Meniška siela Loreta Šileikytė-Zabalujeva: reikia svajoti iki paskutinio atodūsio

Sakoma, kad gyvenimo pilnatvę galima pajausti tik tuomet, kai darai tai, ką iš tikrųjų mėgsti. Tai patvirtinti gali nuo mažens mūzą už uodegos pagavusi Loreta Šileikytė-Zabalujeva. Menininkų apsuptyje užaugusi profesionali choreografė per gyvenimą eina lydima ne tik šokio, bet ir poezijos, muzikos… O skirtingi laikotarpiai, pasak jos, atneša vis naujų kūrybinių minčių bei idėjų. Šiandien moteris ragina senjorus šokti, dainuoti, linksmintis ir svajoti, nes kada, jeigu ne dabar?.. 

Loreta, eilės, muzika, šokiai ir apskritai – kūryba – yra neatsiejama Jūsų gyvenimo dalis. Papasakokite, iš kur kilo potraukis menams?

Manau, kad iš protėvių. Vienas mano senelis buvo vargonininkas, rašė eiles, o kitas buvo kalvis ir iš metalo sukurdavo stebuklus. Močiutė, gyvenusi gana vargingai ir auginusi net 7 vaikus, piešė paveikslus ant kitos savo senų diplomų pusės. Argi tokios istorijos gali neįkvėpti?.. Štai, pavyzdžiui, močiutės genus paveldėjo mano sesutė Laura – ji yra dailininkė.

Ir mūsų tėveliai turėjo meno, muzikos gyslelę: tėtė šoko universiteto ansamblyje (gal todėl ir pasirinkau choreografės specialybę?), mamytė buvo gėlių karalienė – visur, kur beatsidurtų, sukurdavo stebuklingus sodus. Taigi šeimos genai mane atvedė ten, kur esu.

Vis dėlto pati savęs menininke vadinti nedrįstu. Tiksliau galbūt reeikėtų sakyti „prie meno“. Nesu pasiekusi mene kažkokių aukštumų. Vaikystėje lankiau daug būrelių, norėjau viską išbandyti: dailę, sportą, muziką, vaidybą. Taip nuo mažens ir rinkausi savo patirčių krepšelį.

Galbūt vaikams ar anūkams irgi perdavėte meno gyslelę?

Mano vaikai, būdami maži, kartu dalyvaudavo mano veiklose: važiuodavo į pasirodymus, šokio spektaklius bei kitus renginius. Tad, nežiūrint į tai, kad ilgainiui pasirinko savo profesinius kelius, jie vienaip ar kitaip puoselėja meno dvasią. O anūkai, nors dar yra maži, bet potraukis muzikai, dailei jau yra aiškiai matomas ir tai labai džiugina.

Viename interviu esate minėjusi, jog, gimus vaikams, laiko kūrybai beveik neliko ir sugrįžote prie savo veiklų praėjus ne vieniems metams. Pasidalinkite, kaip jautėtės, kai kūrėte mažiau? 

Skirti dėmesį 4 vaikams ir dirbti – tikrai nelengva. Keista, bet besisukant darbų verpetuose, vistiek galvoje klajojo mintys – posmai, melodijos… Jei spėdavau šį bei tą užsirašyti ar pagroti, jausdavausi labai laiminga.

Vaikų auginimas man buvo tikra palaima, nors ir nelengva kartais būdavo. Kai juos suguldydavau, užsidarydavau virtuvėje su gitara. Tai būdavo stebuklingas laikas, skirtas tik man…

Loreta, turite nuostabų balsą. Jums netgi teko sudalyvauti projekte „Lietuvos balsas: senjorai“. Pasidalinkite įspūdžiais apie projektą. Ko jame išmokote? 

Na, tas mano balsas tikrai niekuo neišsiskiriantis. Tiesiog jis yra. O dalyvavimas „Lietuvos balse“ tiesiog suteikė naujos motyvacijos, naujų vilčių. Po šio projekto papildžiau repertuarą 50 dainų, kurios gyvenime man buvo mieliausios, tai – grupės ABBA, Lion Richey, Hiperbolė, Stasio Povilaitis dainos. Išmokau ir keletą džiazinių dainų. Nežinia, ar visą tą repertuarą kur panaudosiu. Bet padainuoju po porą valandų kasdien.

Buvo labai smagu išbandyti naujus potyrius. Be to, tiek žodžių išmokti mintinai – tikrai puiki smegenų mankšta!

Kaip pandemija ir karantino laikotarpis paveikė Jūsų veiklas? Kuri atsidūrė prioritetų sąrašo viršuje? O galbūt atradote ir naujų užsiėmimų?

Pandemija, be jokios abejonės, pakeitė kone visų mūsų gyvenimus. Aš, pirmiausia, jaučiau baimę dėl artimųjų – ar tie „juodieji pirštai“ nepasikėsins į juos. Dėkui Dievui, viskas gerai.

Kai visus „įkalino“ namuose, tai iš pradžių apėmė depresija. Manau, kad daugelis mane supras… Tad karantinui prasidėjus, pirmiausia, ėmiausi senų rankraščių perrašymo – jų buvau prirašiusi nemažai… Perkėliau juos į skaitmeninį formatą ir taip pasaulį išvydo vėjavaikės užrašai „Išdidžiai padebesiais“ ir istorija, kurią sekdavau anūkams prieš miegą, pasaka-trilogija „Užkeiktoji Baletijos karalystė“. 

Galbūt vienos gyvenimo sritys karantino metu ir sustojo, tačiau kitos, priešingai, pajudėjo į priekį – per dvejus pasaulinės pandemijos metus „pasirašė“ ir dar 5 naujos knygos. 

Be rašymo, kaip ir minėjau, pradėjau mokytis naujų dainų – šiek tiek džiazo, truputėlį pasaulinių ir lietuviškų šlagerių. Be to, sukūriau keliolika autorinių dainų.

2020–2022 m. išleidote net 8 knygas. Jose nugulė ne tik įdomūs apsakymai ar pasakos, bet ir Jūsų atsiminimai, palinkėjimai. Ar turite širdžiai mieliausią savo pačios knygą? 

Sunku atsakyti į tokį klausimą. Tai – tarsi atsakyti, kuris mano vaikas yra mylimiausias. Visus juos myliu vienodai. 

Su knygomis yra taip pat – į kiekvieną įdėta daug jausmo, meilės, išgyvenimų. Rašydama kiekvieną knygą stengiuosi įsikūnyti į herojų, įsivaizduoti, kad esu jo kailyje. Ar tai pavyko – gali pasakyti tik skaitytojai.

Kviečiu susipažinti su mano kūryba – knygas rasite internetinėse parduotuvėse.

Jeigu gyvenime reikėtų pasilikti tik vieną iš prieš tai minėtų veiklų, kuri tai būtų? Kodėl?

Oi, koks provokuojantis klausimas… Nuo vaikystės buvau barbė devyndarbė, kaip ir iki šiolei. Jei neturėčiau daug veiklų, tai nuo monotonijos numirčiau. Apsistoju kurį laiką ties vienu kokiu projektu ir, jei mūza padeda, užbaigiu gana greitai. Bet, jei jaučiu, kad jau stringa – kuriam laikui atidedu, nekuriu per prievartą. Visada gyvenime vadovaujuosi intuicija ir ji man kužda, kad pagrindinė mano gyvenimo palydovė – gitara. 

Kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai planai, svajonės?

Pradėjau rašyti naują romaną „Purpurinio šalmo mįslė“, tik kol kas nenoriu išduoti, apie ką ši knyga. Jau keletą skyrių parašiau, tačiau, kaip ir minėjau, kartais tenka padaryti pauzytę – sudėlioti ne tik savo, bet ir romano herojų mintis.

Kitas planas (jei tik atsiras finansinių galimybių) – įrašyti studijoje ir sudėti į albumą 20 dainų, kurias sukūriau Alytaus klubo „Tėkmė“ poetų žodžiais. Šis projektas man buvo tikras iššūkis, nes įprastai visada melodijas ir žodžius sukurdavau pati, remdamasi savo asmeniniais pojūčiais, patyrimais. Skaitant kitų poetų kūrybą, buvo nelengva išsirinkti vieną autoriaus eilėraštį, pajusti jo nuotaikas, išgyvenimus. Kūrybinis procesas užtruko pusmetį, tačiau didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad išbandžiau šį tą naujo.

Kas apskritai yra Jūsų gyvenimo variklis?

Vienareikšmiškai – mano vaikai, o dabar ir anūkai. Jie yra stebuklas, kuris atveria visas duris ir įkvepia žengti pirmyn. Su šeimos nariais esam labai artimi, gyvename tarsi jaukiam burbule, kur visada jaučiame vieni kitų palaikymą.

Esate žvali, veikli ir švytinti. Ką patartumėte senjorams, kurie nori, bet galbūt nedrįsta pasinerti į naują veiklą arba sugrįžti prie senosios?

Kai priartėjo pensinis amžius, kaip ir kiekvienas senjoras, jaučiausi keistai. Bet susimąsčiau ir tariau sau: „Iš to, ką dar turiu, darysiu tai, ką dar galiu!“

Manau, kad žmogus gyvena, būna energingas tol, kol turi tikslą. Nesvarbu, kas tai būtų: siuvinėjimas, mezgimas, žygiai, sporto treniruotės, šokiai ar šunų dresavimas – kiekviena veikla neleidžia pasiduoti.

Reikia svajoti iki paskutinio atodūsio. Nes svajojantis žmogus skleidžia šviesą, kuri šiais laikais yra ypač reikalinga. Tad senjorams linkiu švytinčių svajonių, nors ir mažų. Puoškitės, mylėkite, kurkite ir daug daug juokitės!

Laura Šakirovaitė