Legendinė vedėja Irena Pivoriūnienė: „Svarbiausias vitaminas M – meilė“
Jau keturiasdešimt metų Irena Pivoriūnienė iš televizijos ekranų mus moko saugoti savo brangiausią turtą – sveikatą. Ilgametė laidos „Sveikatos medis“ vedėja garsiai kalba ne tik apie ligas ir jų gydymą, bet kartu skatina žmones profilaktiškai tikrintis sveikatą ir laiku diagnozuoti susirgimus, taip išgelbėdama ne vieną gyvybę. Sveikatos ambasadore tituluojama gydytoja sako, jog stebuklingų receptų nėra – blogos emocijos trumpina gyvenimą, o meilė ir ištartas geras žodis ilgina.
Irena, kas didžiausi mūsų sveikatos priešai?
Matau pagrindinius dalykus, kurie alina mūsų sveikatą – tai alkoholis, rūkymas ir nervai. Gavau šoką sužinojusi, kiek buvo išgeriama alkoholio per karantiną. Daug kur pasaulyje pastebima, jog šiuo laikotarpiu žmonės pradėjo sportuoti, prisižiūrėti mitybą ir kitaip savimi rūpintis, o pas mus žymiai padaugėjo išgeriamo alkoholio kiekiai. Vadinasi, kad vietoje to, jog virusui sustabdžius gyvenimus, stiprintų sveikatą – mūsiškiai ją žaloja ir mane tai labai liūdina.
Ne kartą aršiai pasisakėte prieš alkoholio vartojimą. Kodėl esate tokia kategoriška šiuo klausimu?
Nes žinau, jog tai kiekvienam iš mūsų neša tiktai žalą, kenkia kiekvienai mūsų ląstelei, kiekvienam organui, mūsų angelui sargui – imuninei sistemai. Tos ląstelės, kurios turi ginti mus nuo visų ligų, yra žalojamos. Yra tiek daug sveikatos priešų, kurie nepriklauso nuo mūsų, o alkoholis yra tai, už ką esame atsakingi mes patys. Todėl visą gyvenimą ir kovoju prieš alkoholio vartojimą ir pati nevartoju nei lašo.
Velykinis laikotarpis dažnai asocijuojasi su pavasariniu apsivalymu, namų tvarkymu, o ar reikėtų kažkaip apsivalyti ir savo organizmą?
Turbūt daug kas pavargo nuo pamokymų, tačiau aš, visų pirma, susirūpinčiau sielos išvalymu. Tik pažiūrėkite, kiek šlykščių komentarų internete – juk visi jie kenkia ir netgi gali paskatinti prieiti prie savižudybės. Jau nekalbu apie tai, jog visos tos blogos emocijos, anksčiau ar vėliau, gali atsisukti atgal tiems patiems komentatoriams. Kas valdo mūsų sveikatą? Laimės ir streso hormonai. Mūsų imuninė sistema džiūgauja išgirdusi teigiamas naujienas ir emocijas, tačiau tuo pačiu yra blokuojama, kai žmogus susinervina ar patiria blogas emocijas. Išskiriamas streso hormonas kortizolis naikina imuninę sistemą, trukdo jai dirbti. Kai situacija pasaulyje vis dar tokia sudėtinga, mes turime tik padėti vieni kitiems, daryti gerus darbus, o ne pykdyti vieni kitus. Šiukštu jokių pykčių! Iš to ir atsiranda daugelis ligų…
Pakalbėkime apie jūsų ilgametę karjerą – televizijoje prabėgo jau 40 metų, esate tituluojama sveikatos ambasadore. Ką visi šie metai ir įvertinimai jums reiškia?
Žinoma, kad jais džiaugiuosi, bet tuo pačiu tikėjausi padaryti dar daugiau. Man taip norisi, kad žmonės dar labiau domėtųsi savo sveikata. Taip pat labai svarbus dalykas, kad ligos nebūtų gydomos pavėluotai. Akcentuoti pirmuosius ligų požymius ir laiku kreiptis į gydytoją labai svarbu. Trečias dalykas yra lėtinės ligos, kurios yra neišgydomos ir reikia žinoti, kaip su ta liga draugiškai gyventi, kad ji nepaūmėtų. Aš, galbūt, nebūčiau tokia kategoriška ir nekartočiau to paties, jei statistika nebūtų tokia liūdna – Lietuvoje sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis bei gimdos kaklelio vėžiu yra vienas didžiausių Europos sąjungoje. Tai kaip aš galiu apie tai nekalbėti? Dar daugiau – apie tai reikia rėkti, kaip sakydavo onkologė prof. Laima Griciūtė. Tikiuosi, jog aš savo pavyzdžiu galiu bent kažkam padėti.
Taip pat dažnai skatinate gerbti ir mylėti gydytojus. Jūsų laidoje netgi yra rubrika „Ačiū, daktare“. Kodėl svarbu to neužmiršti?
Replikos gydytojų atžvilgiu man yra labai svetima, visada labai pykstu ir liūdžiu jas girdėdama. Tie žmonės, kurie pasirinko gydytojo specialybę, yra ypatingi. Tai juk be galo sunkus darbas ir didžiulė atsakomybė. Prieš kritikuojant gydytojus, reikėtų nors vienai dienelei užsidėti baltą chalatą ir patirti tai, ką patiria jie. Dėkingumas ir pagarba gydytojams yra labai svarbu – juk neretai pacientai yra dėkingi gydytojams už gyvybę, nors pačių gydytojų gyvųjų tarpe jau nebėra. Nepamirškime ir slaugučių – juk tai šventi žmonės. Nuvažiavusi į ligoninę, visada pirmiausia bėgdavau apkabinti jas.
Net ir kalbėdama apie save, jūs visų pirma akcentuojate kitus. Iš kur šis rūpestis žmonėmis ir meilė jiems?
Žinote, aš bendrauju tik su gerais žmonėmis, todėl ir man viskas gerai. Mokydamasi Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, turėjau tiesiog nuostabius dėstytojus. Vienas iš jų mane išmokė, jog svarbiausi vitaminai, tai ne C, ne D ar kiti, o M – meilė, MM – mamos meilė, MMM – meno, muzikos meilė. Kiekvienam žmogui reikia laimės hormonų – serotonino, dopamino – tuomet mes būsime sveikesni, nes mūsų visos sistemos bus laimingos… Pyktis, atvirkščiai, viską naikina – juk supykus ir kraujospūdis pakyla, ir infarktas gresia bei kitos ligos paūmėja. Dažnai kartoju tą posakį, kad visos ligos nuo nervų.
Ar nuo vaikystės svajojote dirbti šviečiamąjį darbą? O galbūt iš tikrųjų norėjote pati dirbti gydytoja?
Aš turiu seserį Gražiną, kuri nuo vaikystės buvo mano autoritetas, taigi, jai įstojus į mediciną, ir aš iš paskos įstojau. Tačiau mane visada labiau traukė visuomenės švietimas. Beje, labai nustebau radusi savo stojimų į Medicinos fakultetą anketą, kurioje, pasirodo, aš jau tada pažymėjau, kad noriu apsaugoti žmones nuo ligų. Gydytojas turi gydyti, o aš visada turėjau norą padaryti viską, kad žmonės kuo mažiau sirgtų.
Per šitiek metų tikrai pavyko apsaugoti ne vieną. Turbūt ir padėkų, malonaus dėmesio nemažai sulaukiate?
Dėmesio tikrai sulaukiu, labai dažnai ir ko nors paklausia priėję, bet jaučiu per didelę atsakomybę dalinti patarimus, susijusius su ligomis, todėl dažniausiai nukreipiu į specialistą. Kartą priėjo moteris ir padėkojo už išgelbėtą gyvybę. Aš nustebusi paklausiau – gal mane sumaišėte su kokia gydytoja? O ji atsakė, jog pamačiusi mano laidą apie krūties vėžį, iškart nuėjo pasitikrinti. Jai pavyko ligą aptikti pačioje pradžioje. Jeigu mano laidos bent dalį žmonių paskatina nueiti pasitikrinti, aš esu labai laiminga.
Kartais žmonės turbūt labiau pasitiki televizija nei bet kuo kitu?
Kažkada skaičiau Pasaulio sveikatos organizacijos straipsnį, kuriame buvo teigiama, jog televizija gali apsaugoti žmones nuo mirties. Pasirodo tai buvo išanalizuotas Suomijos fenomenas, kai esant labai dideliam sergamumui širdies kraujagyslių ligomis, per televiziją buvo rodoma informacija apie tai, kaip elgtis, kad būtų išvengta šių ligų, ką valgyti, ko vengti ir t.t. Tai padėjo ženkliai sumažinti sergamumą. Net mūsų higienos instituto duomenimis, 75 proc. žmonių žinias apie sveikatą gauna iš televizijos. 40 metų dirbdama televizijoje įsitikinau jos poveikiu.
Koks būtų jūsų patarimas senjorams, norintiems išlikti sveikiems?
Man labai patinka toks posakis: „Dieve, apsaugok mane nuo to, jog kalbėčiau tik apie savo ligas ir tapčiau niurzga, mokanti visus gyventi“ (juokiasi). Kai man kas nors užsimena, jog tai tas, tai anas negerai, anūkas nepaskambina, aš visada perklausiu: „O ar tu pats būdamas 18-os paskambindavai? O ar dabar paskambinti pats negali?“. Vaikų ar anūkų terorizavimas, ypatingo dėmesio reikalavimas yra blogas elgesys. Geriau senjorai patys vienas kitam gera darytų ir nustotų reikalauti iš kitų, tuomet ir jausis nepalyginamai geriau.
Dažnai manoma, jog sveikatos problemos yra tik vyresnio amžiaus žmonių rūpestis. Ar tai tiesa?
Mokslas apie ilgaamžiškumą – gerontologija, prasideda nuo pediatrijos, nuo vaikučių sveikatos. Jau būsima mama turi rūpintis vaiko sveikata. Nėščias moteris vadinu karalienėmis. Turime jas lepinti! Vaikams tėvai turi rodyti pavyzdį. Jei tėveliai valosi dantis, tai ir vaikai valysis, jei tėvelis gražiai ir kantriai kalbėsis su vaiku, tai ir vaikas nejaus streso ir bus geresnės sveikatos. Stresas, blogos emocijos, blogi tarpusavio santykiai kenkia sveikatai, nepaisant amžiaus. Nervinė įtampa yra blogiau nei oro užterštumas ar kaloringas maistas.
O kaip jūs pati rūpinatės savo sveikata? Į jus žiūrint panašu, kad esate atradusi jaunystės eliksyrą…
Man padeda visiškai paprasti dalykai. Pavyzdžiui, kiekvieną rytą pradedu nuo mankštos. Paauglystėje aktyviai mokiausi muzikos, todėl buvau labai užsiėmusi ir mankštintis laiko neturėjau. Studijų metais nuėjusi pas gydytoją pasitarti dėl nugaros skausmų išgirdau klausimą: „Čia jūsų nugara ar jūsų močiutės?“. Išsigandau ir nuo tada kas rytą darau „tinginių mankštą“, kurią suderinau su kineziterapeute. Taip pat kas rytą išgeriu pusę litro virinto vandens su citrinų sultimis. Kartais medumi užsikandu, kad būtų saldžiau. Valgau ką noriu ir kitiems patariu valgyti tai, kas patinka, nes turiu vieną formulę – tik nevalgykime vienas kito. Visada grįžtu prie tos pačios minties (juokiasi). Esu susidūrusi su įvairiomis nuomonėmis – kažko valgyti negalima, cukrus negerai, šitas turi daug kalorijų ir panašiai. Žinoma, kai yra įvairios ligos, tuomet prisižiūrėti reikia griežtai, bet apskritai nieko tokio, jei kartais pasilepinsi, svarbu, kad valgytum su malonumu. Juk ir nuo vieno pyragaičio nieko neatsitiks. Tai neabejotinai geriau, nei parašyti kokį neigiamą komentarą (juokiasi).
Kada jūs jaučiatės laiminga?
Man laimė yra tai, kad gyvenu, kad tėvai padovanojo man gyvybę. Taip pat man pasisekė, jog aš dirbu tokį darbą, kuris man atneša laimę. Tai yra labai svarbu. Taip pat labai džiaugiuosi, kai neserga artimieji. Apskritai, reikia džiaugtis tiesiog kiekviena diena. Norėčiau, kad gyvenime iš mūsų lūpų kuo dažniau skambėtų žodžiai – ačiū, prašau ir atsiprašau. Gal šie žodžiai ir nėra lengvai ištariami, tačiau jie yra stebuklingi. Taip pat visiems patariu pildyti dėkingumo dienoraštį, kuriame kasdien už kažką padėkotume. Net ir sau. Naujausi tyrimai atskleidė dėkingumo įtaką žmogaus organizmui. Pasirodo, dėkingumas padeda puoselėti ir fizinę ir psichikos sveikatą – tiek savo, tiek tų, kuriems dėkojame.
Iveta Leščinskaitė
