,

Šviesų džiaugsmą nešanti juodoji keramika

Ar yra kūrinių, kurie būtų sugėrę savy daugiau šilumos, nei tie, kurie pagaminti iš molio? Karštos krosnys, kuriose deginami molio dirbiniai akivaizdžiausias šilumos šaltinis, bet kas išmatuos, kiek jos perėjo iš lipdančių, glostančių ir taisančių kūrėjo rankų, rūpestingų jo akių? Kalbantis su profesionalia keramike Skirmante Bagdanskiene kyla mintis, kad meilė ir atsidavimas savo veiklai gali būti karštesni net ir už iki tūkstančio laipsnių įkaitintą krosnį.  

Polinkį į meną atsinešė iš šeimos

Skirmantė pasakoja su dar dviem seserimis augusi darnioje ir mylinčioje šeimoje – čia ir užgimė šaknys, išauginusios joje troškimą kurti. „Mano tėtis labai gražiai piešė. Kai būdavom mažytės, atsinešdavo savo dažus, kuriuos prieš Sibirą kartu su teptukais ir Smetonos laikų trispalve buvo išsaugojęs metalinėje dėžutėje, ir mokydavo mus piešti“, – prisimena kūrėja. Ji sako, kad dažai tėčiui buvo tarsi relikvija, menanti neišsipildžiusią svajonę – prieš karą jis ruošęsis stoti į Kauno meno mokyklą, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Vėliau svajonę piešti teko uždaryti į metalinę dėžutę, kurią, prieš išvežamas kalėti į Sibirą, spėjo užkasti ir paslėpti. Sugrįžęs iš Sibiro po dešimties metų tėvelis dėžutę atsikasė ir jos turinį brangino kone visą gyvenimą. Dėl to mergaitės akvarelę liedavo tik su tėčio žinia. „Vienoms mums neleisdavo tų dažų imti – tiktai su juo“, – pasakoja S. Bagdanskienė. Kai turėdavo laiko, tėtis mokydavo dukras piešimo paslapčių: kaip šešėliuoti, kaip sukurti atspindžių efektus vandenyje. Ir po šiai dienai Skirmantė kartkartėmis vis grįžta prie piešimo. „Paskui, po daug metų, jau davė tuos dažus naudoti, bet jau metuose tėvukas  buvo“, – šypsosi menininkė.

Pirmoji pažintis su moliu

Molį, kaip ir dažus, S. Bagdanskienė pirmą kartą „pačiupinėjo“ vaikystėje. „Kai man buvo gal šešeri metai, tėvukai statėsi namą ir atvežė žvyro. Tame žvyre buvo molio – iš to molio pradėjau pirmus puodelius lipdyti. Nudažydavau su kalkėm, su juodžemiu ir padėdavau saulėj, kad džiūtų“, – apie pirmuosius savo dirbinius pasakoja Skirmantė. 

Anksti pajutusi savo pašaukimą kurti, ji kryptingai suko menininkės keliu: lankė dailės būrelį, Šiauliuose pabaigė dailės mokyklą, paskui įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Moteris pasakoja, kad iš pat pradžių norėjusi mokytis skulptūros specialybės, tačiau technikume tokios galimybės nebuvo, todėl pasirinko  keramiką. Dar vėliau mokslus Skirmantė tęsė institute. „Kai pradėjau mokytis institute, tada pradėjau darbus nešti į dailės saloną“, – sako kūrėja. Taip, paraginta dėstytojos plačiau demonstruoti savo kūrybą, menininkė netruko įsitvirtinti ir baigusi institutą pradėjo intensyviai dirbti. 

Užbūrė juodoji keramika

Skirmantė keramika sėkmingai užsiima jau apie penkiasdešimt metų. Kūrėją labiausiai traukia tūkstantmetes tradicijas siekianti juodoji keramika. Menininkę labiausiai žavi jos natūralumas ir tai, kad kiekvienas juodosios keramikos gaminys išeina unikalus:  degami – dūmų ir karščio veikiami – kūriniai nusijuodina skirtingai. „Kai išdegi, kiekvienas daiktas atrodo vis kitoks: vienas būna truputį su blizgesiu, kitas vos matinis“, – sako S. Bagdanskienė.

Patyrusi keramikos meistrė pasakoja, kaip vyksta molio juodinimo procesas: „Sukraunu gaminius į pečių, apipilu žemėmis ir kūrenu. Kai temperatūra pakyla iki tūkstančio laipsnių, nukeliu kaminą, vėl užpilu ant viršaus žemės, kišu į pakurą sakingas malkas, beržo tošį, kankorėžius, uždengiu ir dar kartą užpilu žemėm“. Įsitikinus, kad dūmai niekur pro šonus nesiskverbia, kūrėja palieka gaminius parą laiko pečiuje „troškintis“. „Jeigu mes pažiūrėtume į keramikos šukę per mikroskopą, tai pamatytume, kad ji kaip kempinė, su skylutėmis. Tie dūmai tas skylutes užkemša, paviršius pasidaro glotnus ir nepralaidus skysčiui. Dėl to nereikia glazūruoti“, – aiškina keramikė. 

Skirmantė pripažįsta, kad kuriant kartais pasitaiko ir nesėkmių: būna, degant gaminį nuskyla kokia kojelė ar rankenėlė, bet kūrėja viso to nesureikšminanti. „Ką padarysi, negali būti šimtu procentu viskas labai gerai – vėl darai iš naujo“, – šypteli meistrė.

Prieš tai, kol atrado juodąją keramiką, S. Bagdanskienė išbandė ir kitą degimo technologiją – raku, kai dar karšti gaminiai yra ištraukiami ir kišami į pjuvenas. Skirmantė pasakoja, kad šia technologija degti dirbiniai taip pat būna juodi – kai kas net vadina juodąja keramika, – tačiau jie, priešingai nei juodosios keramikos gaminiai, pralaidūs skysčiui. Yra ir daugiau skirtumų: „Jeigu sudaužysi raku technologija degtą indą, molio šukės vidus bus tamsiai rausvos – plytos – spalvos, o tikros juodosios keramikos šukės vidus bus tamsiai pilkas arba visiškai juodas.“ 

Širdį šildanti kūryba

Nenuostabu, kad kūrėjos namuose ir sodyboje gausu juodosios keramikos indų: lėkščių, dubenėlių, puodelių… Jų panora įsigyti ir kiti. „Būna, mugėse žmonės kartais prieina ir sako: „Oi, koks tas mielas! Aš jau turėjau, dabar noriu dar draugei padovanot“. Pasidžiaugia kartu, – o labiausiai tai aš džiaugiuosi, kad žmonėms patinka“, – sako S. Bagdanskienė. 

Moteris vasarą su savo vyru daugiausiai laiko praleidžia sodyboje, kurioje stovi degimo krosnis. Čia, gamtos apsuptyje, ji gali visa širdimi atsiduoti kūrybai. Skirmantė teigia be gamtos negalinti gyventi, iš gamtos ji pasisemia ir įkvėpimo: „Vaikštai po mišką, palei Nemuną, tokia ramybė… Į augalus pasižiūri – kokios formos lapai, kaip šakos susipynusios…“ Kartais gamtoje įžvelgtus elementus kūrėja stilizuotai atvaizduoja ir savo gaminiuose. 

Menininkė išduoda, kad jai labai patinka kurti figūras. Pirmiausia, kilusią idėją ji nusipiešia ant popieriaus, tada imasi darbo: lipdyti ar žiesti formą.Vis tik kūrėja atskleidžia, kad smagiausia proceso dalis jai yra kūrinius užbaiginėti: pjaustyti, lankstyti, klijuoti detales, kurti ornamentus – visa tai ji atlieka su vyro sukurtais, iš medžio išdrožtais įrankiais.

Tradicijos, pereinančios iš kartos į kartą

Regis, kad visos senojo amato technologijos žinios Skirmantės šeimoje, bent jau kol kas, nenueis užmarštin – molį rankutėse, padedant močiutei, jau šildo ir Skirmantės pirmokė anūkė. „Anūkėlė labai mėgsta lipdyti – jai tiesiog akyse dega. Manau, kad jai perduosiu visą savo patirtį ir žinias. Nežinau, ar ji bus keramikė, bet galvoju, kad šitą dalyką ji išmanys ir praktiškai bus patyrus“, – svarsto S. Bagdanskienė.

   

Klausiu keramikės, ar per tiek daug kūrybos metų kada nors buvo kilusi mintis apleisti keramikos sritį ir sukti kitu keliu. „Nebuvo niekada. Keramika yra mano gyvenimo būdas – aš be keramikos negaliu“, – tikina kūrėja. 

Liveta Burkšaitė 

Taip pat skaitykite: