,

Justė Zinkevičiūtė: esu dėkinga seneliui už palaikymą ir draugystę!

Leonas Zinkevičius, Justė Zinkevičiūtė. Asmeninis archyvas

 Aktorei, laidų vedėjai, moteriškos filosofijos „Pasimatuok jūrą“ sumanytojai Justei Zinkevičiūtei ir jos seneliui neringiškiui Leonui Zinkevičiui šis ruduo – ypatingas. Spalio mėnesį Lietuvos knygynuose pasirodys naujoji Justės knyga „Kol žiovauja žuvėdros“, kurioje nugulė ir senelio Leono brangūs prisiminimai apie Nidą. Su pašnekove kalbėjomės apie jųdviejų ryšį, vaikystę Kuršių nerijoje ir tai, kaip gimė ilgų senelio ir anūkės pokalbių subrandinta knyga.

 

Juste, abu su seneliu Leonu esate iš Neringos. Ar daug žuvų kartu prigaudyta, daug gintarų drauge pririnkta?

 

Nejau iš tikrųjų gyvenimas prie jūros skamba taip idiliškai? (šypsosi). Sakyčiau, gal kartu neprigaudyta, bet daugkart drauge ragauta rūkytos žuvies – vasaromis su seneliu einame jos paskanauti. Kartu mums nebūna liūdna, senelis dažnai man sako: „Juste, tu visada ką nors prigalvoji, visada mane kur nors įtrauki.“

 

Ar ilgai tenka senelį įkalbinėti, kad Jūsų sumanymams pritartų?

Ne, mūsų senelis labai veiklus ir energingas. Aš manau, kad jam patinka būti įtrauktam į įvairias veiklas, todėl jis tikrai neprieštarauja ir jo ilgai įkalbinėti nereikia – galbūt dėl to, kad jis manimi pasitiki. Žino – kad ir kur jį įtrauksiu, viskas bus gerai, bus smagu ir įdomu.

 

Kokie vaikystės prisiminimai Jums gražiausi?

 

Su broliu mes turėjome puikią vaikystę ir jautėme senelių rūpestį. Pamenu, močiutė sutepdavo sumuštinių, senelis termose padarydavo arbatos ir mane su broliu pasiimdavo į žygį. Eidavome palei kopas, statydavome užtvankas, dar ir dabar būna, kad nuvažiuojame į mišką leisti beržo sulos. Man labai patinka su seneliu grybauti, nes senelis visada parodo plotus, kur yra grybų (šypsosi).

 

Su kuo Jums labiausiai asocijuojasi senelio namai?

 

Su briedžio ragais. Mano senelis – buvęs medžiotojas ir pas jį namuose ant sienos kabo dideli briedžio ragai. Kažkada jie buvo vieni didžiausių Lietuvoje, apdovanoti sidabro medaliu.

 

Justė Zinkevičiūtė. Asmeninis archyvas

Ar labai skiriasi Jūsų vaikystės ir dabartinė Nida? Kas pasikeitė joje, o kas išliko?

 

Kaip ir viskas, Nida taip pat keičiasi. Būna, mėgstam su seneliu pavartyti senąsias knygas, nuotraukas ir lyginti, kaip yra dabar ir kaip buvo. Tokių gražių pasakojimų ir atsiminimų nugulė ir į mano antrąją knygą. Labai norėjosi senelio istorijas užrašyti ir kad apie senąją Kuršių neriją sužinotų kuo daugiau žmonių.

Taip drauge su seneliu parašėme knygą „Kol žiovauja žuvėdros“.

 

Ar daug susitikimų su seneliu reikėjo, kad visos istorijos apie Nidą galiausiai atsidurtų knygoje, ar užteko vieno ilgo pokalbio iš širdies?

 

Tų pokalbių, renkant medžiagą knygai, tikrai buvo ne vienas ir jie trukdavo gana ilgai. Dažniausiai susitikdavome žiemomis ir kaskart susitikę kalbėdavomės pusantros valandos, dvi… Senelis turi, ką papasakoti. Jis buo vienas pirmųjų žmonių, kurie atvažiavo į Neringos kraštą, kai miestas tik pradėjo kurtis, jis matė, kaip viskas keitėsi. Šį rudenį Neringos miestui 61 metai. Labai norėjau šiuos liudijimus įamžinti, tačiau nenorėjau, kad tai būtų biografija ar tiesiog užrašyti prisiminimai, todėl sugalvojau senelio atsiminimus įtraukti į istoriją, papasakotą knygoje, apie jaunos merginos ir senolio draugystę, kuri nepaiso jokių standartų ar nusistovėjusių stereotipų ir yra nepavaldi laikui, – apie draugystę, kuri gydo. Manau, kad išėjo gražus pasakojimas.

Ar senelis jau skaitė knygą? Liko patenkintas rezultatu?

Skaitė. Jis teisingai pastebėjo, kad knygą sudaro dvi dalys ir kad būtent antroje dalyje pasirodo senelio įkvėptas personažas. Pasakė: „Gyvenime nebūna taip skaudu, kaip tu parašei pirmoje dalyje, o antra dalis man patiko, nes joje aš viską pasakojau.“ Apskritai seneliui labai patiko knyga, sakė: „Gerai čia, Juste, parašei, gerai…“ (juokiasi).

Ar galite atskleisti, kuri senelio papasakota istorija apie Nidą, gyvenimą Kuršių nerijoje Jums pačiai labiausiai įsiminė?

Gal neatskleisiu, nes norėčiau, kad visi atrastumėte tas istorijas skaitydami knygą, bet išduosiu, kad joje tikrai daug įdomių faktų ir prisiminimų, apie kuriuos pati sužinojau tik tuomet, kai imdavau iš senelio interviu, ir apie kuriuos mudu niekada anksčiau įprastai nepakalbėdavome – pavyzdžiui, kaip ir kodėl pasikeitė tam tikros Nidos vietos.

Kas Jums buvo sunkiausia rašant knygą?

Sunkiausia… Aš nežinau. Knygą rašiau ketverius metus ir tiksliai žinojau, kada ji bus pabaigta. Nenorėjau skubėti. Kadangi tai yra mano antroji knyga, jaučiau ypač didelę atsakomybę prieš skaitytojus, nenorėjau, kad žmonės, skyrę man savo brangų laiką ir perskaitę knygą, pasakytų: „Ai, tai buvo laiko švaistymas“. Tai supratus, neskubinti proceso, išgyventi, išjausti galbūt ir buvo sunkiausia, bet atrodo, kad man pavyko.

Dažnai prabyla vidinis kritikas, kurį sunku nutildyti…

Manau, kad per ketverius metus viskas spėjo susidėlioti ir nusėsti į savo vietas, todėl viskas išėjo taip, kaip ir turėjo būti. Jeigu mes tam kritikui leistume kalbėti, jis tikriausiai kalbėtų neužsičiaupdamas, bet visada reikėtų išlaikyti pusiausvyrą ir sveiką protą.

Leonas Zinkevičius. Asmeninis archyvas

Ar turite planų, svajonių, ką dar kartu su seneliu norėtumėte nuveikti?

 

Iki Kalėdų mūsų laukia ypatingas laikas – knygos pristatymas. Dalinsime interviu, kartu filmuosimės laidoje…

 

Seneliui tai – nauja patirtis? Ar labai jaudinasi?

Ne, senelis ne kartą yra stojęs prieš kamerą, kalbėjęs viešai, dalinęs interviu apie Nidą. Karantino metu, kai dar buvo leidžiama, drauge filmavomės tinklalaidėje „Pokalbiai Thomo Manno name“, kurioje senelis pasakojo apie Neringos kraštą, pokyčius. Galbūt knygos pristatymai, kuriuose dalyvaus, bus jam nauja patirtis, bet šiaip, manau, jis jau pripratęs prie tokio visuomeniško gyvenimo dėmesio.

Kokias senelio savybes labiausiai vertinate? Už ką esate jam dėkinga?

 

Esu dėkinga seneliui už palaikymą ir draugystę, už tą tylų buvimą šalia, kuris suteikia stiprybės. Vienąkart, kai man buvo sunku, įstrigo jo pasakyti žodžiai: „Ir tai praeis.“ Mano seneliui yra aštuoniasdešimt treji metai. Kai šiuos žodžius tau sako žmogus, kuris yra pragyvenęs ne vieną dešimtmetį, supranti, kad tai yra tokia tiesa! Prisimenu tai kaip pamoką bei patvirtinimą, kad viskas anksčiau ar vėliau praeina.

 

 

Kaip manote, ką žmogui suteikia skirtingų kartų bendravimas? Ar sunku išlaikyti ir puoselėti tarpusavio ryšį?

 

Ryšys su tėvais ir seneliais, mano nuomone, yra labai svarbus. Tai yra tavo šeima. Tavo dalis. Tavo vertybės. Įkvėpimas ir stiprybė. Ar sunku išlaikyti ryšį? Stengiuosi, bet ne visada pavyksta atrasti laiko kartu būti tiek, kiek norėtųsi, nes senelis gyvena Nidoje, o aš didžiąją laiko dalį praleidžiu Vilniuje. Bet kai grįžtu, visada jį aplankau, pasikviečiam senelį pas save vakarienės ar pietų, susiskambinam.

 

Ar kada galvojote apie tai, kokia pati norėtumėte būti sulaukusi brandaus amžiaus? Ar baisu pasenti, kai, regis, vis dar vyrauja jaunystės kultas?

Na, mes tikrai gyvename tokiame socialinių medijų burbule, kuriame net ir pats sveikiausias protas gali susvyruoti. Man atrodo, reikėtų ne konkuruoti, varžytis su kitais, o tiesiog nurimti ir priimti save. Pažįstu nuostabiai gražių šešiasdešimtmečių moterų, į kurias žiūri ir galvoji: „Vau, kokia žavinga moteris!“ Kartais mes vaikomės jaunystės kulto, nesuprasdami, koks geras yra laikas, kuriame mes esame. Manau, svarbu leisti sau pažinti visus savo gyvenimo etapus. Man norėtųsi būti ta močiute, kuri būtų rokenrolas – toks, kaip ir mano senelis (šypsosi).

Justė Zinkevičiūtė. Asmeninis archyvas

Ko palinkėtumėte visiems seneliams bei anūkams?

 

Stipraus tarpusavio ryšio. Pagarbos vienas kitam ir draugystės, kuri įkvepia.

Taip pat skaitykite: