senovinė spinta, kurią planuojame restauruoti, senovinė viengulė lova – ją padovanojome vyro mamai, kuri irgi neseniai išsikėlė į kaimą, senovinis medinis grėblys – kad ir aplūžęs, bet viską užbaigus norėtųsi jį pasikabinti ant namo ar ūkinio pastato. Yra senovinė rankų darbo nešioklė vandeniui. Beardant pamatus radome akmenį su išraižytais metais „1900“ – šis tikrai užims įspūdingą vietą mūsų kieme. Radome ir tokių smulkmenų, kaip vieną litą, dvidešimt kapeikų. Nieko nemetame, norisi išsaugoti kuo daugiau istorijos.

Kaip manote, ar svarbu ir kodėl svarbu gaivinti, stengtis išsaugoti senas sodybas?

Manau, kad svarbu išsaugoti ne tik sodybas – labai svarbu bendrai saugoti tradicijas. Mano vyriausiam sūnui dabar yra vienuolika, šią vasarą bus dvylika. Jis iš tikrųjų labai mažai žino apie Lietuvos istoriją. Mieste gimęs, mieste augęs ir to kaimo praktiškai iš viso nematęs – artimiausia, ką jis matė kaime, tai savo senelių sodą. Todėl tas namas jam kelia didelį įspūdį, jam šie dalykai yra labai įdomūs. Aš netgi dabar pastebiu – gimė dukrytė, seneliai dainuoja jai tas senas lopšines… Širdy pagalvoju, kad man tikrai gaila, kad mano sūnus to neturėjo, kad augo kažkur toli nuo Lietuvos. Todėl norisi kuo daugiau tų tradicijų ir senų sodybų, kad vaikai užaugtų jas pažinodami.

Liveta Burkšaitė