„Metų senjorė 2021“ Jūratė Stasė Bartkuvienė „Jei žmogus be šypsenos, tuomet jis ne visiškai apsirengęs“

Jūratė Stasė Bartkuvienė iš Kauno drąsiai save vadina sveikuole. Nieko keisto – senjorė kas rytą pradeda nuo stovėjimo ant galvos, jogos pratimų ir šalto dušo, o žiemą nevengia išsimaudyti ir lediniame Nemuno vandenyje. Kasdien balnoja savo žirgą – dviratį – ir lekia gyventi įvykių kupino gyvenimo, kurį išmoko be galo branginti dar Sibire.

Vos 3-ejų metukų kartu su šeima ištremta moteris sako užgrūdinusi ir kūną, ir sielą bei nevengia pajuokauti: „Gal dėlto taip mėgstu keliones, nes keliauti pradėjau nuo 3-ejų metų?“

Ilgas sveikatingumo kelias

J. S. Bartkuvienė didžiausiu savo gyvenimo turtu ir nuopelnu laiko du vaikus – Žilviną ir Dovilę. Prieš 25 metus, kai jie užaugo ir paliko namų lizdą, moteris nusprendė pradėti eiti sveikatingumo keliu, kuris be galo ilgas. Įvairios paskaitos, kursai, stovyklos, mokymai, varžybos, konkursai – kad tilptų visi diplomai, medaliai ir taurės, jos sūnui teko net sukalti lentyną. „Susikabinau bent 50 medalių ir 6 taures – už įvairią saviveiklą, ėjimą, bėgimą, futbolą, dalyvavimą įvairiose varžybose. Gyvenime man svarbiausias dalykas yra judėjimas ir mokymasis. Kai užimi savo kūną ir protą, tuomet senatvei gresia pavojus“, – su šypsena sako pašnekovė.

K. Sabaliauskaitės nuotr.

Bendravimas – profilaktika nuo ligų

J. S. Bartkuvienė lankė įvairias sveikatingumo mokyklas, kursus, Trečiojo amžiaus universiteto turizmo fakultetą, o šiuo metu – ir Stasio Lozoraičio senjorų akademiją, tačiau didžiausiu stimulu vadina Joanos Bartaškienės sporto klubą, kurį lanko jau 21-erius metus be pertraukų. „Tai nuostabus dalykas, kuris verčia mus ryte keltis, nes einame į sportą kaip į darbą, tik šis darbas mums yra džiaugsmas. Po sporto mes bendraujame, o mūsų amžiuje tai būtina. Išėjęs į pensiją žmogus dažnai jaučia nerimą ar net depresiją, bendravimas yra profilaktika, o kartais ir vaistas nuo viso to. Būdamos ten, mes nesusiduriame su šiomis problemomis“, – pasakoja senjorė.

Labiausiai sužavėjo Azija ir dramblio masažas

„Metų senjore 2021“ tapusi J. Bartkuvienė nuolat lanko baseiną, o jogos paslapčių važiavo mokytis net į Indiją. „Daugiau nei pusę mėnesio mokėmės ir gyvenome Ajurvedos institute ir klinikoje. Viskuo domiuosi, mokausi, plečiu akiratį, todėl ir turiu žinių, kaip jaustis sveikam ir laimingam. Juk žmogui visada reikia keistis, gamta juk irgi keičiasi – medžiai meta lapus, o jeigu žmogus nesikeis, tuomet susirgs. Jeigu niekada anksčiau nevaikščiojai, nesportavai, nesidomėjai sveika gyvensena, tai keiskis dabar, tuomet ir amžius nebus toks baisus“, – pataria sveikuolė.

Mokydamasi Psichologijos akademijoje moteris aplankė daugybę Europos šalių, bet didžiausią įspūdį paliko Azijos šalys – Indija, Kinija, Singapūras, Malaizija, Tailandas. Būdama Tailande ji įrodė, jog drąsos bei polinkio avantiūroms netrūksta. „Atvedė į aikštę dramblį ir kaip gi aš ne pirmoji? Užlipau ant kupros, bet čia niekis. Vėliau pasiūlė dramblio masažą. Na ką, ir guliausi ant žemės. Masažavo ne tik su straubliu, bet ir koją ant manęs dėjo. Jei būtų panorėjęs, tai būtų mane sutraiškęs!“, – prisiminimais dalinasi pašnekovė.

Anot jos, svarbiausia suvaldyti emocijas, todėl drąsos užtenka ir maudynėms šaltame vandenyje, ir šokinėjimui į laužą, o kartą knygoje perskaityta mintis suteikė motyvaciją išmokti stovėti ant galvos. „Pradėjau mokytis prieš 20 metų. Kai per Naujus metus muša dvyliktą, aš stojuosi ant galvos ir išbūnu taip 10 min. Jeigu tikėsi, tai nusileisi ant kojų jau pasikeitęs, o juk tikėjimas yra viso ko pagrindas!“, – sako senjorė.

Sielą ir kūną užgrūdino Sibiras

Tikėjimo ir pozityvaus požiūrio J. Bartkuvienę išmokė praeitis, kuri, senjorė neslepia, buvusi tamsi. „Tėvelis buvo ūkininkas, kaip tik statėsi namą, kai atėjo sovietai ir išvarė mus iš savų namų, viską atėmė. Mamytė su 4 mažais vaikais išėjo gyventi pas savo mamą. Tėvelis bijojo pasirodyti, slapstėsi, tik nakties metu ateidavo į mus pažiūrėti, pabučiuodavo, užklodavo šiltai ir išeidavo į šaltį. Savo tėvelio nepažinau, nes buvau vos 3-ejų. Kai vėliau naktį atvažiavo mūsų ištremti, davė vos valandą susirinkti daiktus. Mamytė apgalvojo, jog reikės iš kažko gyventi ir pasiėmė „Zinger“ siuvimo mašiną“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak jos, būtent siuvimo mašinos ir mamytės stiprybės dėka, jos išliko gyvos, tačiau vieną sesutę teko laidoti Sibire. „Į Lietuvą grįžome kai man buvo 15-ka, o 1989 m. važiavau parsivežti sesers kauliukų… Sibiras užgrūdino ir kūną, ir sielą visam gyvenimui“, – liūdnais prisiminimais dalinasi moteris.

K. Sabaliauskaitės nuotr.

Paklota lova ir šypsena – puikaus ryto garantas

Būtent ši patirtis, pasak J. Barkuvienės išmokė ją šypsotis, kad ir kas benutiktų, ką beskaudėtų. „Eini per gyvenimą ir šypsokis. Jeigu žmogus be šypsenos, tuomet jis ne visiškai apsirengęs. Tikiu, kad net ir tokie maži dalykai, kaip šypsena iš pačio ryto ar tvarkingai paklota lova, gali pakeisti mūsų gyvenimą. Maži dalykai yra patys svarbiausi, daugeliui iš mūsų sunku tai suprasti“, – sako pašnekovė.

Net ir per karantiną moteris nenustojo kelti sau iššūkių. Sporto klube anksčiau padarydavusi 10–15 pritūpimų, karantino metu suprato, jog gali daugiau. „Dabar padarau 200 pritūpimų per 8 minutes. Juk nejudant kūnas rūdija! Per 2020 m. dviračiu nuvažiavau 1600 km, šiemet, deja, tik 1000 km. Mažokai, bet jau nepavysiu, – apgailestauja sveikuolė.

Išminties J. Bartkuvienė semiasi ir iš japonų. „Turiu tokią knygutę, kurios mintimis gyvenime vadovaujuosi. Joje sakoma, kad gyventi reikia sveikai ir tvarkingai, valgyti tik saikingai, vaistais nepiktnaudžiauti, kurių šiuo metu nenaudoju išvis jokių. Taip pat patariama keliauti, nesijaudinti niekados, būti laisvam ir bendrauti, būti nuolat užsiėmusiu, nes jeigu užimsi savo protą ir kūną, gyvensi ilgai ir laimingai“, – dalinasi pašnekovė ir pataria į šias mintis atsižvelgti visiems, norintiems būti sveikiems.

Iveta Tabokienė