Pažadink močiutės suknelę“ – iniciatyva kvietusi atgaivinti praeitį
Svarbiausia – bendravimas tarp kartų
„Moterys mėgsta puoštis ir kalbėtis apie drabužius. Ankstesnių kartų moterys – močiutės ir prosenelės – gal ir apsiėjo be žodžio „tvarumas“, tačiau drabužius tausojo emocinio prisirišimo ar taupumo sumetimais. Bendraudama su senjorėmis, girdžiu ne vieną jų slapčia puoselėjant svajonę: „Gal dukra, o gal anūkė kada nors pasipuoš mano suknele.“ Tad artėjant birželio 1-ajai – Suknelių dienai – nusprendėme paskatinti anūkes ir proanūkes kartu su močiutėmis šią dieną paminėti tvariai: papasakoti išskirtinio močiutės drabužio istoriją ir apsirengti jį! Suknelė – šioje iniciatyvoje tik artefaktas ir tema pokalbiui, svarbiausia – bendravimas tarp kartų“, – taip idėją pristatė Laura Balčiūtė ir kartu su iniciatyvą palaikančiomis Beata Nicholson, Nomeda Marčėnaite ir Vida Greičiuviene kvietė Lietuvos moteris ir merginas pasitikti vasarą dalyvaujant socialinėje iniciatyvoje „Pažadink močiutės suknelę“. 
Kiekviena istorija unikali
„Skaitau, verkiu ir negaliu išrinkti“, „Tokių istorijų dar nesu girdėjusi“ – taip reagavo komisijos narės, sulaukusios beveik pusšimčio istorijų iš visos Lietuvos. Kiekvienas drabužis unikalus: linas, šifonas, tafta, krepžoržetas… Kiekvienos močiutės istorija išskirtinė, liudijanti sudėtingus praeitus kelius tuometinių istorinių įvykių verpetuose: tremtis, pokaris, kelionės Sovietų Sąjungoje, bėgimas į Vakarus… Kiekvienos suknelės atsiradimas paženklintas vyravusiomis technologinėmis tendencijomis: audimas, siuvimas ir siuvinėjimas, „Burda“ karpiniai ir „Zinger“ siuvamosios…
Nors išsirinkti buvo labai sunku, finalą pasiekė aštuonios istorijos favoritės. Dalyvės su pasididžiavimu pasipuošė išsaugotais savo močiučių ar prosenelių drabužiais ir įsiamžino fotosesijose. Pradedėję domėtis šeimos relikvijomis, daiktais ir istorijomis, suartėjame, kai suartėjame – prisirišame, kai prisirišame – labiau rūpinamės vieni kitais. Žadindami iš gilaus miego močiučių ir prosenelių drabužius netikėtai pabundame ir patys, atrasdami bendravimo grožį su šeimos ir giminės vyresniaisiais. Pažadintos močiučių suknelės, nugulusios ant anūkių ir proanūkių pečių bei talijų, įamžintos fotosesijose iškeliavo į fotografijų parodas, o mes pristatome įspūdingiausias istorijas.
Aguonomis pražydusi suknelė
Laura Stankūnė. Nuotr. autorė – Greta Kalinauskaitė.
„Kriaučkelė (taip žemaitiška tarme buvo vadinamos siuvėjos) nuo jaunumės buvo, viso kaimo moterytės šniūrais traukdavo. O kaipgi kitaip? Tik geros širdies žmogus kitus į save palenkia“, – su šilta šypsena dalydavosi mano bočius jaunystės prisiminimais apie savo žmoną. Moteriškaičių eiles ir aš pamenu. Sukiodavosi jos močiutės kambarėlyje, kol ši jas matuodavo, dailindavo, o susirinkusiųjų čiauškėjimui nurimus, ritmingas džin-gan pasigirsdavo“, – taip šiltą pasakojimą pradeda Laura Stankūnė. Nors ji paveldėjo daug močiutės suknelių, atmintin ypač įstrigo auguonų raštų, ta, kurią močiutė taupė ypatingai progai: „Žinai, vaikel, pasaugosiu šitąją dar, juk nesipuoši čia kiekvieną dieną… Progos kokios sulauksiu ir jau tada…“, – atsakydavo močiutė, mano užklausta, kada ji su gražiąja savo suknele suksis. Ir nuoširdžiai apmaudu, kad neprisimenu močiutės, aguonomis pražydusios. Širdy viliuosi, kad tokia proga pasitaikė ir ne kartą“, – pasakoja pašnekovė. Tačiau pati L. Stankūnė progos nelaukė ir nors močiutės jau nebebuvo, susirinko sukneles iš jos spintos. „Visos tetos labai stebėjosi. Aišku, reikėjo jas priderinti prie mano figūros, bet iš mano spintos jos niekur neiškeliauja, visada ten guli. Priderinusi skirtingus aksesuarus, galiu pasipuošti ir į pliažą, ir į vakarienę“, – džiaugiasi moteris ir priduria, kad tai ne tik drabužis, bet ir ryšys su močiute. „Manau, kad tos suknelės turi labai daug emocinės vertės, jos ne tik vizualiai man tinkamos, bet, vilkint jas, grįžta prisiminimai apie močiutę. Močiutės šiame pasaulyje nebėra jau ne pirmi metai, bet pasipuošus jos drabužiais, visada aplanko šypsena ir šiluma“, – tikina L. Stankūnė.
Per daiktus perduodamos istorijos
Pašnekovė sako, kad ši iniciatyva ją nudžiugino dėl tvarumo idėjų skatinimo: „Džiaugiuosi tokiomis iniciatyvomis, nes greitas vartojimas man nėra priimtinas. Apsižvalgius, kas darosi šiandieniniame pasaulyje, kai netgi garsūs mados namai degina nepanaudotų kolekcijų rūbus, nukrato šiurpas“, – sako pašnekovė. Tik iš aplinkinių nuostabos, jiems sužinojus, kad suknelė močiutės, L. Stankūnė suprato, jog tai retas ir išskirtinis dalykas: „Turbūt ne visi tokių rūbų turi išsaugoję, o galbūt ne visi ir sugalvoja, kad taip galima. O man tai tarsi ryšys, gaubianti šiluma. Juk senais laikais, kai nebuvo rašytinių šaltinių, informaciją perduodavo iš lūpų į lūpas. Aš manau, kad ir per daiktus galime taip pat dalintis, juk tai mūsų istorija, mūsų šaknys.
Ypatingas siuntinys iš Australijos
Ieva Girdvainienė. Nuotr. autorė Greta Kalinauskaitė
„Močiutės suknelės jau senai gyvena mano spintoje, bet ši man ypatinga. Ją močiutė saugojo ir tik prieš kelerius metus ištraukusi pasakė, kad esu pasiruošusi. Močiutei šiandien 90 m., bet ji atsimena visas 14 su šia suknele atšoktų vestuvių ir dar daug aplankytų teatrų bei jubiliejų. Paruošusi suknelę, ji liepė man apsirengti ir nunešti gerai siuvėjai, kad pataisytų taip, kaip ji matė. Nesiginčijau ir šią vasarą paprašiau leidimo su šia suknele sudalyvauti pirmose vestuvėse. Močiutė nusišypsojo ir atsakė, kad būtent tokiai vasarai ji tinkama“, – šypteli Ieva Girdvainė. Suknelė ypatinga ne tik savo išskirtinumu, bet ir sentimentalia istorija. Dar 1962 m. ją atsiuntė senelio pusbrolio šeima, gyvenanti Australijoje ir žinanti visą ilgą ir sudėtingą jų tremties istoriją. „Močiutė pasakoja, kad 1958 m. grįžus iš Sibiro taip norėjosi pasipuošti, bet nieko nebuvo, todėl laiške į Australiją aprašė vienas vestuves, kuriuose buvo pasipuošę svečiai, ir giminaičiai suprato, kad dar daug vestuvių laukia jaunų žmonių. Taip labai gražiame popieriuje ir dėžėje su šilko juostele močiutę pasiekė ypatingas siuntinys“, – pasakoja pašnekovė.
Sulaukia daugybės komplimentų dėl išskirtinumo
- Girdvainė sako, kad dėvėdama močiutės sukneles visada jaučia ne tik drabužį, bet ir savotišką apsaugą, o su šia jautėsi dar ir ypatingai puošniai: „Močiutė ją vieną turėjo visoms ypatingoms progoms, kai reikėjo pasipuošti. Dabartiniame gausybės fone, kai mes tiek daug vartojame, perkame ir išmetame, smagus ir tas tvarumo jausmas“, – džiaugiasi pašnekovė. Nors kai kurias sukneles teko pakoreguoti, moteris sako, kaip galėdama to vengia, nes nori išlaikyti jų unikalumą: „Medžiagos galbūt jau nėra tokios lengvos, kvėpuojančios, reikia rinktis, kada jas apsivilkti, bet tokios suknelės dabar negausi niekur. Nesvarbu, kur nueičiau – ar į darbą, ar į vakarėlį – visada susilaukiu daugybės komplimentų, nes jos yra unikalios. Mano močiutė nebuvo skudurinė Onutė, turėjo nedaug suknelių ir visas jas išlaikė. Turbūt todėl ne iškart jomis su manimi pasidalino, laukė mano brandos. O ir paauglystėje nebūčiau jų taip įvertinusi“, – priduria I. Girdvainė.
Ragina dalintis ne tik istorijomis, bet ir daiktais
Pašnekovė džiaugiasi, jog dar turi močiutę, su kuria gali pasikalbėti ir išgirsti ypatingas suknelių istorijas: „ Labai vertinu bendravimą su močiute, o tokios iniciatyvos sukuria net ir netikėtus pokalbius. Mano močiutė papasakojo, kur buvo su šia suknele, kada paskutinį kartą ją buvo apsivilkusi, kodėl nustojo nešioti. Pavyzdžiui, man buvo labai netikėta, kad, kai seneliai eidavo į kino teatrą „Pergalė“, būdavo būtina vilkėti suknelę, nes ten grodavo gyva muzika, vykdavo šokiai – sužinojau tai iš pasakojimo apie suknelę. Močiutė turėjo šią vieną puošnią suknelę ir jai jos užtekdavo, ji man net parodė būdų, kaip skirtingai galima ją stilizuoti: dirželį galima užsirišti ir vienu, ir kitu būdu, tuomet suknelė suskamba visai kitaip“, – pasakoja I. Girdvainė.
Pašnekovė sako, kad ši iniciatyva ją net paskatino susimąstyti, kad galbūt neverta atsikratyti kai kurių drabužių, nes jie kada nors gali priminti dukroms apie ją pačią. „Mano dvi dukros dar mažos, bet ir jos jau įvertino, kad suknelės, kurias paveldėjau iš močiutės, atrodo visai kitaip, yra išskirtinės, unikalios. Kartais aš taip nevertinu savo drabužių, mąstau, kad reikia išmesti, bet tada pagalvoju, kad kada nors manęs neliks, o tas drabužis kažkam kitam bus toks pats simbolis. Kviesčiau ir kitus senjorus pasidalyti ne tik savo istorijomis, bet ir daiktais. Kartais man atrodo, kad žmonės per kuklūs, nenori trukdyti ir taip tos istorijos nueina užmarštin. Nors kartais ir sunku sudominti, jei parodysite daiktą ir papasakosite su juo susijusią istoriją, bus gerokai įdomiau – nebijokite dalytis“, – ragina pašnekovė.
Iveta Tabokienė
