Kasdienės kūrybiškumo paieškos

Kūrybiškumą kartais lydi tarsi mistinė aura – atrodo, kad jis būdingas tik „išrinktiesiems“: kūrėjams, menininkams. Tačiau kūrybiškumo apraiškų galime rasti kone kiekvieno mūsų kasdienybėje: tuomet, kai ieškome originalių problemos sprendimų, kai kuriame santykius su artimaisiais, kai siekiame, kad mūsų verslas taptų išskirtinis, ar paprasčiausiai pertvarkome savo namus. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius, pirmojo fantastų klubo Lietuvoje įkūrėjas, trijų knygų apie kūrybiškumą autorius, dr. Gediminas Beresnevičius teigia, kad lavinti ir ugdyti savo kūrybiškumą galime visi, o bet kuri kūrybinė veikla gali prailginti gyvenimą ir padaryti jį gerokai kokybiškesnį.

Kūrybiškumo tema domitės jau daugelį metų. Kaip susidomėjote?

Pirma mano hobinė veikla buvo fantastikos mėgėjų judėjimas. Fantastinės knygos į mano rankas papuolė gal šeštoje ar septintoje klasėje – jos mane taip sužavėjo, kad nuo paauglystės galvojau, jog visą gyvenimą skirsiu fantastikai. Bet po dvidešimt penkerių metų aktyvaus dalyvavimo fantastikos mėgėjų judėjime – vadovavimo klubui, renginių organizavimo, knygų leidimo – įvyko lūžis. Pamačiau, kad tų pirmųjų mano bendražygių klube nė vieno nebeliko: buvau kaip dinozauras, vienas tarp jaunimo, turinčio visai kitų interesų. Nusprendžiau baigti aktyvų dalyvavimą judėjime ir kokius porą metų galvojau, kuo čia užsiimti. Sugalvojau, kad kūrybiškumas, kūrybiškumo ugdymas, vaizduotės lavinimas, problemų sprendimas – tai, kuo domėjausi ir dalyvaudamas fantastikos mėgėjų veiklose, – bus tas naujas „arkliukas“. Apie 2002-uosius metus pradėjau intensyviai savarankiškai studijuoti kūrybiškumą – skaityti knygas, straipsnius ir nusprendžiau daryti mokslinę karjerą – įstojau į doktorantūrą Šiaulių universitete ir šia tema apsigyniau disertaciją.

Kaip po tokių išsamių tyrinėjimų dabar Jūs pats galėtumėte apibūdinti, kas yra tas kūrybiškumas?

Kai pradėjau domėtis kūrybiškumu, skaityti mokslinius veikalus, gal porą ar trejetą metų mane buvo ištikęs šokas – paaiškėjo, kad kūrybiškumo apibrėžimų yra šimtai, net tūkstančiai. Ir daugelis jų prieštarauja vienas kitam. Buvo sunku susigaudyti, kas tai yra. Po truputį išsigryninau ir dabar manau, kad teisingiausias ir turbūt tiksliausias kūrybiškumo apibūdinimas yra toks: žmogaus arba kito kūrėjo gebėjimas kurti kažką kokybiškai nauja. Ne štampuoti naujus egzempliorius, o gebėti sukurti tai, ko iki tol nebuvo. Ar tai būtų idėjos, ar tai būtų meno kūrinys, išradimas ar mokslo teorija – visiškai nesvarbu. Gali būti naujas mezgimo raštas arba naujas kulinarinis receptas. To recepto pritaikymas ar serijinė kažkokio patiekalo gamyba jau bus šiek tiek mažesnės reikšmės kūryba arba visiškai ne kūryba.

Žmonės, tikriausiai, linkę kūrybiškumą pirmiausia stereotipiškai sieti su menine veikla: muzikavimu, tapyba, poezija…

Kaip ir minėjote, yra stereotipas kūrybą sieti vien su menu, literatūra ir panašiais dalykais. Kūrybiškumo, kūrybinių gebėjimų reikia bet kokioje srityje: vystant santykius, šeimoje, buityje, vadyboje, versle – bet kur.

Ar turite receptą, kaip skatinti ir puoselėti kūrybiškumą tiesiog kasdienybėje, net ir neužsiimant jokia menine veikla?

Mes turime šimtus gebėjimų – pavyzdžiui, gebėjimą pakelti ranką, rašyti, vairuoti automobilį, kalbėti ir t. t. Nė vienas gebėjimas nėra įgimtas – vienus išsiugdome nuo pirmųjų dienų, kai kuriuos ugdomės dar būdami mamos įsčiose, sudėtingesni gebėjimai išsivysto per kelerius ar daugiau metų. Mūsų smegenys yra panašios į raumenį. Jeigu jį treniruojame, stipriname, jo pajėgumas, gebėjimai didėja. Todėl norint išsiugdyti kūrybiškumą, būtinos kūrybinės treniruotės. Ne šiaip mankšta – bet treniruotės. Mankšta padeda palaikyti tą patį pajėgumo lygį, o savo paties treniruotėse keli aukštesnius reikalavimus, nei galėjai padaryti vakar. Pavyzdžiui, jeigu treniruoji savo poetinius gebėjimus ir vakar eilėraštį parašei per pusvalandį, tai kitą dieną stengiesi jį parašyti per dvidešimt penkias minutes. Tokiam žmogui, kuris neturi tikslų tapti kurios nors srities menininku ar mokslininku, treniruotės galėtų būti labai paprastos – tiesiog kažką sukurti. Kad ir kulinarinį receptą ar naują žodį, naują daikto ar medžio pavadinimą. Bet kokia kūryba, kad ir mikroskopinė, lavina kūrybiškumą.

Ar įmanoma kūrybos raumenį, kaip ir bet kurį kitą raumenį, pertempti? Ką daryti, kad taip neatsitiktų?

Svarbu saikingumas – nepersidirbti. Sportininkai nesitreniruoja nuo ryto iki vakaro, turi pailsėti. Taigi ir patarimas būtų daryti tai periodiškai. Skirti kūrybai kad ir penkias minutes paroje – per penkias minutes tikrai nepersidirbsite.

Kokios savybės būdingos kūrybingam žmogui?

Daugelis pabrėžia vaikiškumą. Ne suvaikėjimą (šypsosi), bet vaikiško požiūrio į pasaulį išlaikymą: smalsumą, atvirumą, žaismingumą, aktyvumą, atkaklumą siekiant savo tikslų. Daugeliui kūrėjų kūrybinis procesas trunka labai ilgai – būna krizių, juodų periodų, kai viskas atrodo beprasmiška, beviltiška, kai atrodo, kad nieko aš čia negaliu padaryti, viskas atsibodo, vargina. Yra svarbu gebėti suklupus atsitiesti. Žymiems kūrėjams tenka patirti ir „varinių triūbų“ išbandymą – įveikti šlovės sindromą. Ne vienas atvejis, kai rašytojas, gavęs pasaulinį pripažinimą, nustoja rašyti, nes nebegali atlaikyti visuomenės spaudimo. Jis žino – jeigu parašys truputį blogiau, bus sumaltas į miltus, bus baisi gėda. Ir jeigu žmogus neįveikia šito gėdos barjero ar šlovės išbandymo, gali sužlugti kaip kūrėjas.

Vaikams užsiimti kūrybine veikla yra tarsi natūralu. Stebint juos iš šalies, atrodo, kad jie neturi užsiauginę vidinio kritiko ir pernelyg nesirūpina nei savo meniniais gebėjimais, nei galutiniu rezultatu. Štai suaugusiųjų tas vidinis kritikas kartais būna toks nuožmus, kad net apskritai neleidžia pradėti imtis kūrybinės veiklos. Ar Jūs, rašydamas knygas, susidūrėte su vidinėmis abejonėmis? Jei taip, kas padėjo jas įveikti ir toliau tęsti pradėtą darbą?

Sunku su tuo susidoroti, bent jau man tai yra nuolatinė kova. Tas vidinis kritikas, kaip ir sakiau, yra baimė patirti gėdą. Ji atsiranda dar mokyklos laikais, kai vaikų darbai pradedami vertinti. Išoriniai kritikai – mokytojai, tėvai – suformuoja ir vidinį. Tuomet jau pats iš savęs pradedi reikalauti parašyti gerai. Ir atsiranda stabdis – būtent tas vidinis kritikas – kaip pagalys ratuose, – kuris sako:  kaip blogai parašei, kokios nesąmonės, reikėtų geriau perdaryti! Na ir perdarai šimtus kartų. Mano stalčiuje guli knyga, kuri jau seniai turėjo būti parašyta – gal penktą ar šeštą redakciją darau… Tai ta kova – toks darbas. Visi kūrėjai taiso savo kūrinius – net ir toks genialus kūrėjas kaip Mocartas taisė savo kompozicijas.

Vadinasi, yra svarbu mokėti priimti savo netobulumą ir žinoti, kada laiku sustoti?

Na, taip. Iš tos baimės patirti gėdą ir atsiranda perfekcionizmas, nuolatinis be pabaigos taisymas ir redagavimas. Kai kurie žmonės pataria tiesiog kažkuriuo momentu sustoti, nes nebus galo.

Kiek kūrybiškumui turi įtakos aplinka? O gal svarbesnis gebėjimas apskritai ją mokėti „sugerti“ į save?

Aplinka, žinoma, turi milžinišką įtaką. Ypač, kol asmenybė bręsta. Tačiau net ir brandiems kūrėjams yra reikalingas palaikymas, draugystė, pritarimas. Ir D. R. R. Tolkinas, ir kiti garsūs kūrėjai turėjo bendražygių, su kuriais galėjo dalytis idėjomis, kūryba, tartis, vienas kitą padrąsinti, paskatinti. Bet kokioje veikloje svarbiausias lemiamas veiksnys yra vidinė motyvacija. Ne išorinė – šlovė, pinigai ar dar kažkas – bet vidinis pasitenkinimas, džiaugsmas, meilė kūrybai, meilė pasauliui.

Kaip įveikti kūrybinius blokus?

Na, gal aš šiek tiek išsklaidysiu tą mitą, kad kūrėjas yra labai kūrybingas ir to kūrybiškumo reikia šimtu procentų. Kūrybiškumo dalis apima kokius du, tris procentus – galvojant idėjas, visa kita yra juodas, nekūrybiškas, mechaninis darbas. Vienas JAV tyrėjas Robertas Weisbergas  išanalizavo Pikaso „Gernikos“ sukūrimo, DNR, elektros lemputės atradimo istorijas ir nustatė, kad kūrybos procesas niekuo nesiskiria nuo kitų paprastų darbų. Todėl tie vadinamieji kūrybiniai blokai nelabai sietini su pačiu kūrybos procesu. Tai daugiau susiję su psichologiniais dalykais: motyvacijos praradimu, darbingumo netekimu, gėdos stabdžiais ir pan. Žinau vieną kompozitorę, kuri aštuntą ryto sėda prie pianino neturėdama jokių pirminių idėjų ir, pradėjus skambinti, kažką sukuria. Kita mano pažįstama rašytoja sako: „Sėdžiu prie kompiuterio ir pirštai patys bėgioja“. Profesionalus kūrėjas, kuris kasdien dirba kūrybinį darbą, įgyja automatizmą – jam nebereikia sąmoningai kontroliuoti kūrybos proceso.

Kaip manote, socialiniai tinklai ir apskritai internetas labiau padeda ugdyti kūrybiškumą ar kaip tik trukdo? Galbūt kuo daugiau vaizdų „vartojame“, tuo didesnė rizika kažką nesąmoningai pradėti kopijuoti? Kyla pagunda pradėti lygintis su kitais…

Kiekvienas dalykas gali ir padėti, ir trukdyti. Pavyzdžiui, net ir ta aplinka, kuri visiškai nepalaikė, gali išugdyti labai stiprų ir didelį kūrėją. Tas pats yra ir su internetu, didžiuliu informacijos srautu, vaizdinių gausa. Jeigu mes šitai suvaldysime, tai mums padės – internete rastą įkvėpimą ir medžiagą „perleisime“ per save ir iš to sukursime kažką nauja. Be to, tai atveria galimybes viešinti ir dalintis savo kūryba. Iš kitos pusės, informacijos gausa slopina norą kurti, nes įsisprausti į tą milžinišką srautą yra sudėtinga, reikia daug pastangų. O jeigu jėgos silpnos, neturi valios, neturi didelės motyvacijos, tai nieko ir nedarysi. Dar vienas dalykas – standartiniai vaizdiniai, masinė produkcija formuoja šablonišką mąstyseną, kuri yra priešinga kūrybiškumui.

Išėjus į pensiją, atsiranda daugiau laisvo laiko, tik galbūt ne visi sugalvoja, kuo tą laisvą laiką užpildyti ir kaip jį išnaudoti. Kuo gali būti naudinga užsiimti kūrybine veikla vyresnio amžiaus žmonėms?

Kūrybinė veikla gali prailginti gyvenimą ir padaryti jį gerokai kokybiškesnį. Niekas iš tokio amžiaus žmogaus nereikalaus būti pasaulinio lygio menininku, jis gali kurti dėl savęs ir gauti vidinį pasitenkinimą. Žmogaus gyvenimo trukmė priklauso nuo smegenų veiklos. O smegenų veikla – nuo apkrovimo. Jeigu smegenys nėra apkraunamos, jos atrofuojasi: išnyksta ląstelės, nutrūksta neuroniniai junginiai, silpsta jų pajėgumas. Yra pastebėta, kad ilgaamžiai sprendžia sudoku, kryžiažodžius, studijuoja filosofiją ar skaito knygas, jas aptarinėja savo ratelyje. Pagyvenę žmonės galėtų susiburti kad ir į dviejų ar trijų žmonių grupeles, kuriose galėtų diskutuoti apie politiką, meną, kultūrą ir tai, kaip, pavyzdžiui, pratęsti gyvenimą (šypsosi).

Liveta Burkšaitė