,

Pošventinė depresija: kai šventės baigiasi ir apninka liūdesys

Psichologė-psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė. Nuotr. aut. Dovilė Čižaitė-Jonikė.

Šventės tradiciškai siejasi su džiaugsmu ir kitomis maloniomis emocijomis. Tačiau taip, toli gražu, būna ne visada. Kartais, šventėms praūžus, pajuntame mūsų būtį apraizgiusią apatiją. Tokia būsena po švenčių dažnai vadinama pošventine depresija. Apie tai, kaip ją atpažinti, kokios priežastys ją sukelia ir kaip šią būseną įveikti, pasakoja psichologė-psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė.

Kaip atpažinti pošventinę depresiją?

Psichologė atkreipia dėmesį, kad tam tikrų nemalonių išgyvenimų pošventiniu laikotarpiu patiria nemaža dalis žmonių. Skirtingai nuo klinikinės depresijos, vadinamoji pošventinė depresija (arba, kaip S. Vizgaudienė labiau linkusi vadinti, pošventinė melancholija) nėra priskiriama prie rimtų sutrikimų, nors jos simptomai yra labai panašūs į tikrosios depresijos: gali apimti liūdesys, nerimas, bejėgiškumo jausmas, pristigti vidinės energijos imtis įvairių (ypač socialinių) veiklų, pasireikšti kognityvinis vangumas, kai atrodo, kad visas mąstymo procesas tampa sulėtėjęs ir nebe toks aiškus. Taip pat būdingi miego pokyčiai: gali apimti didelis mieguistumas, arba, priešingai, pradėti kamuoti nemiga. Specialistės teigimu, didelė paguoda tai, kad pošventinės depresijos būsena pakankamai greitai praeina – ji gali trukti keletą dienų arba keletą savaičių, tačiau neturėtų užsitęsti ilgiau nei mėnesį. Jeigu nemalonūs pojūčiai užsitęsia ilgiau arba jie intensyvėja, tai gali būti signalas, kad išgyvename ne pošventinę ar šventinę melancholiją, o mezgasi tikroji depresija. „Jeigu jaučiam, kad mes dedam kažkokias pastangas, bet būsena negerėja, o galbūt netgi prastėja, ir tokio vangumo ir tų negatyvių emocijų, kurias išgyvename, lygis didėja, tada tikrai reikėtų nedelsti ir kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus“, – sako S. Vizgaudienė.

Priežastys, turinčios įtakos pošventinės depresijos atsiradimui

Viena iš galimų priežasčių, kodėl patiriame pošventinę depresiją, yra ta, kad dar iki švenčių fiziškai ir psichiškai save išsekiname. „Prieš šventes mes esam linkę įsibėgėti ir joms intensyviai ruoštis. Didesnės šventės, tokios kaip jubiliejus, Velykos ir  ypač – Kalėdų laikotarpis, mus visus stipriai įaudrina, nes norim patys labai gerai tą šventę išgyventi ir suteikti džiaugsmo savo artimiesiems“, – aiškina psichologė. Greitas dabartinis gyvenimo tempas ir prie viso to prisidėjęs šventinis lėkimas lemia išties nemažą krūvį, kurį daugeliui tenka atlaikyti. Pasak specialistės, papildomą stresą kelia ir savęs lyginimas su aplinkiniais – stebėjimas, kaip šventėms ruošiasi kiti, bei siekis nuo kitų „neatsilikti“. S. Vizgaudienės manymu, išlaikyti pusiausvyrą ir vidinę ramybę padėtų darbų planavimas iš anksto ir refleksija apie tai, kas mums patiems šventiniu laikotarpiu yra svarbu.

 S. Vizgaudienė pripažįsta, kad per šventes neretai patiriame ir daug gerų emocijų, tačiau šventėms pasibaigus, būna, apima savotiškas tuštumos jausmas. „Švenčių metu intensyviai pasidalijame geromis emocijomis ir staiga viskas nurimsta: šventė atšvęsta, nebėra bėgimo… Tamsa, šaltis tą niūrumą dar labiau sustiprina. Dažnu atveju kyla mintis: o kas toliau? Atrodo, kad buvo kažkoks labai svarbus momentas ir staiga jaučiamės tarsi kažką simboliškai praradę“, – dėsto S. Vizgaudienė. Vis dėlto specialistė pabrėžia, kad pasitaiko ir priešingų variantų, kai žmonės, įdėję ypač daug pastangų ruošdamiesi šventėms, joms pasibaigus pajaučia stiprų palengvėjimą. Tai ypač tikėtina, jei rūpesčio buvo daugiau nei patirto malonumo. S. Vizgaudienė aiškina, kad tokiu atveju sugrįžimas į savo įprastą kasdienį ritmą tarsi leidžia nusiimti buvusią švenčių naštą.

Kalbėdama apie vyresnio amžiaus žmones, psichologė atkreipia dėmesį, kad kai kuriems šventės yra tos retos progos, kai yra galimybė pabūti su savo vaikais ir anūkais – jie suvažiuoja arba patys senjorai vyksta jų lankyti. Pasak S. Vizgaudienės, praėjus šventėms gali aplankyti liūdesys, nes suprantama, kad iki kito tokio didelio sujudimo, kai bus galima vėl kartu su visais pabūti, turės praeiti labai daug laiko, o iki tol vėl teks pasyviai būti vienam. Dar aštresnė problema, kai senatvėje žmogus apskritai neturi artimųjų, su kuriais galėtų švęsti ir dalintis geromis emocijomis; jį vargina ligos, turi vis mažiau galimybių judėti. „Paprastomis, ne švenčių dienomis tai dar galima kažkaip toleruoti, tačiau atėjus šventėms gali kilti labai nostalgiškų ir skausmingų atsiminimų apie tai, kaip buvo, kai turėjai daugiau draugų, daugiau artimųjų, sveikata buvo geresnė“, – aiškina psichologė, pridurdama, kad skirtumas tarp buvusių ir esamo gyvenimo etapų gali būti labai didelis ir sukelti emocinio skausmo tiek švenčių metu, tiek pošventiniu laikotarpiu. Tokiu atveju psichologė pataria pasitelkti sąmoningumą ir pabandyti pažvelgti į situaciją kitaip. Pasak S. Vizgaudienės, mes negalime pakeisti savo amžiaus, susigrąžinti mirusių artimųjų, tačiau galime jausti dėkingumą už tai, kad juos turėjome. Būtent dėkingumas gali tapti viena tų vidinių atramų, teikiančių mūsų būčiai stiprybės. 

Kaip teigia specialistė, mūsų emocinė būsena, kad ir kokia sudėtinga būtų, iš dalies yra ir mūsų pasirinkimas, nes ji priklauso ne tik nuo tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių, bet ir nuo mūsų požiūrio bei vidinio nusiteikimo. „Aš galiu verkti, kaip man dabar yra blogai ir jaustis labai nelaimingas, bet taip pat galiu sau pasakyti: aš paverksiu (nes verkti irgi gali būti sveika), truputį pabūsiu nelaimingas, kad mano situacija pasikeitė, bet paskui atsikvėpsiu, apsižiūrėsiu ir pabandysiu atrasti tai, ką aš dabar dar turiu ir iš kur galiu tos stiprybės pasisemti“, – sako S. Vizgaudienė. Ji teigia, kad net ir būdami vieniši mes galime pabandyti susikurti sau šventinę nuotaiką ir pasirinkti šventes paminėti. „Jeigu aš negaliu išeiti iš namų, galbūt aš galiu vis dėlto pasipuošti, galiu pasidaryti sau vakarienę, tą vakarą kam nors paskambinti?“ – idėjomis dalijasi specialistė.

Iš nemalonios būsenos galima pamažu išsivaduoti 

Nežinomybė dažnai sukelia stresą, todėl, psichologės teigimu, vien žinojimas, kas yra pošventinė depresija ir kad ji gali pasitaikyti mums visiems, gali būti naudingas. „Kai mus apima neaiški būsena ir mes nežinom, kas su mumis vyksta, gali pasidaryti neramu. Galim labai stipriai susirūpinti, kas čia su mumis darosi – tada patiriame dar didesnę emocinę įtampą. Bet jeigu mes žinom, kad tam tikrais etapais yra galima tokia nuotaika, iš karto pasidaro ramiau“, – sako S. Vizgaudienė. Pasak jos, supratus, kad greičiausiai mus apniko pošventinė depresija, svarbu pažvelgti į situaciją su atjauta, priimti emocijas ir leisti sau paliūdėti – nepulti drastiškai taisyti nuotaikos ir neversti savęs linksmintis, jei visai nenorime to daryti. Tačiau taip pat nereikėtų leistis į kitą kraštutinumą ir tame liūdesyje užsilikti. Specialistės nuomone, svarbu pasistengti padaryti ką nors, kas galėtų padėti pasijusti bent kiek geriau.  

„Kad ir kokio amžiaus būtume, jeigu tik turime bent kokią galimybę judėti, pirmiausia reikėtų prisiversti pajudėti: eiti pasivaikščioti į lauką bet kokiu oru arba atlikti pratimų namuose – judėjimas yra tarsi pirma piliulė patiriant bet kokią depresiją“, – aiškina psichologė. Pasak jos, iš melancholiškos būsenos gali padėti išsijudinti net ir palyginti trumpai trunkantis užsiėmimas malonia, mėgiama veikla: spalvinimas, tapymas, rankdarbiai, dėlionės dėliojimas ir pan., todėl, užuot gulėjus lovoje, verta pasistengti skirti bent pusvalandį tokiam prasiblaškymui.

Ne paslaptis, kad nuoširdus, atviras pokalbis gydo, todėl dar vienas būdas, kurį rekomenduoja specialistė ir kuris gali padėti palengvinti emocinę naštą bei prasklaidyt liūdesį ar nerimą, yra rasti žmogų, su kuriuo galėtume pasikalbėti ir pasidalinti savo išgyvenimais: juo gali tapti artimasis, draugas, kaimynas ar savanoris. Galiausiai, save pradžiuginti galima planuojant malonių veiklų ateityje: pavyzdžiui, jei turime galimybę, galime padovanoti sau bilietus į spektaklį ar koncertą, paskambinti seniai matytam draugui ir pakviesti jį susitikti. Kokios nors malonios veiklos laukimas po švenčių leidžia prasklaidyti iliuziją, kad štai smagus laikotarpis baigėsi ir dabar „vėl nebus, ko laukti“. 

Mums priimtinos kasdienybės svarba 

Psichologės teigimu, patirti pošventinę depresiją yra daug mažesnė tikimybė, jeigu esame patenkinti savo kasdienybe ir ji mums prasminga. Tuomet šventės neatrodo tik ryškus blykstelėjimas tarp niūrių dienų ir mums daug paprasčiau sugrįžti į kasdienę rutiną. Rūpintis savimi, rasti būdų, kaip save realizuoti ir užpildyti savo dienas, jausti vidinį pasitenkinimą savo gyvenimo kokybe – asmeniniai uždaviniai, į kuriuos neturėtume numoti ranka. S. Vizgaudienė vadina tai „viso gyvenimo higiena“. Geri santykiai, mylimos veiklos turėjimas, patinkantis darbas, rūpinimasis savo fizine ir psichine sveikata – svarbūs viso to aspektai. 

„Kuo mes harmoningiau gyvename apskritai bet kokią dieną, tuo mes paprasčiau priimam visas šventes: jos mus įtraukia, bet taip pat ir paleidžia, taigi tokių ryškių nuotaikos svyravimų būna arba labai nedaug, arba jų iš viso gali nebūti“, – sako S. Vizgaudienė.

Tad rūpinkimės savo gyvenimo higiena, pasistenkime savo kasdienybėje atrasti ar įžvelgti prasmę, kad ne tik šventes, bet ir įprastas dienas pasitiktume bei palydėtume su šypsena.

Liveta Burkšaitė 

Taip pat skaitykite: