Katastrofų literatūra: ką XX a. vidurys atnešė Lietuvai?
Laikotarpis, kuris amžiams liks Lietuvos istorijoje – XX amžiaus vidurys, į tuometinę visuomenę atnešęs didžiulę sumaištį. Griūvantis įprastas gyvenimas, vertęs stoti į kovą su žiaurumu ir antihumaniškumu Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Šio laikotarpio kūrybą, kuri ieškojo būdų paliudyti ir suprasti tai, kam buvo sunku rasti žodžių, galima pavadinti katastrofų literatūra.
Kas skiria žmogų nuo žvėries?
Ko verta žmogaus gyvybė?
Į šiuos ir dar daugiau klausimų bandė atsakyti vienas žymiausių katastrofų literatūros atstovų Balys Sruoga.
Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet Lietuva patyrė nacistinės Vokietijos okupaciją, Lietuvos inteligentas, poetas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur kentė badą, prižiūrėtojų brutalumą ir patyčias. Rodos, ten, kur išgyventi buvo neįmanoma, rašytojui pavyko pasipriešinti absurdui – savo vidiniame pasaulyje jis jautėsi pranašesnis už nužmogėjusią sistemą. Dvejus metus praleidus „mirties fabrike“ Sruogai pavyko grįžti į tėvynę ir aprašyti košmarišką patirtį memuariniame romane „Dievų miškas“.
Kaip nepalūžti šios civilizacijos katastrofos akivaizdoje?
Katastrofų literatūra yra glaudžiai susijusi su absurdo sąvoka. Juk tai, ką išgyveno lietuvių visuomenė, buvo tikras absurdas. Beprotybė tampa realybe! Įsivaizduokite, inteligentai, visuomenės šviesa, tampa kaliniais, o buvę kaliniai perima valdžią. Visgi rašytojas Balys Sruoga įrodė, kad racionalus protas ir juokas yra stiprus įrankis prieš absurdą. Žvelgdamas per ironijos prizmę, rašytojas pasijuokia ne tik iš sadistų prižiūrėtojų, bet ir apgailėtinos situacijos, o ironijos panaudojimą visame kūrinyje puikiai paaiškina šie rašytojo žodžiai: ”Jeigu aš be ironijos būčiau rašęs, aš nebūčiau išgyvenęs. Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus.”
Katastrofų literatūra – atsakas į traumuojančius išgyvenimus ir sunkumus
1944 m. liepą, frontui pasiekus Lietuvą, žmonės turėjo rinktis: ar trauktis paskui vokiečius į karo niokojamus Vakarus, ar likti savo žemėje, namuose, kuriuos tuoj užplūs raudonieji. Skyla lietuvių visuomenė, kultūra, vos atsiskleidusi jaunoji rašytojų karta.
„Aš taip dažnai ašaras slepiu su šypsena, ir juo man skaudžiau – juo beprasmiškiau kvatojuos“ – Sruoga
Sruoga, atskleisdamas XX a. vidurio absurdą ironija, grotesku, kalbos žaidimu ties „sveiko proto“ riba, perleidžia šią tradiciją Škėmai. Tai užtikrino moderniosios lietuvių kultūros gyvybingumą – padėjo išgyventi visuomenei tolesnius okupacijos ir egzodo metus. Antanas Škėma, katastrofinio modernizmo atstovas į XX a. vid. literatūrą įnešė egzistencializmo filosofiją. Lietuvių literatūroje ir toliau dominuoja tokios temos kaip:
- gimtosios žemės ilgesys;
- žmogaus būties išgyvenimai;
- akistatos su svetimomis kultūromis.
Autobiografiškame romane „Balta drobulė“ Škėma išsako didžiuosius Vakarų civilizacijos sukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį. Rašytojas, savo akimis regėjęs abu pasaulinius karus, nuo vaikystės kentė nesuvokiamą siaubą, o vėliau pasitraukė į Vakarus. Amerikoje pagrindinis romano veikėjas dirba absurdišką liftininko darbą, o negalėdamas pritapti prie sumaterialėjusios angliškai kalbančios visuomenės savo maištingą ir nepriklausomą laikyseną turi slėpti po kauke.
Kaip Mačernio poezija, taip ir Škėma apmąsto egzistencinius klausimus, asmeninės laisvės siekį slegiančioje santvarkoje.
Palikimas ir įtaka
Katastrofų literatūra suvaidino lemiamą vaidmenį išsaugant Lietuvos kolektyvinę atmintį ir kultūrinį tapatumą priespaudos ir okupacijos laikais. Tai tapo pasipriešinimo, dvasios atsparumo ir vilties terpe, skatinančia asmenis apmąstyti savo praeitį, susidurti su skausminga realybe ir siekti geresnės ateities. Šio laikotarpio literatūros kūriniai ir toliau įkvepia šiuolaikinę lietuvių literatūrą, stiprina atminimo svarbą.
Katastrofų literatūros palikimas liudija ilgalaikę literatūros, kaip kultūros identiteto išsaugojimo, istorijos liudijimo ir visuomenės transformacijos, galią.
