,

R. Savickas: sėkmės matas neturėtų būti – kiek daug tu darai, o kaip tu jautiesi tai darydamas

Perdegęs žmogus retai begalvoja apie darbų prasmę, praranda gyvenimo džiaugsmą, laukia, kad greičiau ateitų savaitgalis, tačiau net ir jo metu negali pailsėti. Sekmadienį pradeda nerimauti, kad ryt pirmadienis ir vėl prasidės viskas nuo pradžių. Perdegęs, vidinių resursų kurti, džiaugtis ir eiti į priekį neturintis lyderis nebesugeba motyvuoti ne tik savęs, bet ir savo komandos. Ilgainiui grimzdamas į dugną pats, ima skandinti ne tik ją, bet ir pačią įmonę. Nesuderintas darbo ir poilsio režimas, stresas, nuolatinė energiją siurbianti bei toksiška aplinka įsuka į savęs praradimo sūkurį. Yra žmonių, taip gyvenančių metų metus.

 

Remigijus Savickas

Apie perdegimą darbe, kaip jį atpažinti, kaip išeiti iš šio užburto rato, apie lyderių empatiją bei kaip vėl atrasti pasimėgavimą ne tik savo veikla, bet ir kasdienybe, kalbamės su tarptautinio lygio „FLOW Hacking“ programos mentoriumi, daugiau negu 20 metų intensyviai tyrinėjančiu asmeninio augimo sritis žmogaus gerovės praktiku, moterų universtiteto „WoW“ dėstytoju Remigijumi Savicku.

 

Remigijau, kokios nuotaikos šiandien visuomenėje, stebint žmonių emocinę sveikatą?

 

Pandemija ir karinis konfliktas pastūmėjo žmones susirūpinti emocine sveikata. Jaučiasi, kad pas daugelį viduje yra susikaupusio nerimo ir ilgalaikio išsekimo. Kai užduodu žmogui klausimą: “ką pastebi savyje: ar daugiau įtampos, ar daugiau malonumo gyvenant?“, tai dominuojantis atsakymas yra “įtampa”. Taip jaučiasi apie 80 proc. žmonių. Likę sako, kad jiems gera gyventi. Yra žmonių, kurie sako gyvenantys „normaliai“, bet didesnė tendencija krypsta į įtampos ir nerimo pusę.

 

Sakote, kad artėjame prie emocinio perdegimo ir išsekimo, bet yra teigiančių, kad artėjame prie sąmoningo sprendimo sustoti, apsidairyti, nebebėgti, kad ir į darbostogas vykti, susitelkti ir atsisukti daugiau į save, kuomet net ir pinigai nebėra motyvacija. Kiek jūs pats pastebite tokių atvejų?

 

Būna įvairių atvejų, bet tikrasis atsakymas slypi žmogaus viduje. Ar tai yra sąmoningas suvokimas, kad norisi iš esmės keisti savo veikimo ir mąstymo būdą, ar jau taip skauda, kad privalai kažką daryti, nes nebeištversi. Atsirada tokie pažadinimo skambučiai, kaip panikos atakos ar nerimo priepuoliai, skatinantys iš esmės peržiūrėti, kaip gyvenu. Idealu būtų nustoti ieškoti darbo ir laisvalaikio balanso, bet iš tikrųjų pradėti gyventi ir mėgautis pačiu procesu. Mes kiekvienas gyvename savo socialiniame burbule ir tai formuoja mūsų pasaulėjautą. Aš pats dalyvauju sąmoningumo susibūrimuose, festivaliuose, kuriuose natūralu, kad susirenka žmonės, kurie ieško, domisi ir siekia tos geresnės savijautos ir sąmoningumo.

 

Remigijus Savickas

Kaip atskirti perdegimą darbe nuo paprasto nuovargio?

 

Perdegimas pasižymi keletu svarbių požymių. Vienas iš jų yra hiperbolizacija, kitas – cinizmas  kitų ir savęs atžvilgiu. Žmogus pasidaro ciniškas, sarkastiškas, pradeda “kabinėtis” prie kitų, sumažėja pasitenkinimas savo pasiekimais, net ir labai aukštais. Taip pat atsiranda miego sutrikimai, emocinis išsekimas ir jausmas, kad visko per daug. Palaipsniui išstūmiami asmeniniai poreikiai, to pasekoje didėja vidinės tuštumos jausmas. Žmogus vengia konfliktų, sudėtingesnių situacijų, nesprendžia svarbių klausimų, juos atidėlioja. Jei kalbėtume apie fizinę sveikatą, tai atsiranda virškinimo problemų, nuolat norisi kažko saldaus. Jeigu tai tęsiasi mėnesį, tačiau tris paras gerai pamiegojęs žmogus tampa vėl žvalus, geros nuotaikos, vadinasi, tai buvo tiesiog pervargimas. Visgi, jeigu tai tęsiasi jau ilgą laiką ir yra lydintys nemalonūs reiškiniai, kuriuos paminėjau, tai jau tikrai einama perdegimo link. Būna, kad žmonės simptomus jaučia ir po kelerius metus, yra nuolat perdegę.

 

Ar pastebėjote, kas dažniau perdega – vyrai ar moterys?

 

Jeigu žiūrėti subjektyviai, tai šiandien pas mane programose dalyvauja tiek vyrai, tiek moterys. Anksčiau sąmoningumu domėjosi daugiau moterys, jos smalsesnės. Vyrams pripažinti, kad aš pats nebesuprantu, kas vyksta, arba, kad mano turima patirtis ir žinios nebeleidžia susitvarkyti pačiam, pilnavertiškai funkcionuoti, skatina vyrus irgi pradėti tuo domėtis. Pastebiu, kad pastaraisiais metais atsiranda įvairių vyrų stovyklų, kas anksčiau dominuodavo tik moterų aplinkoje. Moterys, kadangi yra jautresnės, tai natūralu, kad perdega, nes pačios, sąmoningai arba nesąmoningai, sukuria didesnę įtampą viduje, prisiima visko per daug, tuomet pradeda draskyti iš vidaus, atsiranda įtampa, kas veda prie perdegimo, kur paskui jau išvis niekas neberūpi.

 

Neretai jauni žmonės perdega, nes irgi apsiima visko per daug, nori greitų rezultatų, nori pirmauti, nesaugo savęs. Sakykite, ar perdegimas yra labiau patirtis jaunam žmogui, ar tai labiau veda į pražūtį?

 

Pas jaunus žmones, ką pastebiu, yra mažesnis prisirišimas prie stacionarių dalykų, ką turi vyresni žmonės, pavyzdžiui, būstas, darbas. Jaunesni žmonės lengviau keičia gyvenamąją vietą ir jiems greičiau iškyla prasmės klausimai tokie, kaip, pavyzdžiui, vardan ko aš tai darau? Kokias vertybes turinčioje kompanijoje norėčiau dirbti? Kadangi daugelis jaunimo šiandien domisi, skaito motyvacines knygas, dalyvauja įvairiuose seminaruose, sukaupia didžiulį žinių kiekį. Štai neretai tas kiekis pradeda varginti, nes nėra žinių įžeminimo, trūksta praktikų. Žmogaus galvoje informacija pradeda konfliktuoti ir dėl to atsiranda vidinis nerimas, nes idėjos, kad “aš esu jaunas, turiu dabar labai gerai padirbėti ir jaustis visada gerai, vaikščioti ant nušvitimo ribos” ima stipriai slėgti. Iš kitos pusės džiugu, kad vis jaunesni žmonės pradeda kelti klausimus, ko jie iš tikrųjų nori, anksčiau, drąsiau ir kardinaliau pradeda juos spręsti.

 

Pakalbėkime apie lyderius, kurie pervargsta neretai labiau už visus. Kiek lyderis gali rodyti emocijas ir kokios pozicijos jam reiktų laikytis, kad neprarasti autoriteto prieš savo komandą?

 

Asmeninio jautrumo parodymas komandai yra išties svarbus. Lyderiai, kurie geba praskleisti emocijas ir parodyti savo žmogiškumą, kad taip – ir man irgi yra sunku, taip – aš nežinau visų atsakymų, taip – aš taip pat jaučiuosi pavargęs ir kartais noriu visko atsisakyti, bet einu ir darau, neatsitraukiu, nebėgu, bet sprendžiu, tai yra stipraus žmogaus požymiai. Tie, kurie tai neigia ir sako, kad viską gali susitvarkyti patys, kažkuriuo metu tikrai pratrūksta. Bet čia yra dvipusis elementas: natūralu, kad komandai norisi matyti ir būti prie stiprių žmonių. Tai reiškia, kad 80 proc. savo pozicijos, vizijos matymo, lyderis turėtų išlaikyti ir tuo pačiu 20 proc. parodyti savo žmogiškumo. Tad lyderis turėtų išlaikyti stuburą, stabilumą komandoje ir kryptį, tačiau turi būti akimirkos, kada jis būna jautrus, emociškai gilus, nes tada komanda supranta, kad visi esame žmonės, visi turime išgyvenimų ir tas juos suartina.

 

Remigijus Savickas

Ar pastebite, kad tokių empatiškų vadovų daugėja?

 

Tikrai taip. Kuomet konferencijoje ar seminare kalbuosi su žmonėmis, pastebiu, kaip visi jie yra išsiilgę gilaus pokalbio, nori būti išgirsti ir suprasti, kad ne pas jį vieną yra tokie klausimai ar nerimas. Tas toks emocijų pasidalinimas vadovų klubuose, seminaruose ar individualiose sesijose turi stipriai gydantį poveikį.

 

Po įtemptos darbo dienos išties nemažai dirbančių žmonių, tame tarpe dar labiau ir jų vadovų, sunkiai arba išvis negali atsipalaiduoti. Kokios veiksmingiausios atsiplaidavimo praktikos?

 

Vadovui iš esmės norisi, kad galva pailsėtų. Tai kaip atsijungti? Žmogus būna įsipila taurę vyno ar alaus, įsijungia televizorių ir jau galvoja, kad ilsisi. Moterys stresą nuiminėja apsipirkinėdamos, joms tai dažniau būdinga, nors ir vyrų tokių tikrai yra nemažai. Dar būna savaitgaliais išeina į miestą ir ten „išsitaško“. Šitokie metodai tarsi ir atjungia, bet žmogus nepailsi. Norint pailsėti, reikia atjungti protą, bet tam reikia eiti ne žemiau proto, o virš jo. O tai reiškia – turėti užklasinę veiklą, kur žmogus atsijungia ir patiria malonumą. Tai gali būti stalo tenisas, piešimas, dainavimas, šokis ar padelis. Tai gali būti kitokios veiklos. Pavyzdžiui, vienas vadovas sako, kad jam patinka sutrinkinėti baldus, nes taip jis pailsi. Esmė yra mini motorika, kai kūnas kažką veikia, kai žmogus totaliai pasineria, sutelkia koncentraciją, tuomet yra malonu ir dingsta laikas. Kitaip sakant, žmogus įeina į ,,flow“ būseną. Kitas būdas yra aktyvios meditacijos. Tai gali būti ir pirtis, po kurios seka šalčio terapija, kuri labai restartuoja žmogaus organizmą, taip pat magnio plūduriavimo kameros, sunkesniu etapu galima pavartoti papildų, kurie leidžia žmogui atsipalaiduoti ir pagilinti miego kokybę.

 

O kaip susigrąžinti džiaugsmą ir prasmę pačiame darbe?

 

Klausimas, ar darbas, veikla, kurią žmogus atlieka, sutampa su natūraliomis žmogaus smalsumo sritimis? Būna žmonės, kurie, pavyzdžiui, dirba advokatais, bet juos traukia visai kiti dalykai, arba dirba žmogus statybų sektoriuje, o jį traukia žmogaus psichologija. Iš patirties matau, kaip žmonės pradeda keisti savo profesinę sritį, į savo darbo portfelį įdeda tuos užsiėmimus, kur patiria daugiau malonumo. Tad profesinėje srityje yra labai svarbu išsigryninti, o ką aš norėčiau savo profesinėje srityje sukurti, atrasti? Taip žmogus atsigauna iš naujo. Radęs atskaymą, jis gali likti toje pačioje profesinėje srityje ir ją praplėsti arba iš esmės pakeisti.

 

Jeigu žmogus nieko nedaro, nors ir jaučia, kad yra perdegęs, kokios to pasekmės?

 

Tai yra ir širdies smūgiai, ir infarktai, ir panikos atakos. Gali imti braškėti santykiai su parneriu, stipriai krenta produktyvumas, blogėja rezultatai. Išsimuša visi įmanomi saugikliai: tiek emociniai, tiek fiziologiniai. Tai yra pasekmės, kai žmogus ilgą laiką gyvena įtampoje. Kuo ilgiau jis gyvena, tuo reikės ilgesnio laiko atsistatyti – jį reikės dvigubinti ar trigubinti. Tai čia tik laiko atžvilgiu, bet yra ir kaštai. Ką dabar galime sutvarkyti su keliais tūkstančiais, vėliau gali reikėti dešimtimis tūkstančių. Jeigu žmogui yra penkiasdešimt metų ir jis ilgą laiko tarpą neuždavinėjo sau tokių klausimų, tai jam keisti savo gyvenimo stilių tiesiog užims ilgiau sunkiau ir brangiau. Nors būdamas tokio amžiaus likusius trisdešimt ar daugiau metų iš tikrųjų gali nugyventi savo patį geriausią gyvenimo tarpsnį. Kas dar labai svarbu, tai ieškoti tokių žmonių, kurie džiaugiasi gyvenimu, kopijuoti jų mastymo, elgesio būdą. Taip greičiau išlipama iš duobės. Pažiūrėkite, su kuo leidžiate laiką. Penki artimiausi žmonės yra labai panašūs savo mąstymu ir veikimo būdais. Atraskite vieną ar du žmones, kurie yra iš jūsų norimo vaizdinio apie save ir tokiu būdu pradėsite matyti, kai pradės keistis dalykai.

 

Žmonės neretai sėkmę tapatina su pinigų kiekiu. Kiek čia svarbūs materialūs dalykai?

 

Kapitalo susikrovimas nėra sėkmės kriterijus. Problema, kad tai dažnai traktuojama, kaip sekmės kriterijus. Būtų labai džiugu, jei vietoj to kriterijus būtų žmogaus vidinė būsena, nes tai yra būsena, kurioje tu gyveni. Tikrai yra daug turtingų žmonių, kurie yra nelaimingi, kurie bando ieškoti įvairių stimuliantų, kad gautų bent kažkokį pasitenkinimą ir jei žmogus mažai keliavęs, natūralu, kad matymo kampas yra labai mažas. Kai pakeliauji po pasaulį, pamatai, pavyzdžiui, golfo laukuose, aštuoniasdešimt penkerių metų vyriškį puikiai žaidžiantį, nuostabiai bendraujantį, tada kyla tokia ambicija, kad galbūt tokių metų irgi tokius dalykus darysi. Yra žmonių, kurie neturi didžiulių verslų, tačiau jie puikiai susitvarkę savo savaitės grafiką, skiria laiko sau, savo pomėgiams, judėjimui, susibalansavę mitybą. Pagal Harvardo tyrimą, kuris truko 75 metus, žmogaus laimingumą apibrėžia labai stipriai viena dalis, tai – gilių, žmogiškų santykių turėjimas. Jei žmogus to nepuoselėja, neturi, tada atsiranda vieniškumo jausmas, kas yra labai nemalonu. Todėl turtingumas yra apie tai, ar esi laimingas ir turi su kuo tomis laimės akimirkomis dalintis kur nors mažoje kavinėje, ar sėdėti kokiam nors prabangiam restorane vienam. Tad materialinis gerbūvis tikrai nėra kertinis, apibrėžiantis žmogaus vidinės laimės būseną.

 

Vedate ne vieną seminarą lyderiams. Sakykite, ar turėjote išskirtinai tik moterišką auditoriją?

 

Kai prasidėjo pandemija, aš buvau tikriausiai vienas iš pirmųjų moterų universiteto „WoW“ dėstytojų. Džiaugiuosi, kad dabar turėsime ne nuotolinį, o gyvą susitikimą. Anksčiau vesdavau autentiškos lyderystės seminarus, tai ten tikrai dominuodavo moterys, po to pradėjo atsiradinėti vyrų. Tai moteriška auditorija tikrai pažįstama. Ir tikrai susitinku nemažai moterų, kurioms prieš daug metų vedžiau paskaitas, matau, kaip puikiai susitvarkiusios savo gyvenimus, pasitiki savimi, randa balansą, mėgaujasi gyvenimu. Tai tikrai džiugina ir tikrai yra prasmės ne užsidaryti ar kažko laukti, bet ieškoti sprendimų, nes jie tikrai yra.

 

Kaip manote, kodėl vis dar daugelis moterų susilaiko nuo lyderių pozicijų?

 

Tai gali būti vidinio tikėjimo momentas, galbūt grįžtamojo ryšio kiekis yra per mažas, galbūt tiesiog noro nebūvimas. Yra moterys, kurios užima aukštas pozicijas moterys ir yra kurios nori tas vietas užleisti, nes supranta, kad nebenori ir nori sugrįžti į ramesnį gyvenimo būdą. Manau, kad pokytis moterų lyderystėje tikrai yra didžiulis per pastaruosius dvidešimt metų, pradedant moterų pozicijomis bankų valdybose, kurios būdavo išskirtinai vyriškos, baigiant valstybės valdymo arena, kur matome tikrai ne vieną moterį lyderę.

 

Užsiminėte, kad vėl dėstysite moterims, ką akcentuosite šioje savo paskaitoje?

 

Žmogaus vidinį identitetą, kaip žmogus save mato, kas labai svarbu, taip pat ,,flow“ būsenos treniravimą pagal Makinzi ir Harvardo universtiteto tyrimus. Ši būsena stiprina emocinę sveikatą, suteikia malonumo gyvenime. Taip pat kalbėsime apie aktyvaus atsistatymo būdus, kad nevažiuoti į Himalajus trims savaitėms į jogos stovyklą, o kaip tą pasidaryti kokiuose nors Druskininkuose, kaip pavyzdžiui. Tai bus tiesiog praktiniai svarbūs dalykai, kuriuos galima pernešti į kasdienybę ir taip gyventi ne tk harmonijoje su savimi, bet ir jausti kasdienį malonumą gyvenant.

 

Vaiva Arnasė

Taip pat skaitykite: