Tautodailininkė Gražina Pasilauskienė iš Kauno visą gyvenimą kuria ir moko kitus

Daugelis iš mūsų tikrai spintoje turime seniai nedėvėtų drabužių. Pavyzdžiui, senus marškinius, kurie buvo pirkti per išpardavimą, tačiau jais niekada neteko pasipuošti. O gal megztinį ar sijoną, kuriuos paskutinį kartą teko vilkėti prieš penkerius metus? Be šių, dar seniai avėtus batus ar nebemadingą rankinę… Žinoma, per pavasarinį namų tvarkymąsi dažniausiai tokie drabužiai nukeliauja į konteinerį, nes kur juos daugiau dėti, tiesa?

Tačiau ar žinojote, kad per metus Lietuvoje surenkama apie 11 tūkst. tonų tekstilės atliekų, kurios teršia dirvožemį, orą ir vandens telkinius?

Vis tik yra žmonių, kurie kūrybiškumu ir darbštumu gali įkvėpti kitus išbandyti tekstilines atliekas prikelti antram gyvenimui. Tokiu būdu prisidėti prie mažesnio vartotojiškumo, gamtos tausojimo ir jos išsaugojimo. Būtent tokia yra kaunietė, tautodailininkė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, poetė Gražina Pasilauskienė, dar žinoma kaip Kauno Aukštosios Panemunės Šv. Marijos klebonijos patalpose veikiančios dailės studijos „Versmės“ vadovė, kuri ne tik pati savo aplinką puošia įvairiais rankdarbiais iš antrinių žaliavų, bet šio meno jau 21-erius metus moko ir kitas moteris.

Odinius drabužius perdirba į daiktus

Senjorės dirbiniai iš odos.

Iš sunešiotų odinių sijonų, liemenių G. Pasilauskienė yra pagaminusi įspūdingo grožio odinį rankinuką, knygų aplankalą, kitas puošmenas. Gražiausi dirbtiniai iš odos, anot tautodailininkės, pagaminami iš gyvulinės – kumeliuko odos.

„Pirmiausia, odą reikia pažinti. Yra chromas, dirbtinė oda, kuri padengta dažais. Tai tokia oda nesugeria vandens. Pavyzdžiui, iš tokios odos gaminama ir avalynė. Yra ir gyvulinė – kumeliuko oda, tačiau ją reikia atpažinti. Jeigu tokia oda sugeria vandenį, tuomet galima padaryti labai gražius dalykus“, – apie odos dirbinius pasakojo senjorė G. Pasilauskienė.

Ji aiškina, kad rankinuką iš gyvulinės odos galima išpuošti įvairiais ornamentais, pavyzdžiui, gėlėmis.

„Po odos apačia ant kartono klijuojasi gėlės, medžiai ar tai, ko norisi… Gali būti veriamos kruopos, o paskui tepama… Tačiau ne bet kuo, o verdama ruginių miltų košė – klijai. Tada klijuojama oda ir su pirštais drėkinamas viršus ir ieškoma, ką esi priklijavęs. Jeigu bus klijuojama su odos klijais, tuomet darbo jau nebus galima pataisyti“, – aiškino G. Pasilauskienė.

Žinoma, įvairių puošmenų galima pagaminti ir iš dirbtinės odos. Pavyzdžiui, kalti skylutes, o jas suvarstyti ir apipinti iš odos atraižų, sukarpius jas juostelėmis. Tokiu būdu G. Pasilauskienė yra pagaminusi knygų aplanką.

Dešimt metų pašnekovė Kaune dirbo pradinių klasių mokytoja, tačiau darbo su oda subtilybių ji išmoko dvejus metus dirbdama Kauno Dailės kombinato odos apdailos ceche. G. Pasilauskienė atviravo, kad šis darbas jai labai patiko, todėl tikėjosi, kad dirbs ten visą gyvenimą. Deja, dėl sveikatos problemų, darbus odos apdailos ceche teko nutraukti, tačiau, anot jos, išmoktos pamokos niekur nedingo. Priešingai, žiniomis iki šiol dalijasi su visais.

Iš siūlų nurišo angelą Panemunės bažnyčiai

Rišimo (pinikai ir kilpinėliai) siuvinėjimo pavyzdžiai. Iš asmeninio archyvo nuotr.

81-erių senjorė atskleidė ir daugiau savo gabumų. Pavyzdžiui, rišti kilpinėlius, iš kurių pagaminusi įvairių stalo grožybių, o vienas įspūdingiausių – angelas, kuris puošė ir Panemunės bažnyčią. Rišimo technikos taip pat moko ir dailės studijos „Versmės“ bendruomenės moteris.

Rišimo meno G. Pasilauskienė pramoko pati. Šis užsiėmimas, anot jos, gelbėjo nuo minčių apie tuometinę ligą. „Stengiausi negalvoti apie ligą, tai iš lino raišiojau mazgus. Kūriau pati. Aš jų tiek pririšau visokių… Kai reikėjo vesti užsiėmimą, tai jau ir knygelių apie tai buvo atsiradusių, o aš buvau savamokslė. Nežinojau net kaip tiek mazgai vadinasi. Vėliau tik pasidomėjusi sužinojau, kad pati buvau surišusi be knygų ir mazgą – „Žozefiną“, viengubą ir dvigubą kilpinį, kinišką mazgą…“, – su šypsena prisiminė G. Pasilauskienė, kuri vėliau meno gaminių įmonėje kūrė rišimo pavyzdžius ir juos pati gamino.

Šia rišimo technika moteris daugiausiai pagaminusi ant sienos kilimėlių, kurie buvo eksponuojami ir parodose užsienyje. Tai unikalūs G. Pasilauskienės darbai, kurie buvo sukurti įkvėpti jos pačios. Vėliau mokėsi ir frivolite technikos. Ji atskleidė, kad jos kantri stiliaus drabužiai išpuošti būtent frivolite technika – pynimu su adata.

Rankdarbių moko kitas moteris

Prieš 21-erius metus G. Pasilauskienė sukūrė dailės studiją „Versmės“, kurioje ji ir moko moteris tapyti, gaminti suvenyrus iš odos, šiaudelių, rišti kilpinėlius, siuvinėti… Tautodailininkė tiki, kad kiekvienas žmogus gali kurti, nuveikti daug reikšmingų darbų, tačiau tam reikia noro.

Servetėlė frivolite technika. Rišta be šeivutės.

„Kas tik norėjo, visi galėjo mokytis įvairiausių rankdarbių. Visa tai moku pati, todėl dalinausi žiniomis su kitais. Kai sirgau, teko ilgai užsibūti ligoninėje, tai vis klausydavau, kaip moterys kalba savo šeimose, kaip yra nuvertintos vaikų, vyrų, tėvų… Norėjau padėti ir apgalvojau, kad reikia jungti jas  į grupes ir leisti laiką drauge. Taip juk gimsta ir atviri pokalbiai“, – apie dailės studijos „Versmės“ idėją pasakojo D. Pasilauskienė. Vėliau ji subūrė bendraminčius į klubą „Sinovadas“, kuriame vyko pokalbiai apie rašytojus, dvasinius dalykus, buvo dainuojama.

Pastaruoju metu poilsiaudama senjorė daugiausiai užsiima tapyba. Kiekvienais metais rengia savo autorines tapybos parodas, yra surengusi Lukšiuose amatų dienas, kurių metu mokė visus rajono mokytojus rankdarbių meno. Visuomenininkė yra išleidusi ir tris poezijos knygas.

Tausojimas – nuo vaikystės

Iš Šakių rajono, Kumpupių kaimo kilusi senjorė svarsto, kad veiklumas ir kūrybiškumas bei daiktų tausojimas buvo lavinami nuo vaikystės. Gražinos mama Šakių rajone buvo garsi kepėja, kuri kepė ne tik skaniausius, bet ir išpuoštus įvairiomis figūromis ir vaizdais, tortus. Darbšti buvo visa tautodailininkės šeima.

„Man visada norėjosi išmokti to, ko kiti nedaro, kas paslaptinga. Norėjau, kad nė vienas žmogus man netarnautų. Geriau aš pati pasidarysiu, – sako G. Pasilauskienė ir dalijasi prisiminimais. – Tokia buvo vaikystė. Aplinkiniai  sunešdavo įvairių rakandų tvarkymui. Buvome neeilinė šeima… Augau trijų vaikų šeimoje, kartu su mama, seneliu ir dviem dėdėmis. Tai vyrai viską tvarkydavo. Mes ir klumpes skaptavome… Kai augome, mąstėme, kad reikia savo kažką kurti. Daiktų nešvaistėme, o kūrėme patys.“

Tautodailininkė Gražina Pasilauskienė daugiausiai užsiima tapyba, kurios moko ir kitas dailės studijos „Versmės“ moteris. Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos nuotr.

Vėliau, augindama su vyru savus vaikus, siuvo jiems drabužius iš įvairių skiaučių. Dukrai ne vieną suknelę šokiams pasiuvusi. „Dabar gal žmonės turi pinigų, jiems atrodo kitaip, bet tuo metu buvo svarbu pačiam susikurti. Juk per visa tai ir gimsta nešvaistymas“, – sako pašnekovė.

Viktorija Skutulienė