Dalia Teišerskytė: „Gyventi padeda praeities pamokos”

Poetė, žurnalistė, prozininkė ir buvusi ilgametė seimo narė Dalia Teišerskytė (78) savo kūryboje nuolat skleidė šviesos, vilties ir gyvenimo džiaugsmo virpesius. Ir tikrai, pažvelgus į ją matome elegantišką ir trapią moterį, jautrios sielos poetę, tačiau savo gyvenimo kelyje jai teko įveikti ne vieną skaudų likimo smūgį. Ir nors prireikė laiko atsitiesti, ji išliko valinga ir tvirta kaip uola. Atgal žinoma moteris nesižvalgo – tai kas buvo jau praėjo, o gyventi toliau padeda praeities pamokos. Gal tik kūryboje atrastume nostalgijos ar liūdesio gaidas.

Vadovaujasi išmintingais mamos patarimais

Nuot. autor. Adam Aleksejėvič

Gyvenimas D. Teišerskytei nepašykštėjo išbandymų – Sibire sulaužyti šeimos likimai, vėliau po trisdešimties metų gyvenimo kartu išsiskyrė jos ir buvusio vyro keliai ir galiausiai netikėtai užklupusi klastinga liga, su kuria šiuo metu ji oriai kovoja. Dalia sako, kad jos stiprybė gyvenimo kelyje visada buvusi ne tik vaikų ir draugų pagalba, knygos, tikėjimas, darboholizmas ar mėgavimasis gamta, bet ir mamos patarimai, kuriais ji visada stengiasi vadovautis. „Mama mane mokė: „Arba žmogus, arba ne; kuo mažiau turi, tuo lengviau prarasti; tavo ašaras turi matyti tik tavo pagalvė; neduok durniui kelio; dalinkis viskuo, ką turi ir sąmoningai nepadaryk pikto kitam,– mamos patarimus prisimena poetė. –Be to sunkumus padeda įveikti blaivi mąstysena, sibirietiški ir žematiški užsispyrimai, aukštybių globa ir nedidelis nuodėmių kiekis, bet ir už jas moku brangokai”,- dalinasi pašnekovė.

Liga nepakeitė požiūrio į gyvenimą

Nors rašytoja neslepia, jog sveikatos problemos pakeitė gyvenimo vyksmą – atsirado priklausomybė nuo gydytojų, vaistų ir padidinto dėmesio, ligai ji nepasiduoda: „Aš esu stipri, ir gyvenu, nors ir su pertraukomis, bet įprastą gyvenimą – bendrauju, keliauju, skaitau, rašau, kepu blynus, lakstau palei Nemuną. Požiūris į gyvenimą nepasikeitė. Jis man toks pat įdomus, gražus ir mielas”,- patikina pašnekovė. 

Stebint D. Teišerskytės gyvenimą iš šono, negali atsistebėti jos aktyvumu ir veržlumu – pristatomos naujos knygos, planuojamos kitos, nuolat vykstantys gyvi susitikimai su jos knygų skaitytojais, kurie išsibarstę po visą šalį. Rašytoja patikina, kad ramesnis gyvenimo būdas ne jai. „Perfrazuodama klasiką, pasakysiu, kad nieko nėra svarbesnio už žmogaus ryšį su žmogumi. Todėl važiuoju visur, kur tik kviečia ir net ten kur nekviečia. Be to, su draugėmis ar kaimyne einame į kiną, teatrą, koncertus. O susitikimai su skaitytojais man apskritai yra tobuli – tas apsikeitimas gera energija, pagarbi tyla, po to plojimai, klausimai, autografai, bendros nuotraukos – visa tai man didžiulė dovana”,- skaitytojų dėmesiu džiaugiasi pašnekovė.

16 metų tarnystės Seime neapkarto

Nenuostabu, kad žinoma moteris nenustygsta vietoje, veiklos jos gyvenime netrūko niekada. Atgimimo laikotarpiu D. Teišerskytė įsteigė Madų ir poezijos teatrą, „Modilinos“ mokymo centrą, leido laikraščius „Tukas“ (vaikams), „Jaunystė“, žurnalą „Gabija“ (moterims), buvo Kauno moterų klubo „Ad Astra“ prezidentė. „Prie sovietų ne viską galėjau daryti, tai susikaupusios idėjos skriejo viena paskui kitą. Kadangi viską dariau su meile ir visišku atsidavimu, tai ir sekėsi. Kai išrinko į Seimą, viską uždariau arba išdovanojau”,- apie vieną iš karjeros vingių pasakoja pašnekovė. 

Šio sprendimo D. Teišerskytė sako nesigailinti, nes būtent visuomeninė veikla ir tarnystė Seime jai leido nuveikti daug gerų darbų, kuriais šiandien gali didžiuotis. „16 metų tarnystės, beje, suvoktos ir nuoširdžios, leido padaryti gana gerų darbų. Asmeniškai ir kartu su darbo grupėmis paruošiau net 555 įstatymų projektus. Dirbau Mokslo, švietimo ir kultūros komitete, Etikos ir procedūrų komitete, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendroje komisijoje, buvau Pasaulio parlamentarų asamblėjos Lietuvos skyriaus pirmininkė. Paruošiau ir įgyvendinau Skaitymo, Muziejų, Teatrų, Bibliotekų, Lietuvių kalbos kultūros metus ir visiems projektams pavyko gauti Valstybės finansavimą. Dirbau su mokyklomis, bendruomenėmis, važinėjau po Lietuvą, skaičiau paskaitas, vedžiau literatūros pamokas. Pirmadieniais priimdavau žmones su asmeninėmis problemomis. Buvo padaryta tikrai daug ir aš tuo didžiuojuos. Svarbiausia, kad nelindau ten, kur neturėjau gebėjimų ir priešų neįsigijau. Turtų, beje, taip pat, o tai leidžia drąsiai žiūrėti žmonėms į akis”,- ilgamete patirtimi Seime dalinasi D. Teišerskytė ir priduria, jog atgal nesižvalgo ir politika jos nebevilioja. „Seku visus įvykius, tačiau juose nebedalyvauju, išskyrus, žinoma, paramą Ukrainai”,- patikina pašnekovė.

Sibire sulaužyti šeimos narių likimai

Nuot. autor. Adam Aleksejėvič

Teišerskytės gyvenimas dar vaikystėje paženklintas tragiškų įvykių. Dar būdama mažytė ji neteko tėčio Prano Teišerskio, kuris žuvo Taišeto lageryje, o mama Kotryna, kartu su dvejais vyresniais vaikais, buvo ištremta į Sibirą. „Buvau penktas, labai mylimas vaikas, gyvenome dvarelyje netoli Šiluvos. Mama buvo gražuolė mokytoja, o tėtis ūkininkas, galiūnas. To galiūno netekau būdama vos pusantrų metukų, o mamos trijų su puse. Likau Kretingoje, kur mus auklėjo labai griežtai ir teisingai. Gyvenome šešiese dviejuose kambarėliuose, bet buvome pavalgydinti, aprengti ir mokėmės gerai. Apačioje tekėjo Akmena, buvo pilna vėžių, vėgėlių, vanduo šaltas, bet, kol negaudavom pylos, neišbrisdavom. O paskui, po šešerių metų, vieną gražią dieną, prie namų sustojo sunkvežimis ir vaikystė baigėsi…Išvežė ir mus su babyte”,- į skaudžius prisiminimus nusikelia pašnekovė.

Išvežta į Sibirą, ji susitiko su mama ir ten pragyveno dešimt metų – ėjo į mokyklą, išmoko kalbėti rusiškai, baigė septynias klases ir išėjo dirbti į taigą. „Dirbau ketverius metus, žiemą vasarą. Aštuoniolikos grįžome Lietuvon, bet tik tryse. Vyriausias brolis mirė, vidurinysis apsivedė su vietine gražuole mordve, jaunėlis buvo kariuomenėje, o sesuo su babyte pabėgo anksčiau, tad prie mūsų su mama prisidėjo sesers dukrytė”,- apie sugrįžimą į Lietuvą pasakoja pašnekovė.

Sunkios patirtys išmokė nebijoti vienatvės

Dalia sako, kad nors ilgi metai Sibire ir buvo sunkūs, tačiau užaugino raumenis  – ne tik kūno, dėl sunkaus fizinio darbo, bet ir sielos. „Buvo nežmoniškai sunku ir baisu, bet tai buvo jaunystės

pradžia su savo nuotykiais ir sentimentais. Dabar esu dėkinga tiems dešimčiai beprotiškų metų, nes jie manyje užaugino žmogų. Būtent ten išmokau kantrybės, nebijoti vienatvės ir nugalėti save”. Dar ir dabar pašnekovei valstybinės šventės iki graudulio artimos ir svarbios. „Keldama vėliavą, kurią gavau dovanų Seime ir pašventinau, galvoju, kodėl mano tėvai to nemato. O gal ir mato, nežinau…”,- atsidūsta Dalia.

Šios patirtys, pasak pašnekovės, užgrūdino ne tik ją, bet ir pamokė visą tautą. „Tauta išmoko bijoti. Ačiū Dievui, ne visi. Pokario kovos, disidentai, Atgimimo vedliai įrodė, kad Lietuva gyva ir joje esama didvyrių. Tačiau monstras visada šalia ir dabar rietis ar skaldytis yra tiesiog nuodėmė. Ukraina mus moko vienybės ir drąsos”,- pabrėžia pašnekovė.

Eilėraščius pradėjo rašyti septintoje klasėje

Nors eilėmis Dalia kalbėjo nuo vaikystės, tuo metu, Sibiro nepriteklių kamuojama svajojo ne apie rašytojos karjerą, o apie skanesnį kasnį. „Nuo mažens svajojau ne apie menus, o galvodavau kaip gauti duonos su taukučiais. Sibiro kaimuko parduotuvėje  esu pavogusi saldainį, tokį mažytį, su marmeladu viduje. Eilėraščius pradėjau rašyti nuo septintos klasės. Jie buvo visokie, geresni ir blogesni, rimuoti ir nelabai… Vienus mėgstu, kitus pamirštu”,- atvirauja pašnekovė. Moteris sako, kad jos karjera atsitiktinumų ir nuoseklaus darbo virtinė – pateko į Kauną, įstojo į technikumą, o vėliau keliai suvedė su nuostabiais žmonėmis, kurie tapo jos gyvenimo ir kūrybos mokytojais. 

Per ilgą kūrybinį kelią D. Teišerskytė parašė daugiau kaip 400 estradinių dainų tekstų, išleido daugybę poezijos rinkinių, atsiminimų knygą apie tremtį „Ir aš ten buvau” (2016), išleido keturis kompaktinius diskus bei daugybę straipsnių, o planuose dar trys knygos.

Kūrybai įkvepia vingiuotas gyvenimas

Nors knygų daug, svarbiausiomis pašnekovė laiko knygą „Ir aš ten buvau” (2016), novelių knygą “Ratas” ir savo pačios vieną mylimiausių “Meilės laiškai”. „Knygose bandau išreikšti jausmus, potyrius, meilę, o gal tiesiog gyvenimą? Juk kūrybai įkvepia viskas. Meilė ir nemeilė, lietus ir saulė, kelionės ir ramūs vakarai, rožės ir pomidorų daigai ant palangės, liūdesys ir išdavystės…Kūrybai įkvepia pats gyvenimas”,- teigia D. Teišerskytė.

Kūrybiniam pašaukimui be abejonės įtakos turėjo ir didžiulė aistra knygoms – senais laikais, prisimena pašnekovė, jos bibliotekoje buvo milžiniška knygų kolekcija – geriausių vakarų autorių knygos, poezija ir filosofiniai traktatai turėjo atskirą kambarį sodyboje, tačiau sodybos nebėra, o daugybė knygų išdalintos draugams ir bibliotekoms. Visgi pomėgis skaityti išliko.  „Šiuo metu skaitau Joane Harris „Braškių vagis”. Tai ketvirta knyga apie tuos pačius žmones – tęsinys garsiausio bestselerio „Šokoladas”.

Planuose ne tik trys naujos knygos, bet ir sodo darbai

Dabar meniškos sielos moteris džiaugiasi savo pačios rankomis su meile apsodintu penkių arų sklypeliu, kur pavasario spindulių laukia daugybė gėlių ir vaismedžių. „Gyvenu naujuose namučiuose Panemunėje, kur turiu šiltnamiuką, dvi obelis, dvi vyšnias, du abrikosus, vynuoges, avietes, graikinį riešutmedį. Kiemą puošia rožės, lelijos, hortenzijos, o namai pilni paveikslų, knygų, suvenyrų, o dar didelis archyvas. Oi, yra ką veikti… Dar juk ir papramogauti reikia, ir parduotuves apibėgti, ir su vaikais, vaikaičiais, draugais „pasitūsinti”,- svajingai šypteli D. Teišerkytė.

Nors su humoru ar išmintingai į gyvenimo sukrėtimus lengviau pažvelgti iš laiko perspektyvos, pašnekovė patikina, jog net turėdama galimybę, savo gyvenime nekeistų nieko, gal tik palengvintų savo šeimos narių likimus. O pačiai gyventi toliau padeda praeities pamokos, dabarties būvis ir svajonės apie ateitį: „Dar privalau sutvarkyti ir išleisti tris knygas. Noriu kelionių su linksmais žmonėmis. Noriu puoselėti savo namus ir gėlynus, rašyti, skaityti, juoktis.

Noriu ištekinti anūkes, sulaukti provaikaičių. Juk senatvė ne nuosprendis, ne kiekvienam ji dovanojama, todėl reikia mylėti savo artimus, džiaugtis kiekviena diena ir džiuginti kitus, eiti į gamtą, susitikti su draugais. Mylėkime gyvenimą ir save”,- skatina D. Teišerskytė.