Judėjimas kaip gyvenimo būdas

Norint ko nors pasiekti, turi įdėti pakankamai pastangų – įsitikinęs projekto „Priklausomi nuo jaunystės“ dalyvis Vidmantas Vaškevičius. Senjorų aktyvumo puoselėjimui ir fizinio pajėgumo gerinimui skirtame projekte vyras kartu su kitais senjorais, prižiūrint šios iniciatyvos autoriui – žinomam sveikos gyvensenos ir sporto treneriui Nojui Berlinskui, sportuodami siekia asmeninių rezultatų, taip įrodydami sau ir kitiems, kad įmanoma jaustis gerai ir gyventi visavertį gyvenimą net ir sulaukus vyresnio amžiaus. Kai kalbėjomės su Vidmantu, projektas jau buvo įpusėjęs. Pašnekovas sutiko pasidalinti jame patiriamais įspūdžiais, savo požiūriu į sveiką gyvenseną, motyvaciją ir tuo, kas jį įkvepia kasdien judėti.

Sportas lydėjo nuo jaunystės

Vidmantas Vaškevičius. Asmeninis archyvas

Pradėdamas pokalbį Vidmantas pajuokauja, kad jo gyvenimą apibūdina sporto klubo, kuriame vyksta projekto filmavimai, pavadinimas – „Priklausomi nuo sporto“. Vyras pasakoja su sportu nesiskiriantis nuo vidurinės mokyklos laikų – profesionalią sportinę veiklą plėtojęs ir rezultatų siekęs lengvojoje atletikoje, šuolio į tolį ir trišuolio rungtyse. Nors baigus studijas aktyvų sportą nutraukė, nesiliovė juo užsiimti mėgėjiškai: nepraleisdavo progos kartu su darbo kolektyvu dalyvauti įvairiose sportinėse veiklose, nevengdavo lankytis sporto klubuose, daryti mankštas, kaip hobį atrado kalnų turizmą (teko pabuvoti ir pakeliauti po Pamyro, Tian Šanio, Fanų, Altajaus kalnus, Kurilų salose). Jei tik yra galimybė, senjoras ir šiandien keliaudamas stengiasi ne važiuoti automobiliu, o eiti pėsčiomis, mėgsta mėgėjiškai pasivaržyti orientaciniame sporte, plaukioti baidarėmis.

Vidmantas svarsto, kad įkvepiantis pavyzdys puoselėti aktyvų gyvenimo būdą jam galėjo būti brolis, kuris buvo dviračių sporto meistras. „Aš gimiau ir augau kaime, tai tas sportas buvo man mažiau prieinamas, bet, jei norėdavai, matyt, rasdavai galimybių juo užsiimti. Visą laiką stengdavausi ne sėdėt, o kažką veikt: važinėdavau su dviračiu, per pertraukas žaisdavau krepšinį, futbolą“, – aktyvią jaunystę prisimena V. Vaškevičius.

Pakeisti abu klubo sąnariai

Prieš penkerius metus Vidmantui buvo atlikta operacija, kurios metu buvo pakeistas pirmasis klubo sąnarys. Gydytojas įspėjo, kad teks keisti ir antrąjį, tačiau atliekant mankštas ir laikantis tam tikrų taisyklių, sąnarį Vidmantui dar kelerius metus pavyko išsaugoti. 

Asmeninis arhyvas

„Šokinėjant trišuolį, mūsų įsibėgėjimo takelis visada buvo asfaltas. Kaip žinote, pirmas nusileidimas yra ant takelio, antras taip pat, o trečias į šuoliaduobę – tai tie pirmi du nusileidimai ant asfalto, man atrodo, turėjo įtakos tam tikriems klubo sąnarių pažeidimams“, – sako V. Vaškevičius, svarstydamas, kad specialios avalynės neturėjimas, tuometinis trenerių neišmanymas ir galimybių stoka savo auklėtiniams sudaryti tinkamas sportines sąlygas galėjo iš dalies lemti greitesnį sąnarių susidėvėjimą.  

Šių metų gegužę V. Vaškevičiui galiausiai teko pakeisti ir antrąjį klubo sąnarį – dabar vyras juokais save vadina „pusiau robotu“. Vis dėlto, senjoras džiaugiasi tuo, kad gali jaustis gerai. „Pirmas etapas, kuris suteikė galimybę grįžti į normalų gyvenimą – tai sąnario pakeitimas, antras – sanatorija ir reabilitacija, kuri suteikė galimybę kažkiek atstatyti judėjimą, ir trečias etapas, kuris turbūt nesibaigs iki gyvenimo pabaigos, tai yra aktyvi mankšta ir sportas pagal kūno galimybes“, – sako pašnekovas.

Dalyvauti projekte pasiūlė buvęs bendradarbis

Apie pustrečio mėnesio vyksiantį projektą „Priklausomi nuo jaunystės“ Vidmantas pasakoja sužinojęs iš savo buvusio kolegos – šis paskambino ir pakvietė Vidmantą jame sudalyvauti. Noras toliau gyventi aktyvų gyvenimą buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl pasiūlymą senjoras priėmė ilgai nesvarstydamas. Paklaustas, kokių  lūkesčių jis turėjo prieš ateidamas į šį projektą, Vidmantas atsako: „Mano lūkestis – pakilti dar vienu ar keliais laipteliais į viršų prisijaukinant naujus savo kūno komponentus, kad sustiprėtų raumenys ir pagerėtų bendra sveikata.“

Senjoras pasakoja, kad laikytis trenerio rekomenduojamo režimo jam nėra sunku, nes ir anksčiau laikydavosi panašių įpročių: atsikėlęs anksti ryte eidavo pasivaikščioti, darydavo mankštą. Tiesa, vyras prisipažįsta, kad nustojus aktyviai dirbti, buvęs įprastas dienos ritmas šiek tiek sutriko. „Dabar aš jį vėl atstačiau, ir savijauta vien tiktai dėl to pagerėjo“, – teigia V. Vaškevičius. Naujas ritualas jo kasdienėje rutinoje – šaltas rytinis dušas, – Vidmantas sako jau spėjęs įsitikinti energizuojančiu jo poveikiu.

Vidmantas Vaškevičius. Nuotr. aut. Greta Kuliušaitė

Anksčiau dažniausiai sportuodavęs vienas, V. Vaškevičius atvirauja, kad projekte įvertino, kokia didelė motyvacija sportuoti gali būti palaikanti aplinka. Jis pripažįsta, kad matant kitų projekte dalyvaujančių senjorų užsidegimą ir norą siekti užsibrėžtų tikslų, nesunku ir pačiam pasisemti įkvėpimo. „Dar viena priežastis, kodėl lankau šį klubą, tai trenerio profesionalumas, žinios, gebėjimas įkvėpti, padėti siekti savo tikslų.

Tai labai svarbu turintiems rimtesnių problemų ir norintiems atsitiesti žmonėms“, – pabrėžia Vidmantas. Praėjus beveik pusantro mėnesio nuo projekto pradžios, senjoras jau džiaugiasi pasiektais rezultatais: „Atsipalaidavo pečių juosta, juosmuo, geriau lankstosi klubo, kelio sąnariai, atsistatė eisena.“ 

Mano, kad svarbu pakeisti požiūrį ir imtis veiksmų

„Daugelis vyresnio amžiaus žmonių galvoja, kad jei senatvėje ką nors skauda, tai taip ir turi būt – geriau pasėdėsiu prieš televizorių negu pakrutėsiu ir ką nors padarysiu“, – sako V. Vaškevičius. Vyras įsitikinęs, kad norint kuo ilgiau išlaikyti jaunystę ar pagerinti savo būklę, reikia įdėti pastangų – pasitelkti sportą, tinkamą mitybą, skirti pakankamai dėmesio emocinei sveikatai. „Taip tas gyvenimas pasidaro kitoks. Atsiranda norų ir motyvacijos ką nors daugiau nuveikti, dirbti, vaikščioti, judėti, gerai atrodyti“, – tikina aktyvus senjoras. 

Pirmas žingsnis gerinant savo gyvenimo kokybę, anot V. Vaškevičiaus, galėtų būti požiūrio keitimas. „Reikia atsibusti ir negalvoti, kad aš jau esu tokioj gyvenimo stadijoj, jog neverta stengtis ir geriau pasiduoti gyvenimo tėkmei: „Ai, kaip bus, taip. Vis tiek bus blogai“. Šitas mintis pirmiausia reikia išvalyt ir pradėt galvoti, kaip padaryti, kad to blogai nebūtų arba tai atsirastų kaip įmanoma vėliau: tai galima padaryti tik savo valios pastangomis ir keliant sau tikslus“, – sako Vidmantas. Tikslus kelti ir jų siekti vyras pataria palaipsniui. Pavyzdžiui, jei žmogaus situacija tokia, kad jau yra sudėtinga vaikščioti savarankiškai, pašnekovas pataria išsikelti sau tikslą pačiam kelis kartus pereiti per kambarį – tuomet, pakankamai sutvirtėjus, pradėti galvoti, kaip būtų gerai nueiti dar ir į teatrą, išvykti į kelionę. 

Vidmantas pastebi, kad žmonės linkę prisigalvoti įvairiausių pasiteisinimų, kodėl negali skirti daugiau laiko sveikesnei gyvensenai. „Žmonės sako: „Neturiu laiko, nes man reikia rūpintis anūkais…“ Bet niekas negalvoja, kaip tiems anūkams bus „gerai“, jeigu jų senelis neišlips iš lovos, jeigu jis negalės nieko daryt, nes kažkada nerado laiko valandą ar pusantros skirti sau“, – mintimis dalinasi V. Vaškevičius. 

Kiekvienas žmogus individualus ir gali turėti savų priežasčių, kodėl jam svarbu jaustis gerai. Šias priežastis pravartu suprasti ir sau įsivardinti. „Turi turėti tikslą, žinoti, kodėl tu tai darai. Visa motyvacija turi eiti iš paties žmogaus, kiti tau gali tik padėti“, – sako V. Vaškevičius.

Liveta Burkšaitė