Visuomenininkė Birutė Jakučionytė apie sodybą, kurioje užaugo: „Taip gera, kad ten toliau verda gyvenimas“

Mūsų vaikystės namai. Vieta, su kuria siejame tiek daug savo pirmųjų atsiminimų. Vieta, kurioje mes augome ir keitėmės. Kartais tėviškė tampa naujais namais mums visai nepažįstamiems žmonėms, tačiau ryšys, siejantis mus su šia vieta, išlieka visą gyvenimą. Renginių organizatorės, rašytojos, aktyvios visuomenės veikėjos Birutės Jakučionytės buvusi tėvų sodyba tapo namais nuo priklausomybių besigydantiems vyrams. Šiandien sodyboje įsikūręs „Gerų pokyčių centras“ padeda žmonėms atsitiesti, išlipti iš alkoholizmo bei narkotikų liūno ir susigrąžinti gyvenimo vairą į savo rankas. Moteris savo tinklaraštyje pasidalino istorija, kaip šie namai kūrėsi, papasakojo apie ryškiausius vaikystės atsiminimus ir jausmus, kurie apima stebint šio centro veiklą. Ji pripažįsta, kad dažnai įžvelgia sąsajų tarp buvusių tėvų namų ir savo sodybos Trakų rajone.

Sodybą kūrė patys

B.Jakučionytė savo vaikystę praleido Vilkaviškio rajone, Gurbšilio kaime. Radę senutėlę sodybą, tėvai į ją atsikraustė 1974-ųjų metų balandį, o lygiai po mėnesio gimė ir pati Birutė. Šeima sodybą, vadovaujant tėvui, kūrė, keitė ir statė savo rankomis. Ilgainiui iškilo daugybė naujų statinių – pasak moters, iš vis dar tebestovinčių pirmiausiai kilo tvartas. Tuo metu Birutė jau ėjo į mokyklą, todėl galėjo prisidėti prie darbų – maišyti skiedinį, dėlioti į pamatą akmenukus. Taip ji, dar būdama vaiku, išmoko betonuoti. „Šalia tvarto tėvas statė kamarą, šalia jos garažą. Tokį progresyvų, su išbetonuota duobe mašinų remontui. Tame garaže ir gulėdavo po savo žiguliais“, – savo tinklaraštyje rašo B. Jakučionytė.

Šalia namų telkšojo pelkė, į kurią šeima iš pradžių nešdavo savo maisto atliekas. Vėliau tėvas sugalvojo joje iškasti tvenkinį. Sutvarkė sąvartyną, išrovė prižėlusius karklus, „paliko ant kranto tik kelis alksniukus ir vieną nedidelį ąžuoliuką“. Birutė pasakoja, kad labai mėgdavusi jį apsikabinti. Iškasus tvenkinį, atsivėrė nemažas plotas geros, derlingos žemės, kurioje vaikai galėjo auginti ką panorėję – kiekvienas turėjo sau po lysvę. „Su sesėm lenktyniaudavom dėl lysvių ir takelių tiesumo, savo daržų gražumo, tėvai rinkdavo geriausią daržą“, – prisiminimais dalinasi moteris.

Didėjant šeimai, atsirado poreikis turėti patalpą, kurioje per šventes tilptų daugiau žmonių. Taip atsirado „Namukas“ – vasarinis statinys su daugybe langų. Birutė pasakoja, kad „Namuką“ statė jauniausiojo brolio krikštynoms. Prieš dvidešimtmetį jame savo vestuves atšoko Birutės sesė, dar vėliau – ir pati Birutė. Paskutinįkart šiame statinyje buvo švenčiamas tėvų septyniasdešimtmetis. „Namukas tvirtai stovi iki šiol. <…> Dabartiniai sodybos gyventojai jį labai gražiai ir jaukiai sutvarkė“, – pastebi B. Jakučionytė. Ji pasakoja, kad būdama paauglė, vos nutirpus sniegui, išsikraustydavo į jį ir pragyvendavo ten iki vėlyvo rudens.

Renovuotuose namuose – sendaikčių muziejus

„Gyvenamą namą, toks, koks stovi dabar, renovavo 1989 metų vasarą. Nugriovė visus priestatus, nuėmė stogą, paliko tik seno mažučio namelio rąstines sienas“, – rašo B. Jakučionytė. Ji pasakoja, kad tuomet namas prasiplėtė, atsirado daug naujų erdvių bei kambarių. Jį statyti padėjo mamos broliai ir vietinio kolūkio vyrai. „Matyt, tėvai turėjo planą, kad kiekvienam vaikui būtų po kambarį, tačiau jų net neprireikė – tais metais, kai pastatė namą, mes pradėjom skirstytis po svietą: vyriausias brolis jau buvo armijoj, sesuo ištekėjo ir išvažiavo gyventi su vyru, aš – mokytis į Marijampolę ir gyvent bendrabutyje. <…> Visi išsibarstėm, ir iki šiol neapleidžia jausmas, kad tokį didelį namą pastatė per vėlai, kai mums jo nebereikėjo“, – mintimis dalinasi B. Jakučionytė.

Antrame namo aukšte mergina turėjo savo kambarį, kuriame, grįžus vasarą ar savaitgaliais pas tėvus, apsistodavo. Jaunėlis brolis jame įrengė sendaikčių muziejų, į kurį talpindavo iš aplinkinių kaimų surinktus senus, antikvarinius daiktus. Juos, tuomet dirbdama viename Vilniaus tradicinių lietuviškų patiekalų restorane, rinkdavo ir pati Birutė. „Dabartiniai sodybos gyventojai kartais įdeda nuotraukų ir aš jose vis dar randu savo pėdsakus. Buvusiam mano kambaryje, po to muziejuje, dabar – jaukiame kambarėlyje vyrų reabilitacijai ant sienos tebėra mano piešinys „Moteris, rašanti laišką“. Ant kai kurių kambarių sienų vis dar išlikę tais laikais madingos buvę purkštos gėlės ir margos sienos. Prisimenu, kai jas dažė – pati laikiau rožių trafaretus“, – tinklaraštyje pasakoja B. Jakučionytė.

Asmeninis ryšys su centro vykdoma veikla

Birutė neslepia, kad domintis apie tėviškę užplūsta emocijos. „Kaskart skaitydama centro naujienas išgyvenu stiprų jaudulį dėl to, kas šiuo metu ten vyksta, ir kad tai vyksta mano tėvų namuose“, – rašo B. Jakučionytė. Moteris teigia esanti laiminga, kad namuose, kuriuose ji gimė ir užaugo, šiandien vis dar verda gyvenimas ir yra vykdoma prasminga veikla, turinti simbolinę reikšmę ir jos šeimai.

„Mano tėvas buvo stiprus ir tvirtas žmogus, aštuonių vaikų tėvas. Taip, kaip sukūrė sau didelę šeimą, pastatė jai didelius namus, lygiai tiek daug jis „priskaldė malkų“ per savo alkoholizmą: daug destrukcijos, pykčio ir traumų išgyveno pats ir sukūrė savo vaikams“, – pripažįsta B. Jakučionytė. Simboliška, kad parduodant sodybą visai atsitiktinai atsirado pirkėjas, kuris joje nusprendė įkurti pokyčių centrą. „…kai išgirdau, kas nori pirkti mano tėvo statytus namus, rimtai kėliau akis į dangų ir dėkojau Dievui, kad pagaliau lyg tai viskas stojasi į vėžes, kad nieko geriau ir nebuvo galima įsivaizduoti, jog jo namuose įsikurtų vyrai, besigydantys ligą, dėl kurios tiek daug nukentėjo mano šeima, – rašo B. Jakučionytė. – Tarsi koks Dievo ar Visatos ženklas, kad mano tėvas, nors jau ir po mirties, gavo išrišimą, atleidimą. Visa tai, ką jis savo rankomis statė ir sukūrė, dabar tarnauja vyrams, kuriems reikia palaikymo, supratimo, vietos stotis ant kojų.“

Dalis daiktų persikėlė į naują sodybą

Daugybė išlikusių autentiškų daiktų – tėvo gamintų baldų, senelių naudotų indų – atrado savo vietą Birutės nuosavoje sodyboje Trakų rajone, Gervinių kaime, kurioje prieš pusantrų metų moteris įkūrė vaikų stovyklavietę „Gervių lizdas“. „Visa stovyklavietė išdabinta mamos ir močiutės megztais kilimėliais, lovatiesėm. Labai vertinu tai, ką pavyko išsaugoti. Dar didesnį džiaugsmą teikia tai, kad tie daiktai yra naudojami, reikalingi. Tarsi įsivaizduoju, kad kol naudoju savo tėvų, senelių liestus ar gamintus daiktus, jie gyvi ne tik mano širdyje“, – sako B. Jakučionytė.

Birutė pasakoja, kad gebėjimą kurti namus, gražinti juos savomis rankomis paveldėjo iš savo tėvų, ypač mamos giminės linijos. „Tai ne tik rankdarbių kūrimas, bet ir stropus, suvalkietiškas saugojimas ir vertinimas jau seno, bet dar gero ar lengvai atremontuojamo daikto“, – sako moteris. Pasitelkus kūrybiškumą ir fantaziją, ji prikelia juos naujam gyvenimui – taip sena puodynė ar keramikinis vazonas virsta žavia kiemo dekoro detale. Be to, laisvalaikiu Birutė pati mezga, siuva, kuria įvairias mozaikas.

Vaikystės namų įtaka

„Dažnai susimąstau, kad dabartinis mano gyvenimas yra tikrai stipriai suformuotas vaikystės namuose: toks pat poreikis gyventi gamtoje, kaime, vienkiemyje, auginti daug vaikų, puoselėti savo sodybos aplinką, kurti aplink save kažką gražaus, net jeigu ir visai neturi tam lėšų. Esu ne kartą pagalvojusi, kad sau namus išsirinkau labai panašius į kažkada tėvo išrinktą ir pirktą sodybą Gurbšilyje“, – sako B. Jakučionytė. Ji pasakoja, kad tiek iki tėvų, tiek iki dabartinių savo namų reikia važiuoti per mišką apie 4 km, be to, abiejų sodybų vietovardžiai prasideda iš tos pačios raidės. „Šimtus kartų esu išgyvenusi jausmą, kad kai užsuku nuo asfaltuoto kelio miške į žvyrkelį, tarsi važiuoju į tėvų namus Gurbšilyje, o ne į savo Gervinius“, – pripažįsta moteris.

Vis dėlto, ji nesilaiko beatodairiškai įsikibus praeities. „Manau, kad man puikiai sekasi susigyventi su tuo, kad mano tėviškė, gimtieji namai man tapo tik istorija“, – sako B. Jakučionytė. Kad ir kokią emocinę reikšmę jie turėtų, moteris atvira širdimi priima neišvengiamus pokyčius. Paklausta, ko tėviškėje niekada nenorėtų pakeisti, ji atsako, kad išsaugotų tik sodyboje augančius medžius. „Niekada nenorėčiau, kad nupjautų tą ąžuolą prie tvenkinio ir tėvo sodintas obelis. Visa kita gali būti keičiama, transformuojama. Mes ir mūsų gyvenimas nuolat kintame, todėl kažin ar verta laikytis įsikibus kokio nors namo ar tvarto kampo“, – sako B. Jakučionytė.

„Atgaivinta istorija“ yra nemokamos žurnalo aktyviems senjorams „60+“ iniciatyva, kuria siekiama skatinti jaunus žmones atkurti senas sodybas, atgaivinti šeimos istorijas ir tradicijas, taip įprasminant prisiminimus apie tuos, kurių jau nėra mūsų tarpe.

Siųsti savo atgaivintą sodybos ar šeimos istoriją bei nuotraukas galite el. paštu marketingas@60plius.lt. Jūsų tekstai bus publikuojami internetinėje svetainėje bei „60+“ Facebook paskyroje, o netikėčiausios istorijos atsidurs nemokamame žurnale aktyviems senjorams „60+“.