Sideratai – natūrali priemonė sulaukti geresnio derliaus
Dar truputį, ir tuoj tuštinsime savo lysves, nurinkdami tai, ką pamažu besibaigianti vasara subrandino. Verta žinoti, kad, nuėmus derlių, metas tučtuojau sėti kitą – sideralinių – augalų pamainą. Sideratai – arba žaliosios trąšos – puikus ir ekologiškas būdas atnaujinti dirvą ir pagerinti jos kokybę, paruošti geras sąlygas būsimo derliaus auginimui.
Sideratų nauda
Plintant ekologiškumo, tvarumo idėjoms, žmonės ieško natūralių ir veiksmingų būdų, kaip patręšti savo daržus. Vienas jų – žaliosios trąšos. „Žaliąja trąša arba sideratais vadinami augalai, kurie specialiai auginami ir po to įterpiami į dirvą. Šitaip bus patręštas dirvožemis, turint nepakankamai mėšlo ar komposto“, – pasakoja Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos docentė, dr. Elena Survilienė. Žaliosios trąšos pasižymi įvairiapusiu poveikiu: padeda purenti dirvą, papildo ją maistiniais elementais, skatina mikroorganizmų veiklą, saugo nuo erozijos, neleidžia suvešėti piktžolėms. Pasak specialistės, kai kurie sideraliniai augalai pasižymi ir fitoncidinėmis savybėmis – išskiria medžiagas, kurios saugo nuo ligų ir kenkėjų. Į išpurentą dirvožemį pasėti žaliosioms trąšoms skirti augalai sudygsta ir išauga jau po kelių savaičių – tuomet šie apkasami ir įterpiami į dirvą, taip ją natūraliai patręšdami ir pagerindami jos struktūrą.
Augalai, tinkami žaliosioms trąšoms
Žaliajai trąšai ypač tinkami ankštiniai augalai – pašarinės pupos, vikiai, seradėlės, lubinai, dobilai, žirniai. Taip pat joms naudojamos garstyčios, aliejiniai ridikai, grikiai, saulėgrąžos, rapsai ir kt. Skirtingi augalai pasižymi skirtingomis savybėmis, todėl, esant daugiau poreikių, patariama sėti sideralinių augalų mišinius. E. Survilienė atkreipia dėmesį, kad, sėjant augalus, vertėtų atsižvelgti į tai, kokioje dirvoje jie geriausiai auga. Pasak specialistės, vieni augalai gerai tveria sausrą, kiti yra atsparūs drėgmei. Smėlingas dirvožemis tiks grikiams, pašarinėms pupoms, aliejiniams ridikams, vikiams, seradėlėms, facelijoms, saulėgrąžoms, molingas – baltiesiems dobilams, barkūnams, taip pat ir saulėgrąžoms bei vikiams. Priemolyje neblogai augs baltosios garstyčios, žieminiai rapsai, aliejiniai ridikai. Pūdymas tiks lubinams, barkūnams, žieminiams rapsams, itin nereiklios dirvožemiui yra avižos. Svarbu turėti omenyje, kad sėjant sideralinius augalus reikėtų numatyti, kokie pagrindiniai augalai, teikiantys derlių, bus sodinami po jų – nerekomenduojama rinktis tos pačios šeimos augalų, nes juos puola tie patys kenkėjai ir jie serga tomis pačiomis ligomis. Specialistės teigimu, su auginamomis daržovėmis nesigiminiuoja tik facelija ir rugiai.
Kada sėti ir kada sukasti
Sideralinių augalų sėjimui tinkamas laikas yra nuo ankstyvo pavasario iki rugsėjo mėnesio. Jei sėjama pirmoje metų pusėje, tą reikėtų daryti prieš pagrindinių kultūrų sodinimą. Sėjant antroje metų dalyje – po derliaus nuėmimo. Sėklos sėjamos negiliai – iki 12–15 cm gylyje (jei dirva lengva, smėlinga) ir 6–8 cm – jei sunki, molinga. Prieš sėjant dirvą reikėtų gerai išpurenti. Kada perkasti jau išdygusius ir sužaliavusius augalus, priklauso nuo to, kokio poveikio siekiama. Jaunesni augalai turi sukaupę daugiau azoto nei jau paaugę, brandesni augalai, kurie yra labiau tinkami norint papildyti dirvą humusu. Siekiant optimalaus azoto ir humuso santykio, kasti augalus ir įterpti juos į dirvą rekomenduojama tada, kai pradeda krauti žiedus arba užauga iki 20 cm aukščio – tuomet šių augalų stiebai dar nėra sukietėję. Tiesa, jei dirvą siekiama papildyti azotu, vieni geriausių jo šaltinių yra pupiniai augalai. Tačiau, kad nesusidarytų azoto perteklius, žaliosios masės nereikėtų padauginti – jos perteklių geriau kompostuoti.
Žaliosiomis trąšomis rūpinantis rudenį, svarbu suspėti augalus apkasti iki šalnų. Išimtis galėtų būti taikoma baltosioms garstyčioms – kai kurie specialistai pataria šiuos augalus palikti žiemoti neperkastus ir neįterptus į dirvą, nes taip jie neleidžia išplauti mineralinių medžiagų. Jeigu garstyčių žalioji masė apariama, tą reikėtų daryti tuomet, kai jos yra daugiausia, t. y. augalams sužydėjus (jeigu garstyčios pasėjamos maždaug iki rugpjūčio vidurio, žydėti pradeda rugsėjo antroje pusėje). E. Survilienės teigimu, garstyčios pasižymi gausia šaknų sistema, todėl gerai purena podirvį, be to, jų žalioji masė turi fitosanitarinį poveikį, kuris apsaugo augalus nuo pašaknio ligų. Sakoma, kad garstyčios ypač tinkamos kaip žaliosios trąšos tuomet, kai po jų sodinamos bulvės.
Nereiklios rudens trąšos – aliejiniai ridikai
Šis nepretenzingas augalas, kurį galima sėti iki rugsėjo pradžios, yra nereiklus nei dirvožemiui, nei oro temperatūrai, be to, išaugina pakankamai didelį kiekį naudingos žaliosios masės. Ridikai gerai saugo nuo ligų sukėlėjų, didina dirvos oro laidumą, neleidžia bujoti piktžolėms ir gerai dera su daugeliu augalų. Aliejinius ridikus rekomenduojama sėti 2–3 cm gylyje, tarp eilių paliekant 15 cm atstumą. E. Survilienė įspėja, kad ridikų sėklos smulkios, todėl jas įterpus giliau, ne visos gali sudygti, taigi pasėlis tuomet bus retas.
Liveta Burkšaitė
