,

Zita Jančiauskienė: senam žmogui reikia labai nedaug – tik pasijusti reikalingam

Energingą ir vietoje nenustygstančią Druskininkų pagyvenusių žmonių bendrijos „Bočiai“ pirmininkę Zitą Joaną Jančiauskienę, ko gero, pažįsta visi druskininkiečiai. Vieni, su ja bendraudami, net nepagalvoja apie jos solidų amžių, kiti stebisi – iš kur 86-erių metų senjorė turi tiek jėgų ir energijos? 

„Anūkė vis kviečia į Ameriką pasisvečiuoti, norėčiau, bet vis dar neturiu laiko. Gal tada, kai išeisiu į pensiją“, – šypsosi Druskininkų „Bočių“ vadovė. Ir nė minutės neabejoji, kad jai, turinčiai tiek planų ir sumanymų, paroje dažnai pritrūksta laiko. Veiklioji senjorė Zita yra puikus pavyzdys, kad ir garbaus amžiaus sulaukęs žmogus gali gyventi įdomiai ir labai aktyviai, jaustis ir būti reikalingas, džiaugtis kiekviena diena, nestokoti humoro jausmo ir dalytis savo širdies šiluma.

Nuotr. autorius Adam Aleksejevič.

Miela Zita, iš kur semiatės tiek energijos, sumanymų ir veiklumo? Ko gero, to Jums galėtų pavydėti ne tik bendraamžiai, bet ir dvidešimtmečiai…

Aš nuo jaunystės įpratusi nuolat dalyvauti įvairiose veiklose. Dabar matau, kad veiklos man reikia ir dėl sveikatos. Bet svarbiausias mano tikslas – pritraukti kiek galima daugiau savo bendraamžių. Nes matau, kaip nesveikai jie sensta, kaip juos užpuola visokios ligos, depresijos. 

Žinoma, senstam, gal jau ir laikas būtų pailsėti, bet nė vienas iš mūsų šito nenorime. Vis iš naujo savyje atrandame naujų talentų – Druskininkų „Bočių“ klube veikia net 12 skirtingų klubų. 

Pati jaučiu neapsakomą norą visur dalyvauti, viską organizuoti, visus įtraukti, visais džiaugtis, su visais bendrauti. Ir, kol leis jėgos, visa tai darysiu.

Turiu daug bendraminčių. Labai džiugina žmonės, kurie, vos išėję į pensiją, skuba į „Bočių“ organizuojamas rytmetines mankštas. Tai mane tiesiog uždega! 

Rytais visada pabundu su geromis, šviesiomis mintimis apie Druskininkus, apie bočius. Ir vis nenustygstu – ką čia šiandien dar nuveikus? Man patinka būti tarp žmonių ir turėti veiklos. Neįsivaizduoju savęs sėdinčios ir niurzgančios dėl sveikatos ar besipiktinančios dėl kokių nors nenusisekusių reikalų. 

Stengiuosi būti linksma, nuoširdžiai bendrauti, džiaugtis, keistis gera energija. Juk ką žmogui pats duosi, tas dvigubai sugrįš. Jei skleisi gėrį, tai jis tau ir sugrįš. 

Pati visą gyvenimą gerbiau ir mylėjau senus žmones. Įsivaizdavau, kad ir aš, sulaukusi senatvės, taip pat būsiu mylima… Kai jaunystėje dirbau pradinėje mokykloje, su auklėtiniais sveikindavome visų aplinkinių kaimų senelius. Pamenu, kaip jie dėl tokio dėmesio susigraudindavo.

Tarp kitko, kai gyvenome Veisiejuose, aštuonias žiemas maudžiausi ežero eketėje. Dar su mokiniais krosą bėgdavau. Turbūt jau gimiau su tuo noru visur dalyvauti.

Jums praėjus vadovauti Druskininkų „Bočiams“, kardinaliai pasikeitė jų veikla – Jūsų visur pilna, visur dalyvaujate…

Kai 2004 metais druskininkiečiai pakvietė mane prisijungti prie jų bendrijos ir tapti pirmininke, iš pradžių nedrįsau – druskininkiečiai man atrodė labai išsilavinę, kultūringi, nežinojau, ar sugebėsiu jiems vadovauti. Tuo metu Druskininkų bendrijos veikloje dalyvavo tik 24 nariai – veikė ansamblis ir „Kraitės“ klubas. Pagyvenusių žmonių bendrija tada nelabai sutarė su savivaldybe, nesulaukė iš jos paramos. Nusprendžiau, kad padėtį reikia taisyti ir nuėjau pas savivaldybės vadovus: išdėsčiau, kokią „Bočių“ gyvavimo perspektyvą matau, kokią bendrijos veiklą planuoju.

Jau tada svajojau, kad bendrijoje turi veikti įvairūs klubai, kuriuos būtų galima pasirinkti pagal pomėgius. 

Mums labai pasisekė, kad tuo metu buvo atidarytas ir Druskininkų socialinių paslaugų centras, kuriame atsirado erdvės mūsų veiklai, gavome kabinetą, salę. Pamenu, su šviesaus atminimo savivaldybės gydytoju Eugenijumi Žemaičiu svarstėme, kaip išjudinti Druskininkų pagyvenusius žmones, kaip prisikviesti daugiau miesto gydytojų, mokytojų. Davėme skelbimą į laikraštį, kviesdami senjorus į susitikimą. Negalėjau patikėti, kai socialinių paslaugų centro salėje vos sutilpo visi norintieji…

Jau kitą dieną pradėjome rengti gydomąsias mankštas, o kai susikūrė sveikatingumo klubas, „Bočių“ veikla dar labiau išsiplėtė. Labai smagu, kad sulaukiame Druskininkų savivaldybės vadovų palaikymo. O smagiausia, kad mane labai palaiko jauni žmonės, jauni įvairių įstaigų vadovai. 

Kai atvykau gyventi į Druskininkus, viskas ėmė klostytis lyg stebuklinga lazdele pamojavus… Tikrai labai svarbus tas pritarimas mūsų veiklai, projektams, lėšų skyrimas jų įgyvendinimui. Ir aš negalėčiau nepateisinti vilties žmonių, kurie šitaip džiaugiasi mūsų senimu.

Druskininkų „Bočių“ veiklų įvairovė tiesiog stebina! 

Asmeninis archyvas.

Viskas prasidėjo nuo mankštos. Vėliau atsirado linijiniai šokiai, susibūrė du ansambliai, „Žodžio meno klubas“. Dar prisidėjo įvairiausios sportinės veiklos – veikė net 14 klubų. Dabar liko 12, nes kai kurių veiklų, pavyzdžiui, proto lavinimo mankštos, atsisakėme. Juokaujame, kad protą jau išlavinome: lankėme kompiuterių kursus, mokėmės naudotis išmaniaisiais įrenginiais.

Džiaugiausi, matydama, kad ne tik aš to noriu – visi veržėsi į tas veiklas. Čia gal tik Druskininkuose galima taip veikti, visus įtraukti ir taip skandžiai organizuoti? Smagu jausti palaikymą, visi Druskininkai tiesiog „verda“ tame.

Nuo 2004 metų stengiausi eiti į mokyklas ir perduoti moksleiviams mūsų tradicijas ir papročius. Per adventą eidavome kone kasdien, mokėme Jurginių, Sekminių, Joninių tradicijų. Smagu, kad nuo to laiko mokyklose atsirado daug etnografinių būrelių – jie jau patys puoselėja tai, ką mes jiems perdavėme. Man atrodo, kad tai didelis mūsų pasiekimas.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų jaunimas veiklus ir patriotiškas, jie su mumis bendrauja. Druskininkų jaunimo užimtumo centras pakviečia ir į tarptautinius renginius, į kuriuos atvyksta jaunimas iš įvairių šalių. Jie mane jau pažįsta. Kai atvažiuoja, darome bendrą mankštą, taip pat parodome šokius, juos įtraukiame. Jaunimas stebisi: kas čia Druskininkuose darosi, sako, kad jų močiutės tik „poteriauja“ ir net negalvoja apie tokias veiklas. 

Man „Bočių“ veikla teikia didelį džiaugsmą. Juk ir garbaus amžiaus žmonėms niekada nevėlu atrasti save ir senti sveikai. Jaučiu labai didelę atsakomybę, tačiau be šios veiklos ir visų šių žmonių jau neįsivaizduoju savo gyvenimo. Visi esame tarsi viena šeima – draugiški, visada pasirengę vienas kitam padėti. Manau, kad dalyvaudami „Bočių“ veikloje žmonės nesijaučia vieni – jie turi būrį draugų. O kai esi ne vienas, tuomet ir senti ne taip baisu. 

Ką Jums pačiai suteikia aktyvi visuomeninė veikla?

Gal ji man jau užaugino sparnus? Mano amžiaus žmogui labai svarbu jausti, kad esi dar reikalingas, dar sugebi. Man tai yra didžiausias paskatinimas. Dalyvavimas bendruomenės gyvenime suteikia galimybę pasijusti visaverčiu žmogumi. Ši veikla pakylėja, padeda atrasti save, sužinoti daug naujų dalykų. 

Aš noriu, kad visus tas noras uždegtų ir jie patys visur dalyvautų. Jau kuriu planą, kaip pavasarį Druskininkuose surengti didelę visos Lietuvos „Bočių“ šventę. Gal ir iš užsienio svečių pasikviesti… 

Nuotr. autorius Adam Aleksejevič.

Ilgus metus dirbote mokytoja. Ko gero, jau tada ką nors organizavote

Nuo mažens svajojau tapti mokytoja. Ir net 35 metus dirbau savo svajonių darbą. Mokytojaudama Veisiejų mokykloje, buvau ir užklasinio darbo organozatorė. Visą gyvenimą daug šokau, kūriau, organizavau. Mūsų mokyklėlėje ne tik visas jaunimas, bet ir mokytojai šoko. Pamenu, su vaikais išbūdavome mokykloje iki tamsos – jie norėdavo ilgiau pabūti, nes su manimi jiems būdavo įdomu. Aš ir su vaikais draugavau, visada rasdavome bendrą kalbą ir dabar gražius santykius palaikome.

Ko gero, artimiausiu metu ir neišeisite…

Daug vaikščiojau su šiaurietiškomis lazdomis – nueidavome ir 20, ir 24 tūkstančius žingsnių. Daug sportuoju, visose senjoriadose dalyvauju. Buvau Slovakijoje su Trečiojo amžiaus universitetu – ten iškovojau antrą vietą teniso varžybose. Tokiame amžiuje gal ir neblogai?

Taigi pasagas mėtote, po užsienius važinėjate, Lietuvoje Jūsų veikloms jau kartais ir pritrūksta erdvės…

Mes daug bendraujame su užsienio partneriais. Nuo 2006 metų mūsų linijinių šokių grupė bendradarbiauja su Lietuvos asociacija „Gimnastika visiems“, esame vyriausios šios organizacijos narės. Kai prasidėjo tarptautiniai „Auksinio amžiaus festivaliai“, buvome kviečiamos kaip vyriausios šokėjos. Tarp 52-ejų renginio dalyvių mes esame 12-a vyriausių. Bet kaip tie jaunesnieji mus palaiko, kaip jie džiaugiasi mumis! Nesuprantu tų, kurie sako, kad dabartinis jaunimas – blogas. Aš sakau: dabar jaunimas – nuostabus! Anksčiau niekas niekur viešai nerodė tų senų žmonių. O dabar mes viešai rodomės ir visus džiuginame. Aš aktyviai dalyvauju nevyriausybinių organizacijų veiklose ir tarp bet kokio amžiaus žmonių jaučiuosi lygiavertė. Nejaučiau jokios metų naštos. Būdama tarp jaunų, aš pati pasijaučiu jauna.

Ar sulaukiate šeimos palaikymo ir pritarimo?

Nuo mano visuomeninių veiklų šeima, ko gero, nukentėdavo. Anūkai ir dabar vis primena: močiute, reikia sukurti giminės medį, sako, kad dar galiu surinkti daug medžiagos. O aš sakau – vaikai, tai darysiu, kai išeisiu į pensiją… Ir jau daug esu surinkusi medžiagos, bet va – neišeinu į pensiją… 

Tiesa, dabar mano veiklomis ir pasiekimais artimieji džiaugiasi. Palaiko dukra Laimutėa su žentu Edmundu. Turiu du anūkus – Gediminą ir Giedrę. Gediminas gyvena Kaune, o Giedrė – Amerikoje. Ji man padovanojo nuostabias proanūkes – Gabrielę ir Gytę.

Kai buvo gyvas mano vyras Jonukas, jis taip pat labai rėmė mano veiklas, norėjo, kad visur dalyvaučiau ir labai mane palaikė.

Sakėte, kad esate tokia užimta močiutė, jog net neturite laiko anūkę Amerikoje aplankyti…

Tikrai, nerandu laiko. Tokiai kelionei jau reikia daug dienų. Ir nėra kaip palikti veiklą… Aš jaučiuosi šeimą kažkiek ir nuskriaudusi. Bet tai ką daryti, kai mano toks hobis? 

Nuotr. autorius Adam Aleksejevič.

O moteriškų silpnybių turite? Ar lieka laiko valgio gaminimui, mezgimui, knygoms?

Gaminu, kepu, verdu. Anksčiau ir mezgiau. O vasarą labiausiai mėgstu šiltnamyje ar Veisiejuose, kur turime sodybą, paežerėje dirbti. Žinoma, dabar mane vaikai dažniausiai vaduoja, bet man patinka pomidorus, cukinijas ar moliūgus pačiai užauginti.

Man patinka organizuoti įvairius renginius, mėgstu šokti tautinius šokius, domiuosi lietuvių tradicijomis, papročiais. Labai mėgstu bendrauti su vaikais ir noriu, kad jie perimtų kuo daugiau mūsų tautos papročių. Kartais parašau kokį kupletą… Bet labiausiai noriu dalyvauti visuomenės veikloje.

Žinoma, pasitaiko ir tokių, kurie pašaipiai žiūri. Bet mums jau dabar nesvarbu, kaip kas žiūri. Mes darome viską iš širdies į širdį. 

Kuriuo iš savo nuveiktų darbų labiausiai didžiuojatės?

Man atrodo, didžiausias pasiekimas, kad parodžiau, jog ir būdama tokio amžiaus galiu daryti tą patį, ką dariau jaunystėje, ir tuo užkrėčiau Druskininkų senjorus. Man iš vidaus kyla noras bendrauti, rodyti pavyzdį, įtraukti bendraminčius, viską daryti. Mėgstu keliauti. Kiek šalių mano apkeliauta! 

Šeši Druskininkų „Bočiai“ tris savaites savanoriavome Turkijoje – neįgaliems vaikams kūrėme įvairius suvenyrus, smulkius daiktelius. Globojau ir iš Ukrainos nuo karo baisumo pabėgusią ukrainiečių šeimą. 

Laidoje „60+. Pirmi kartai“ Zita Joana Jančauskienė išbandė slides. Laidos archyvas.

Kur semiatės jėgų? Juk išdalijate tiek daug savo energijos.

Man nereikia atsigauti. Aš, pavyzdžiui, po kokio gero, gražaus renginio arba po kokio nors padėjimo žmogui, tiesiog džiūgauju. Tiesą sakant, labai mažai miegu. Bet kasdien atsikeliu pilna energijos. 

Dar man jėgų suteikia įvairių projektų įgyvendinimas. Vienas iš jų – „Padėkime vieni kitiems“. Juk jau nemažai mūsų „Bočių“ narių išėjo į pensiją, nedalyvauja mūsų veikloje, nes nepajėgia. Bet mes juos globojame. Pasirūpiname ir tais, kurie atvyksta į Druskininkuose veikiančius senelių globos namus, bet neturi, kas juos globotų.

Kiekvienais metais kalėdiniu laikotarpiu vykstame į Veisiejų senelių globos namus, taip pat bendrajame su Druskininkuose veikiančia senelių globos įstaiga, kurioje šiuo metu gyvena ir mūsų buvę „Bočių“ nariai. 

Seneliai džiaugiasi, mūsų sulaukę. Mes jiems koncertuojame, skaitome eiles. Lankomės ir Druskininkų ligoninėje, ir sanatorijose – visur, kur esame laukiami.

Po kiekvieno renginio negaliu užmigti iš džiaugsmo, vis prisimenu laimingus žmonių veidus, jų emocijas. Senam žmogui reikia labai nedaug – tik pasijusti reikalingam.

Kokia yra didžiausia Jūsų svajonė? 

Jau turiu labai daug planų ir žinau visus ateinančių metų renginius, kuriuos ketinu organizuoti. Bet pirmiausia norėčiau ir toliau būti sveika, kad be jokio stabčiojimo organizuočiau „Bočių“ veiklas.

Taip pat skaitykite: