Kada išties pasenstame? KAIP IŠLIKTI JAUNIEM?

Dažnai visuomenėje matome jaunus žmones, kurie atrodo praradę savo energiją, o kartu – ir jaunystę.

Tuo pat metu atkreipi dėmesį į entuziastingai besišypsančius senolius, trykštančius energija ir noru gyventi.

Taigi, kyla klausimas, kas išties yra senatvė ir kada žmogus, jo žvilgsnis tampa senas? Kaip išlikti visada jaunam?

Atsakymus į šiuos klausimus ieškojome pokalbio su psichoterapeutu Andriumi Kaluginu ir jo mama, Marija, metu.

Pasak A. Kalugino, praktikoje pas tebimi keli požymiai, kurie lemia tai, kaip žmogus atrodo – jis yra jaunas, ar senas.

Vienas iš požymių – psichologinis. Tam tikromis aplinkybėmis, gyvenimas skaudžiai nuskriaudžia žmones.

Kitas aspektas, kurį išskiria A. Kaluginas, kai 25–35 metų žmonės, dažniausiai turintys turtingus tėvus, turi galimybę gauti viską, ko užsigeidžia.

Pamažu tokie žmonės persisotina gyvenimu, jiems niekas nebeįdomu. Ne retai, toks gyvenimo džiaugsmo nebematymas priveda prie depresijos ar tiesiog egzistavimo gyvenime.

Žinoma, depresija galima susirgti ir dėl kitų priežasčių…

„Ankstyvą se natvę lemia hormoniniai dalykai, dėl tam tikrų funkcijų sutrikimų arba psicholo ginių dalykų.“

Bet, esmė ta, kad depresija sergantys žmonės, įprastai viskuo nepatenkinti, jie ras ant ko pykti, supykti, ras, kas jų nuolat netenkina. Tokiu atveju žmogui pagal jo elgseną savaime priskiriama seno žmogaus etiketė.
Taip pat, pasak A. Kalugino, ankstyvą senatvę lemia hormoniniai dalykai, dėl tam tikrų funkcijų sutrikimų arba psichologinių dalykų.

Pavyzdžiui, jei vyrams anksti atsiranda erekcijos sutrikimų, o moterims, vos sulaukus 40 metų, prasideda menopauzė, sutrinka jų seksualinis gyvenimas, kinta medžiagų apykaita. Tokie žmonės jaučiasi silpnai, oda pasensta, plaukai tampa silpni. Žmogus nuolat prastos nuotaikos. Dėl psichoseksualinės funkcijos sutrikimo, žmonės atrodo kaip senyvo amžiaus.

Andriau, ar yra kažkoks magiškas receptas, kuris leistų jaustis ir atrodyti jauniems?

Magiškas jaunystės receptas – nuostaba. Kol galime stebinti kitus ir turime galimybę nustebti patys, tol išliekame jauni. Visiems mums reikalingas „naujoko“ protas ir žvilgsnis. „Naujoko protas“ – tai ge bėjimas pažvelgti į įprastus dalykus kitaip, naujai; kartais imti ir nuotaikingai suabejoti berods savaime suprantamais dalykais. Nesvarbu, kiek žmogui metų, jei sugeba pažvelgti „naujoko žvilgsniu“ ir žavė tis akimirka, vadinasi – jis jaunas. Svarbu pajausti gyvenimo akimirką, jos lengvumą.

Kaip išlaikyti gyvenimo lengvumą?

Dirbu su žmonėmis nuo 21 iki 50 metų, todėl esminių rekomendacijų senjorams nuo 60 metų, nelabai drįstu pateikti. Na, o savo auditorijai (21–50 metų) patariu aktyviai gyventi gyvenimą. Pabrėžiu – gyventi, o ne egzistuoti. Svarbu kreipti dėmesį į profilaktines apžiūras, bet nedramatizuoti sveikatos problemų ir į juos nesusitelkti. Sveikata anksčiau ar vėliau vis vien pašlis ir pati, kam ankstinti įvykius? Svarbu sulaukus 40 metų pasistengti dirbti ne daugiau nei 30 val. per savaitę, atsargiai ir sąmoningai prisiimti atsakomybes. Dažniausiai atrodo, kad jėgų turima labai daug ir galima dar daug ką padaryti, tačiau, iš ties, organizmas gali neatlaikyti per didelio emocinio ir fizinio krūvio. Dabar labai madinga sportuoti, tik reikia labai atsargiai rinktis sportą. Būtina konsultuotis su treneriais.

Ponia Marija, kaip jums pavyks ta išlaikyti gyvenimo lengvumą ir išlikti optimistiškai?

Prisipažinsiu, gyvenimo skonį pajutau tik nuo 60 metų. Visą gyvenimą daug dirbau, skubėjau, daug iš savęs reikalavau, buvau pedantė ir per nuolatinį skubėjimą nerasdavau laiko sau ir pasimėgauti gyvenimu. Taigi, išėjusi į pensiją nežinojau ką daryti. Pagrindinis klausimas buvo – kaip išmokti gyventi, nes tiesiog egzistuoti ir sėdėti namuose nenorėjau. Tada supratau – niekas tavęs nieko neišmokys, jei savimi nepasirūpinsi pats.

Kaip sakoma, pirmiausia reikia padėti sau. Tada susidariau planelį, susirašiau veiklas, kurias noriu išbandyti ir, nors su didžiule baime, pradėjau įgyvendinti savo planą. Svarbiausia – pozityvus požiūris ir tuomet viskas pavyks. Pavyzdžiui, nemokėjau plaukti. Visada svarsčiau, kaip mane vanduo tokią „pilną“ išlaikys. Bet, žinokite, išlaiko (šypsena). Tad užsispyriau ir… išmokau plaukti sulaukusi 65-rių.

Kitas žingsnis – kompiuteris. Andrius padėjo nusipirkti. Sėdau, nors ir ne iš karto, bet po truputį, po truputį ir pramokau juo naudotis. Pamėgau keliones į užsienį. Labai dažnai vaikštau parke. Tarp medžių pajuntu laisvę, tokį gyvenimo lengvumą. Rekomenduoju visiems, kurie dar neatrado šio džiaugsmo. Na, ir, mano nuomone, jei esi laimingas – laime reikia dalintis su kitais. Tikrai nepritariu posakiui, kad nuo liūdnų žmonių reikia bėgti. Anaiptol. Jiems irgi reikia padėti. Negalima džiaugtis tik savo gyvenimu.

Pas visus mus kartkartėmis svečiuojasi liūdesys. Reikia susiimti, bendrauti ir kartu jį išvyti. Kai man sako „kiek čia begyvensiu“, aš atsakau, kad, jei norėsi ilgai gyventi, tai ir gyvensi! Reikia tik norėti! Pozityvumo daugiau mums visiems ir gyventi bus lengva.

Andriau, daug kalbate apie seksualumą, vyro ir moters santykius. Kaip tą kibirkštėlę išlaikyti senatvėje?

Lietuvoje, Kauno klinikose atliktais tyrimais įrodyta, kad lytinis gyvenimas po menopauzės tiesiogiai koreliuoja su lytinio gyvenimo kokybe iki menopauzės. Kuo jis aktyvesnis ir kokybiškesnis iki menopauzės, tuo ilgiau jis tęsiasi ir būna palaikomas po menopauzės (moterims).

Žinoma, viskas priklauso ir nuo gyvenimo būdo, ligų ir panašiai. Tuo metu vyrų lytinis gyvenimas viduti niškai tęsiasi iki 60 metų. Tačiau, tai tik skaičiai. Kur kas svarbiau – emocija. Sulaukus vyresnio amžiaus, labai svarbu bendras ryšys, vienas kito palaikymas. Svarbu pasistengti rasti tą kibirkštėlę, kuri leistų „kaifuoti“ būnant vienam šalia kito, nepaisant to, kad mylėtis nebegalite. Ir ta kibirkštis labai pri klauso nuo bendro energijos ir entuziazmo lygio. Energiją generuoti galima per bendrą veiklą, per susitikimus su kitais draugais ir pan. Kiekvienas atranda savo entuziazmo ir džiaugsmo šaltinį. Pavyzdžiui, pasitaiko, kad 25 metų jaunuoliai neturi jokio lytinio, emocinio potraukio savo partneriui, o va 60 ir daugiau metų žmonės „kaifuoja“ vienas nuo kito. To ir palinkėsiu.

Ar noriai dalinate patarimus savo mamai? Koks jūsų bendravimas?

Mano nuomone, pats vaikų ir tėvų sąmoningas, geranoriškas, artimas bendravimas yra kur kas naudingesnis už patarimus bei nurodinėjimą, kaip gyventi. Daug kartų bandžiau mamai patarti, kaip ir ką ji turėtų daryti, bet pasitelkiau žinias, sūnaus intuiciją, pagarbą, meilę mamai ir supratau, kad pokalbiai įvairiomis temomis – kur kas vertingesni. Būtent emocinis, intelektinis, kultūrinis palaikymas. Pasidžiaugimas, kad ir mažytėmis pergalėmis. Pavyzdžiui, kai mama pasako, kad pėstute nuėjo 5 km, internete rado receptą ir iškepė naują pyragą, visada nuoširdžiai pasidžiaugiu. Mažos smulkmenos ir yra gyvenimo džiaugsmo esmė. Būtina tą džiaugsmą pastebėti ir palaikyti.

Kokių vertingų pamokų jūs išmokote iš savo tėvų?

Iš tėvo išmokau disciplinos, atsa kingumo, loginio mąstymo, pagar bos moteriai ir kitų vertingų dalykų. Iš mamos taip pat išmokau labai daug. Mama – akivaizdus pavyzdys, kad negalima pasiduoti. Ji mane išmokė, kad ir kas benutiktų, kad ir kaip atrodytų klaiku, paiku, skaudu – privalai turėti valios, atkaklumo ir ryžto veikti. Jos noras gyventi – man didžiausias pavyzdys. Nepaisant to, kad mama nėra baigusi kelių universitetų, jos gyvenimas – pagrįstas gilia gyvenimo išmintimi. Tai kur kas galingiau, nei žinios iš knygų. Taip pat, labai vertinu mamos mokėjimą „nusiimti karūną“, pasijuokti iš savęs. Ji nebijo saviironijos. Tai padeda atsikratyti slegiančiomis emocijomis, tuomet lieka vietos džiaugtis gyvenimu. Nuostabiausia, kad mama tai atrado pati, be jokių knygų. Žinoma, kartais, kaip ir visus, erzina perdėtas mamos rūpestis, pavyzdžiui, skambutis klausiant „Ar užsidėjai šaliką?“, „Ar pavalgei?“. Bet tą pačią akimirką supranti, kaip gera turėti mamą ir bent akimirką vėl pabūti vaiku! Taigi, būdami dėmesingi savo tėvams, galime labai daug iš jų išmokti. To, ko neišmoksi iš jokių knygų.

Kokias knygas rekomenduotu mėte senjorams?

Rekomenduoju skaityti kuo mažiau medicinos bei specializuotosios psichologijos literatūros. Skaitykite kuo daugiau grožinės arba dvasinės literatūros. Ligos yra ir bus. Tegul jūsų ligomis rūpinasi gydytojai ir psichologai. O mes skaitykime apie meilę, nuotykius, gražią draugystę, amžinąsias vertybes. Žmonėms reikia svajoti, o svajonėms amžiaus ribų nėra. Kol svajoji, kol smalsu, tol išlieki jaunas.

Paruošė:
Dovilė Žemgulienė