Skaitytojos mintys: „Geriau tegul kalba kalėdinis atvirukas“

Kalėdinio atviruko spindesy…

O, tie ilgi gruodžio vakarai, anksčiau būdavę balti ir šarmoti, dabar dažniau juodi ir tamsūs, kai tik vėsioje dulksnoje spindintis užmiesčio plentas, akyse vis siaurėjantis, vedasi į šventės laukimą. Į spindesį, kurį kažkada pirmiausiai įžiebdavo kalėdinis atvirukas pilkame voke, atneštas nusiplūkusio laiškininko…

Tai buvo tas metas, kai didžioji dalis šalies gyventojų dar neketino persikelti į miestus. O kalėdiniai atvirukai spindėjo auksu, tryško Betliejaus žvaigždės spinduliais, ar šildė žiburiu užpustyto kaimo vienišos trobos mažame lange. Nieko šventiškesnio už kalėdinį atviruką dažnas ir nebuvo matęs. Nebent iš Vokietijos, Lenkijos ar Amerikos kokie tolimi giminaičiai ar buvę kaimynai atsiųsdavo… O pokariu juk kalėdinį atviruką, negrabiai perfotografuotą, galėjai rasti tik bažnyčios šventoriuje, prie Aušros vartų… Bet kad ir kas, kad ir kaip bebūtų tuose atvirukuose pavaizduota, juose visada spindėjo kažkas daugiau nei šventės laukimas ar viltis, kad po jų, Kalėdų, drauge su sugrįžusia saule, viskas prasidės iš naujo, bus lengviau ir šviesiau. Ir tame šventės laukime, tegul garsiai neįvardintas, visada skleidėsi tikėjimas, kad tu dar esi svarbus, nepamirštas, reikalingas, brangus. Todėl jų, atvirukų, neskubėta paslėpti stalčiuose, jie būdavo taip pastatomi, taip paliekami, kad kasdien akis ir širdį džiugintų, apie žmogaus ryšį su žmogumi kalbėtų.

O ką dabar? Dabar atvirukų problemos nėra. Jų net per daug prispausdinama kiekvienais metais šiai progai. Kiekviename spaudos kioske gali rasti. Tik rinkis. Bet internetas, virtuali erdvė gerokai pastūmėjo kalėdinį atviruką į pašalį. Internetu, per kokį socialinį tinklą pasveikinti ir greičiau, ir paprasčiau. Ir nieko čia blogo, tik džiaugsmas trumpesnis. Virtualaus sveikinimo nepasidėsi į dėžutę, neparodysi anūkams, nepaliesi taip paprastai į rankas pasiėmęs. Todėl ir jausmo atrodo mažiau.

Ir kas, kai pagalvoji, svarbiau, ar tas paveikslėlis, ar tie keli sakiniai, kasmet besikartojantys: „Linksmų Šventų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų! Sveikatos ir džiaugsmo“. „Sveikinimai Šventų Kalėdų proga. Gerovės, laimės ir sveikatos. Te pildosi visa, ko Jūsų širdis geidžia…“ Kokio ilgumo juostas kiekvienas mūsų galėtų išausti iš šių kelių sakinių… Kiek jų buvo prirašyta! O kiek sulaukta!

Todėl ir šiemet, beskambant apsaugančiam priminimui – „praleiskite šias Kalėdas, nekeliaukit, pabūkit drauge mintyse…“ Kad dar liktų kitų, ateinančių švenčių tylaus linksmumo. Nors nebūtinai tylaus. Todėl geriau tegul ir kalba kalėdinis atvirukas… Šviečiantis, spindintis, gerumu palaimintas. Jis ir po metų, ir po kitų primins, kad šitą visiems sunkų metą nebuvai pamirštas, nelikai nepasveikintas, kad tie, kam esi brangus, drauge su atviruku tau dovanoja savo laiko ir vilties! Kalėdiniai atvirukai kalba daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Belieka tik įsiklausyti…

Zina Rimgailienė

Taip pat skaitykite: