V.Pauliukaitis: Režisieriumi esu nuo pat mažens

Dažnai televizijos ekranuose matomas režisierius, televizijos laidų vedėjas Vytenis Pauliukaitis džiaugiasi, jog būdamas 71-erių, vis dar gali jaustis reikalingas žmonėms ir sulaukia nemažai darbo pasiūlymų. Nieko keisto – žinomas vyras nestokoja subtilaus humoro jausmo, yra iškalbus ir atviras, o juk būtent šios savybės atveria visus kelius – tiek į televizijos ekranus, tiek į žmonių širdis.

Vyteni, koks jūs buvote vaikystėje – toks pats veiklus ir žodžio kišenėje neieškantis?

Aktyvus ir dinamiškas, prisigalvodavau visokių veiklų ir zbitkų. Lankiau visus įmanomus būrelius – šokau, dainavau, sportavau. Visa mano šeima buvo su meniniu polinkiu, tad netrūko paskatinimo.

Galbūt jau tada režisavote žaidimus kieme?

Tomo Černyševo nuotr.

Nors dar nežinojau, ką tas žodis reiškia, bet režisavau nuo pat mažens. Visada buvau vadovaujantis vaikas, sugalvodavau įvairiausių žaidimų ir niekada nebuvau tas, kurį reikia pakviesti į žaidimą. Važinėjome rogėmis, slidėmis, kariavom rožių karus. Juk ir kompiuterių nebuvo, man būtų sunku įsivaizduoti dabartinius vaikus atliekant tai, ką mes atlikdavome (juokiasi).

Esate tikras televizijos vilkas, niekada neieškote žodžių kišenėje. Ar vis dar pasitaiko situacijų, kurios jus išmuša iš vėžių?

Dabar jau reaguoju ramiai, tačiau kartais mane vis dar išmuša iš vėžių žmonių neapsiskaitymas, išsilavinimo prastumas. Ne paprastumas, o prastumas. Kartais net nustembu, kaip jauniems žmonėms trūksta žinių. Žinoma, nenoriu to pasakyti apie visus, yra be galo daug jaunų šviesių žmonių.

Jums malonus aplinkinių dėmesys ar vengiate jo?

Dėmesys man malonus, nesu iš tų, kurie bijo žmonių. Žinote, žmonės gana dažnai prieina ir  nori pakalbėti lyg su draugu. Gaunu ir dovanėlių, atvirukų. Būna ir tokių žmonių, kurie manęs labai aktyviai nemėgsta. Aš net džiaugiuosi, juk negali būti žmogus, kuris visiems patinka. Juo labiau, kad tokiu aš ir nesistengiu būti – visada turiu savo nuomonę įvairiais klausimais ir ją ginu. Gal kartais kokiame muzikiniame projekte ir aštrokų pastabų būna, bet specialiai tikrai nesistengiu nieko įžeisti.

Ar pramogų pasaulyje egzistuoja nuoširdi draugystė?

Su kolegomis mano santykiai yra labai geri, o kas ten kirba už nugaros, aš nesidomiu. Aišku, turbūt yra visko, bet jokių tiesioginių nesusipratimų nėra buvę. Juk režisuojant renginius yra tekę ir balsą pakelti, bet manau, visi suprato, jog tai ne asmeniniai santykiai, tik gero rezultato siekis. Savo kolegas aš myliu ir juos saugau.

Donato Vaičiulio nuotr.

Teatras, televizija – paprastam žmogui visa tai atrodo tikras glamūras. O galbūt tai tik išorinis spindesys?

Kurie iš tiesų yra talentingi, gabūs ir sunkiai dirba, tie glamūru neužsiima. Galbūt daugiau spauda nulipdo iš mūsų personažus. Yra žmonių, kurie mažiau gabūs ir jiems reikia kokios nors pagalbos iš spaudos, tai jie apie save ir pučia burbulus. Tokių ir pats žinau, būna juokinga, kai matau, kaip dirba ir ką pasakoja. Visokių žmonių yra, pasaulis todėl ir įdomus. Apskritai menininko darbas yra labai sunkus – tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tik žiūrovas mato ne darbą, o rezultatą. Tie, kurie šoka, kurie dirba cirke, balete, kurie dainuoja operoje…

O dar tie, kurie režisuoja…

Aš apie tuos net nekalbu (juokiasi). Tai yra labai sunki profesija, nes nuo savęs priklausai labai mažai. Tu esi priklausomas nuo tos komandos, kurią surenki, o yra tekę vadovauti ir šimtams žmonių. Jau daug metų dirbu šį darbą ir tai kaip dumblas, į kurį įtraukia, o paskui sunku išsikapanoti. Nenoriu labai džiaugtis, nes Lietuvoje nepriimta, bet iš tiesų esu laimingas, nes vis dar turiu darbų ir kai kurie iš jų būna visai neprasti, kaip sako žmonės (šypsosi).

Sėkmę menininko profesijoje lemia talentas ar įdėtas darbas – į kurią pusę stotumėte?

Aš manau, kad darbo kur kas daugiau, o su tuo talentu kaip pažiūrėsi. Čia kaip tos gėlės – vieni pražįsta iš karto, kiti vėliau, o dar kiti labai greit nuvysta. Tačiau jei genuose nėra užprogramuotos kūrybos, tai tu jos jau niekaip neišperėsi. Man pasisekė todėl, kad aš pakeičiau daug žanrų, daug išbandžiau. O režisūra, tai gyvenimo būdas. Jūs irgi esate savo gyvenimo režisieriai, taigi čia nėra kokia nors ypatinga profesija, tik sunki (juokiasi).

Dovydo Beržinio nuotr.

Ar paprasta dirbti su įžymybėmis? Juk dirbote su gausybe…

Žinote, man teko dirbti ir su pasaulinio lygio žvaigždėmis ir galiu pasakyti, kad kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo jis paprastesnis ir tuo su juo lengviau susikalbėti. Ir netgi susidraugauti. Kai esi jaunesnis ir pradedi dirbti su labai daug pasiekusiu žmogumi, natūraliai apima šioks toks jaudulys. Pradėjus dirbti, šitos ribos išnyksta. Kuo žmogus mažiau talentingas, tuo jis aikštingesnis, tuo daugiau reikalauja. Yra buvę tokių momentų, kada visai nesusikalbėdavau. Bet čia kalbu ne apie tikrąsias žvaigždes ir talentus, o apie vidutiniokus. Žinote, scenos gyvenimas ir asmeninis yra du skirtingi dalykai. Dažnai didžiulės žvaigždės asmeniniame gyvenime laimės neranda, o kuklesnę karjerą padaręs žmogus randa asmeninę laimę.

Ar yra bent vienas faktas, kurio apie jus dar nežinome?

Auksinio strazdo fondo nuotr.

Ir nebūtina visko apie mane žinoti! Palikite ir man ką nors (juokiasi). Apskritai nežinau, ar kam labai įdomu, visada makaluojuosi visiems po akimis, tai viskas ir matyti, nieko čia nenuslėpsi. Neturiu kažkokių ypatingų gyvenimo receptų, nes kiekvienas gyvename ir bandome savaip. Visokios bėdos manęs irgi neaplenkė, turėjau ir labai daug džiaugsmo. Man atrodo mes visi, turtingi ar vargšai, talentingi ar ne, turime savų džiaugsmų ir savų rūpesčių, tik nereikia pasiduoti negatyvui. Niekas ant lėkštės nieko niekam nepaduoda, pačiam reikia ieškoti išeičių. Japonai gerai sako – kiekviena diena yra gera. Man irgi gera kiekviena diena, o jei blogesnė, reikia ieškoti kodėl.

Nesenai skaičiau jūsų mintį, jog „Virš 70-ties prasideda jaunystė“. Norite pasakyti, kad dabar pats gražiausias jūsų amžius?

Tarp kitko, po šių žodžių susilaukiau tiek visokių pastabų. Žmonės kartais taip tiesiogiai priima ką pasakai. Taip, čia yra kitokia „jaunystė“, nes tu jau viską žinai ir gali numatyti, kaip tu gyvensi toliau. Pirmoji jaunystė yra ieškojimų kelias, kuomet dar daug nežinios. Negi dabar dejuoti, jog po 60 jau senatvė? Pasileisti liūdną muziką, vargonus, žiūrėti pro langą ir laukti, kol ateis ta ragana mūsų pasiimti (juokiasi)? Nesąmonė, atsipalaiduokim. Pažiūrėkime į gyvenimą plačiau.

Kaip karantinas pakoregavo jūsų kasdienybę?

Turėjau daug veiklos – galų gale pradėjau tvarkyti archyvą. Visas pasakų knygas padovanojau Panevėžio moterų kolonijai, nes žinau, jog ten yra mažų vaikų ir mamos galės jiems paskaityti. Dalį archyvų atidaviau į Radijo ir televizijos muziejų. Tiek metų neturėjau tam laiko, viskas gulėjo pamiršta, atradau net naujienų (juokiasi). Čia geroji karantino pusė, yra ir blogoji. Dažnai šventiniu laikotarpiu su savo draugu išskrisdavau į Paryžių aplankyti teatrą, parodas, pakvėpuoti kita kultūra. Gaila, kad šiemet nepavyko, bet reikia pasaugoti ir save, ir kitus.

Dovydo Beržinio nuotr.

Gyvename nuomonės formuotojų laikais, kai kiekvienas žingsnis fiksuojamas ir aptariamas dar tą pačią minutę. Kodėl jūsų negalime rasti socialiniuose tinkluose?

Turėjau paskyrą Facebook puslapyje, kur sulaukdavau daug laiškų, tarp kitko labai pozityvių. Komentarų jau senai neskaitau, nes galiu jums juos pasakyti atmintinai, o kas dėl žinučių, privalėjau į visas jas atsakyti. Matyt, taip buvau išmokytas, jog į kitų parodytą dėmesį atsakyti reikia, tačiau norint tai padaryti, turėčiau sėdėti ištisą parą. Na, neturiu aš tiek laiko, ir sekretorių neturiu, o jei nereaguosiu, tai sakys, jog esu labai pasikėlęs. Taigi galiausiai pasakiau, jog šitų žaidimų nežaisiu, juo labiau, kad neturiu ką pakomentuoti ar laiko tuo užsiimti.

Ką šiuo metu labiausiai vertinate savo gyvenime?

Sveikatą – kad ji man dar leidžia ir dirbti, ir kažką patirti. Labai vertinu bendravimą, žmonių dėmesį man, nes tai man sako, jog aš dar nesu užmirštas, gal dar kam reikalingas. Tai yra labai svarbu.

Iveta Leščinskaitė