,

Ovidijus Vyšniauskas: gyveni ir džiaugiesi tokiu gyvenimu, koks jis yra

Su legendiniu Lietuvos estrados dainininku Ovidiju Vyšniausku susitikome rugpjūčio viduryje vienoje Kauno kavinių. Į susitikimą pašnekovas atlėkė motociklu. „Niekada taip nepajaučiu gyvenimo, kaip važiuodamas motociklu“, – pusiau juokais, pusiau rimtai prisipažino maestro. Ir nors pokalbio metu Ovidijus ne kartą pabrėžė, kad dabar vis labiau stengiasi sulėtinti gyvenimo tempą, iš tiesų, panašu, kad jis tik įsibėgėja. „Kuo toliau – tuo smagiau gyventi“, – juokiasi dainininkas. 

Pasirodo, Jūs – kaunietis! 

Gimiau ir užaugau Marijampolėje, gana ilgai gyvenau Vilniuje. O paskui prisidainavau: „Mes prie Nemuno užaugę…“ Ir pats atsidūriau čia (juokiasi). Man patinka Kaunas.

Ar turite Kaune savo mylimų vietų?

Man visas Kaunas mielas. Daugiau kaip dešimt metų pragyvenau Vilniuje ir supratau, kad tai – ne mano miestas. Aš išvis gyvenčiau kur pamiškėje – mane traukia gamta. 

Esate sakęs, kad dabar išgyvenate savo aukso amžių. Lieka daugiau laiko sau?

Na, darbo labai daug. Ačiū Dievui, turiu daug krūvio. Bet jau galiu sau leisti kažkur važiuoti ir pailsėti. Galiu miegoti, kiek noriu, kada noriu. Aišku, per koncertą stengiuosi neužmigti. Dar mokausi gyventi sau. 

Neseniai užbaigėte savo naujosios valties projektą.

Dabar ta valtis – mano mylimiausias žaisliukas. Kai auginau vaikus, kai reikėjo daug kurti, daug dirbti, apie tai tik pasvajodavau. Vieną kartą, atsimenu, siautėjam ant kranto, atrodo, viskas tavo rankose – esi žinomas, tu čia dainuoji…  Ir matau: plaukia Nemunu žmogiukas su pripučiama valtele. Aš net sustingau. Galvojau: „Koks jis laimingas! Aš to neturiu. Aš niekaip negaliu va taip plaukti ramiai ta valtele, kaip jis.“ Pagalvojau, kad tas žmogus laimingesnis už mane.

Po šio nutikimo ir gimė tikslas vieną dieną turėti savo valtį?

Supratau, kad noriu privatumo. Noriu būti normalus žmogus, noriu gyventi, mane ta gamta visada traukia… Vis pralėkdavau pro šalį: „O, kaip gražu! Gal kada nors…“ Dabar arba niekada – supratau tai. Todėl dabar, važiuodamas iš Vilniaus mocu ir pastebėjęs gražų ežerą, sustoju ir išsimaudau. Mažai čia, bet tam žmogui daug ir nereikia. Manęs milijonai nedomina. 

Kiek dabar turite koncertų?

Aš jaunystėje, palyginti, ilsėjausi. Pastebiu, kad mano koncertuose vis daugėja jaunimo. Ar kurortas, ar naktinis klubas, ar miesto šventė – jie juda, siautėja, dainas moka ir su džiaugsmu dainuoja. Paskui prieina nusifotografuoti, paprašyti autografo. Sako: „Mus tėvai vertė Jūsų klausyti, nes per visas šventes leisdavo Jūsų muziką. Pripratom prie jos, o dabar patys perkam bilietus į Jūsų koncertus.“ Sakau: „Kokie geri tėvai Jūsų buvo!“

Kuris Jūsų karjeros etapas įsimintiniausias? Ar norėtumėte į kurį nors iš jų vėl nusikelti?

Niekur nenorėčiau aš nusikelti – norėčiau kaip dabar gyvenu, taip toliau gyventi. Tas gyvenimas iš tikrųjų trumpas. Gal nuo kokių penkiasdešimties pajaučiau, kad jis tiesiog lekia. Gyvenimas trumpas, bet nuostabus. Aš tikrai neramiai gyvenau – visko buvo, bet aš praeityje nesiknaisioju, man ten užversta knyga. Man dabar smagu gyventi. Kuo toliau, tuo smagiau – įdomu, kuo čia viskas baigsis (juokiasi).

Vaikystėje buvau labai judrus, viską pats turėdavau patikrinti, pačiupinėt. Žodis „negalima“ man buvo saldainis – turėdavau savo kailiu įsitikinti, kodėl negalima. Esu gerai pakratytas elektros srovės, esu liftu kritęs, po ledu palindęs, nuo autostrados nulėkęs – dukart persiverčiau ir įsmigau į pusnį visai šalia betoninio stulpo. „Ar gyvas?!“ – klausia priėję vairuotojai. „Gyvas, gyvas, kaip išvažiuot man iš čia?“ – „Tfu, – sako. – Su marškiniais gimęs.“ Iš tikrųjų turėjau tokių situacijų, kad jau ne mamos ten šaukiesi. Bet kažkas tik klapt už spranduko mane – ir perkelia į saugesnę vietą.

Gyvenime ištinkančių nesėkmių nesureikšminate?

Tai kad aš neturiu tų nesėkmių, jeigu atvirai. Ir, ačiū Dievui, kad sekasi ir kad aš esu laimingas.

Laimingas žmogus. Turbūt nedaug tokių yra.

Kodėl? Gal bijo pasakyti. Prietaringų daug yra: „Oi, tik nesakyk garsiai…“ Aš tikiu Dievu, man dzin tie prietarai. Gal dėlto, kad stipriai jaučiu Jo užnugarį, aš nieko nebijau, – tik vieno Dievo (juokiasi). Man pasako: „Baik fokusus“ – ir aš baigiu, nes žinau, kad su Juo pyktis negalima. 

Pats atradote Dievą ar augote religingoje šeimoje?

Mano šeima nebuvo labai praktikuojantys katalikai. Aš pats ėjau to Dievo ieškoti, kai man pasidarė pilka, kai praradau kažkokį tikslą. Buvau įstrigęs rėmuose: na, kažką pasiekiau, o kas toliau? Pradėjau ieškoti prasmės, gylio. Studijos Biblijos koledže man pravėrė klodus. 

Ovidijau, jeigu Jūsų gyvenimas būtų muzikinis stilius, koks stilius geriausiai jį apibūdintų?

Aš savo sūnui sakau: „Kurk tokią muziką, kad ir tau būtų graži, ir žmonės norėtų klausyti. Tada tu būsi laimingas ir dar kitus laimingus darysi.“ Mane daugiau traukia klasikinis rokas. Jaunystėje klausydavau Deep Purple, Slade, Sweet, Creedence Clearwater Revival… Bet tokia muzika buvo uždrausta. 

Konservatorijoje mus visus „darė“ pagal vieną kurpalį. Groji kokį Eltoną, nepastebi, kaip eina koks dėstytojas, o jis: „Ką čia groji? Kas čia per chaltūros?!“ Liniuote per pirštus mušė, kad tu blogas mokinys, elgiesi netinkamai.

Klausote šiuolaikinių atlikėjų? Ką manote apie juos?

Taip, man įdomu. Buvau kviečiamas į visokius projektus būti komisijos nariu, bet atsisakiau. Aš nenoriu kastruoti to jaunimo profesoriaus, docento pasisakymais. Kiekvienas žmogus yra individualus – nereikia jo kritikuoti, patarinėti, kaip save išreikšti. Nėra teisingos muzikos. Gerai džiazo tėtis B. B. Kingas yra pasakęs: „Žinau, kad yra graži muzika ir yra negraži. Aš mėgstu gražią.“ (juokiasi)

Ar pats sulaukdavote daug kritikos?

Sulaukdavau. Kai pradėjau savo muzikinę karjerą, buvo: taip negalima, to negalima – čia komisija, čia nepatvirtintas tekstas… Kai registravau savo pirmą kūrinį, man pasakė: „Daina gera – tekstas blogas!“ Geras pasakymas? Sakytų – muzika bloga. Ir tada tekstą – visišką absurdą – parašė kažkoks inspektorius. Pagalvojau: kodėl aš čia turiu aiškintis? Paėmiau tą tekstą, pasakiau: „Jūs kur nors kitur jį panaudokit…“ Ir uždariau estrados skyriaus duris. Uždariau negražiai – taip, kad į kitą pusę jos atsidarė. Daugiau ten nėjau. 

Buvo kritikos, buvo pasisakymų iš dirigentų ir kitų žmonių. Vienas po koncerto priėjo: „Ovidijau, tau reiktų gerų dainų parašyt.“ Sėdžiu jaunas, ausim karpau, tyliu… Ir atsistojo senas vilkas, amžiną atilsį, gerbiamas muzikantas Rimantas Brazaitis: „Klausykit, palikit jūs jį ramybėj – jis puikiai žino, ką jis daro. Jūs taip darykit – ir nereiks patarimų duoti.“ Tik klapt klapt – ir užsičiaupė. Būtum be stuburo, taip ir gniuždytų. Aš jautrus kaip kūrėjas – tik jau daug šaudytas. Mano kailis pilnas šratų. 

Ar daug užtruko, kol išmokote nusimesti tas kritikos strėles nuo savęs?

Man atrodo, savaime užsigrūdini. Užaugęs be tėvo supratau, kad pats turi už save pastovėti. Ir savo sūnui sakau – turi apginti savo panelę, savo mamą, savo moterį… Turi būt vyras ir pastovėti, jei prireiktų. Net ir fiziškai – gatvėje. Ir už save gyvenime: grauš, gels, pavydės – grūdinkis pats, aš tavęs už rankutės nevedžiosiu. Ir muziką kurk, kokią tu nori. Aš tau jos nekursiu, antru savimi nedarysiu. Galiu tik patart. Mergaitėms gal kitaip – reikia tos užuovėjos. O vyrukas turi būt vyrukas. Bet ir paverkti reikia. Sakoma, vyrai neverkia. Tai nenormalūs. Verkiant išeina brudas.

Kaip jaučiatės, kad Jūsų sūnus bando eiti muzikiniu keliu, kaip ir Jūs?

Kažkiek yra nerimo, rūpi, kaip jam seksis. Jis toks darbštus, kaip ir aš: arba tingi, arba labai daug dirba. Kartais aš apleidžiu darbą, bet man taip banguoti labiau patinka, nei eiti tiksliai kaip laikrodukui. Man taip neišeina.

Paliekate erdvės netikėtumams?

Man atrodo. Smagu man tie netikėtumai. Nemėgstu nuobodulio, rutinos – tai kažkaip nūdina. 

Iš kur semiatės energijos? Kas suka tą variklį?

Aš esu žingeidus, man daug kas įdomu: žvejyba, akvariumistika, laivyba, motociklai… Jeigu tik žiūrėsiu į pasą, tai, aišku, galiu sau ligų prisišaukti. Bet aš tą pasą pamatau tik tada, kai kur nors skrendu.

Tai, kad vis dar esate scenoje, turbūt taip pat neleidžia pasenti?

Būna, kad kartais fiziškai pritingi, apsileidi – tada vėl susigriebi. Atlikėjas turi būti pasitempęs. 

Koncertuojate daugiau kaip keturiasdešimt metų. Ar dar jaudinatės prieš lipdamas į sceną?

Na, taip. Aš niekad nevažiuosiu žvejot, medžiot, maudytis, kaitintis ar užsiimti kažkokiais darbais, jei tą dieną vyksiu koncertuoti. Nesvarbu, ar dainuosiu pusvalandį, ar dvi valandas – ta diena skirta tik pasirodymui. Aš tai vertinu, gerbiu, ta įtampėlė yra ir ji turi būti. Kai aš jos jau nejausiu, tai tikrai to savo abejingumo nenešiu perduoti kitiems.

Ar daug turite dainų, parašytų „į stalčių“?

Yra tokių… Tos dainos kitokos ir muzikos harmonijos atžvilgiu, ir žodžiais – norisi giliau paknisti tą šaknį, ieškoti netradicinių formų, kad patenkintum save kaip muzikantą. Man tos dainos patinka, bet tai nėra tai, kas patrauklu plačiajai publikai. Koncertuose daugiausia pageidauja tų žinomų dainų.

Ar kada nors jautėtės „išaugęs“ savo marškinius Lietuvoje? Ar galvojote apie tarptautinę karjerą?

Ne, negalvojau. Turėjau pasiūlymų: senais laikais ir Pugačiova siūlėsi padėti Rusijoje išgarsėti, ir Amerikoje turėjau pasiūlymą likti su labai gerais muzikantais. Su Tina Turner grojęs gitaristas man sakė: „Pas mus grojančių gerai yra nemažai, dainuojančių – vienetai.“ Bet aš nenorėjau. Gal jau ir amžius buvo… Supratau, kad aš Lietuvos rokeriukas, man čia jauku. Ar čia tos pandemijos, ar kas – aš vis tiek judu, esu reikalingas žmonėms. O ten iš naujo viską pradėti, siekti Holivudo… Kas čia žino, gali pasisekti, bet aš nesiveržiau į tai. Man buvo neaktualu.

Nebuvo kilusi mintis: o kas, jeigu..?

O kas būtų geriau iš to? Garsesnis būčiau? Daugiau šlovės, daugiau pinigų turėčiau? Daugėja pinigų – didėja problemos. Būtų daugiau išlaidų, daugiau streso, daugiau kelionių, mažiau sveikatos. Aš be tų milijonų labai gerai jaučiuosi. Man smagu pervedinėti Ukrainai, gera, kad galiu sau leisti tai daryti. Man svarbu, kad aš galiu saviems padėti. Man to užtenka. 

Net neplanavau, kad dainininkas būsiu, – čia taip išėjo. Todėl gal ir siekių tokių neturėjau –rodytis už jūrų marių. Būdavo, važiuoju po koncerto, sustoju kur nors miške persirengti, girdžiu – paukščių orkestras. Suprantu, kad tai visiškai kitas gyvenimas! Ir kuo toliau, tuo labiau man patinka ramybė, tos sustojusios akimirkos man darosi vis brangesnės – štai čia jau ir pasas ryškėja…

Aišku, tas laikas tiksi, turiu kažką nuveikt… Bet kai išeisiu, paminklas man irgi nebus aktualus. Man bus nesvarbu, ar mane kas nors atsimena. Eina kartos, keičiasi gyvenimai… Ir labai šaunu, kad taip yra, ir taip daug duota gyventi! Ir gerai, kad mes senstam, kad nereikia bėgti į kalną arba stabdyti su kirvuku traukinio, kai esi aštuoniasdešimties.  

Dabar nesijaučiu senas – galiu sėst ant motociklo, ant vieno rato ir lėkt… Bet. Negaliu būti išprotėjęs ir manyti, kad nepasensiu. Gyvenu ir džiaugiuosi tokiu gyvenimu, koks jis yra. 

Kokių svajonių turite? Ką dar norėtumėte padaryti?

Noriu parašyti gražių, fainų dainų. Aš gi šlageristas esu. Tokių, kad ir man dainuojant būtų smagu, ir tiems, kurie klauso. 

Liveta Burkšaitė

Taip pat skaitykite: