,

Tarp pirštų beriamo smėlio metamorfozės

„Keramikos Akademijos“ studijos įkūrėja, profesionali keramikė Kristina Alšauskienė

„Kodėl metamorfozės?“ – galbūt paklausite. Kūrybai naudojamas smėlis yra tarsi laidininkas mūsų mintims ir jausmams, kuriuos suberiame į piešinį – ką tik mūsų rankose laikyta medžiaga įgavo formą. Subertas smėlio kūrinys atskleidžia jį kuriančio žmogaus vidinį pasaulį, todėl nėra dviejų vienodų kūrinių – kaip ir dviejų vienodų žmonių. „Keramikos Akademijos“ studijos įkūrėja, profesionali keramikė Kristina Alšauskienė pasakoja, kad tapyba smėliu siekia gilias tradicijas. Prieš daugelį metų ir pati patyrusi atpalaiduojančias, „įžeminančias“ ir kūrybą išlaisvinančias jo savybes, savo atradimais kūrėja pradėjo dalytis su kitais. Šiandien prisiliesti prie spalvoto smėlio ir išbandyti kūrybos juo terapiją galima menininkės rengiamose edukacijose.

 

Kai pradėjau domėtis šiuo kūrybos būdu – tapymu smėliu – nustebau, kiek sąlygiškai mažai apie jį yra informacijos. Tapyba smėliu Lietuvoje – gana naujas dalykas? Kiek laiko Jūs jau vedate šiuos užsiėmimus?

Tai tikrai nėra naujas dalykas – aš pati jau daug metų vedu šiuos užsiėmimus. Galbūt tapyba smėliu yra labiau orientuota į vaikų auditoriją, dėlto tos informacijos nėra labai daug. Iš tikrųjų tapyba smėliu yra skirta įvairiai auditorijai – tiek vaikams, tieks suaugusiems, o terapinė nauda yra visiems, kas prisiliečia prie šios medžiagos.

Kuo ypatinga ši meninės raiškos priemonė – smėlis – ir tapymas juo?

Tapyba smėliu žmogui padeda atsipalaiduoti, nes pojūtis ateina ne tik per akis (matoma didelė paletė spalvų, visas smėlis yra spalvotas ir labai gražus), bet ir per pirštus. Tai labai panašu į žaidimą smėliu vasarą prie jūros, tik būna dar smagiau, nes „prisijungia“ ir spalvos. Žmogus per užsiėmimą greitai nurimsta, įsitraukia ir pailsi.

Minėjote, kad tapyba smėliu Lietuvoje labiau orientuota į vaikų auditoriją…

Lietuvoje tapybą smėliu gal esame labiau pritaikę vaikams. Atrodo, kad jiems labiausiai tai tinka. Bet aš taip nemanau… Ši veikla tikrai tinka visiems – tik suaugę gal ne taip viską nori išbandyti kaip vaikai. Vaikai yra labai imlūs ir jiems viskas yra labai įdomu, o suaugę renkasi, kas čia jiems, atrodo, būtų naudinga ar įdomu išbandyti – smėlis ne visą laiką būna ta medžiaga, kurią jiems norėtųsi paliesti.

Ar dažnai į tapybos smėliu užsiėmimus vaikus palydi tėvai, seneliai? Ar jie patys prisijungia prie kūrybinio proceso?

Vieni gražiausių užsiėmimų, kai juose pamatau dirbančius senelius kartu su anūkais arba tėvus su savo vaikais. Visą laiką aplanko labai geras jausmas stebint, kaip ta medžiaga gražiai juos susieja. Jiems viskas pavyksta. Ir nors tai nėra labai sudėtingas kūrybinis procesas, bet rezultatas ir ryšys visada sužavi.

Kaip Jūs pati atradote šį kūrybos būdą?

Labai seniai teko daryti tokį mažą atviruką: išbandėme įvairias medžiagas, tarp jų – ir smėlį. Bet tai buvo labai mažas formatas ir man kirbėjo mintis, kad su juo galima daryti kažką daugiau. Po truputį ėmiau domėtis, kokia yra smėlio paskirtis, iš kur tai yra atkeliavę – piešimo smėliu kilmės istorija yra labai graži, – ir pradėjau tai taikyti. Pastebėjau, kad žmonės gerai reaguoja: jie atsipalaiduoja, jiems ši veikla labai patinka – taip prie „Keramikos Akademijos“ edukacijų pasiūlos pridėjome tapybą spalvotu smėliu.

Sakote, kad šios meninės raiškos istorija yra labai graži. Iš kur kilo tapyba smėliu?

Tapyba smėliu yra kilusi iš Tibeto vienuolių, Amerikos indėnai taip pat taikydavo šią meno rūšį. Tibeto vienuoliai turi labai gilias mandalų kūrimo iš smėlio tradicijas – apie jas pasakodami jie yra viešėję ir Lietuvoje. Devynias dienas po dešimt valandų kalbėdami maldas ir mantras vienuoliai kuria smėlio mandalą, kol ją visą subarsto. Po viso ilgo proceso mandala yra išleidžiama į vandenį, kad neštų tą misiją, kuri buvo joje užkoduota. Toks požiūris labai skiriasi nuo to, kuris vyrauja pas mus: mes, lietuviai, norime saugoti tai, kas mano, pareikšti nuosavybę. Iš tikrųjų, smėlis turi grįžti atgal į gamtą – ten, iš kur buvo paimtas.

Kokių įrankių reikia turėti, norint užsiimti tapyba smėliu?

Nieko labai įspūdinga – tik pirštų, nes per pirštus ateina ir tas malonumas. Aišku, yra daug visokių papildomų priemonių: galima naudoti ir piltuvėlius, ir šiaudelius. Aš visada rekomenduoju barstyti smėlį pirštais, kad galėtum pasiimti iš medžiagos viską, ką ji duoda.

Ar daug yra skirtingų tapymo smėliu technikų?

Yra du pagrindiniai metodai: arba piešinys fiksuojamas klijais ar kitomis priemonėmis, arba ne. Profesionalai kuria piešinius, kuriuos galima įsigyti, rėminti ir kabinti namuose ant sienos. Laikantis Tibeto tradicijos, kūrinys nėra fiksuojamas, kad jį būtų galima suberti į upelį.

Kaip ilgai išsilaiko užfiksuoti kūriniai?

Jeigu piešinio neužkabinsite aštriu įrankiu, nenubrauksite jo paviršiaus, kūrinys bus ilgaamžis. Mano pirmajai mandalai yra turbūt dešimt metų ir ji puikiai atrodo – aš vis dar vežu ją į užsiėmimus ir rodau dalyviams. Piešiniai, kurie yra subarstomi be fiksacijos, išliekamosios vertės neturi.

Parduotuvėse galima įsigyti spalvoto smėlio, bet jį taip pat galima ir patiems nusidažyti?

Taip, tai yra visiškai nesudėtinga. Be to, smėlio dažymo procesas vaikams yra labai įdomus. Guašas tiesiog sumaišomas su smėliu, visa tai išdžiovinama ir sutrinama, kad spalva būtų vientisa. Viskas – jūs turite spalvoto smėlio. Galbūt jis nėra toks ryškus ir gražus kaip pirktinis, bet verta išbandyti jo gamybos procesą dirbant kartu su vaikais ar anūkais.

Norint užsiimti tapyba smėliu, nebūtina turėti didelių meninių sugebėjimų, šiame procese daug intuityvumo, tiesa?

Visiškai! Tai yra visiškai relaksacinis darbas, kuris nieko nereikalauja iš jūsų. Tikrai nereikia turėti jokių meninių gebėjimų, nes užpilti ir nupilti spalvotą smėlį mes kiekvienas sugebame. Nebūtina išmanyti ir spalvų derinimo taisyklių – dailės terapijoje net rekomenduojama nederinti spalvų, o intuityviai jausti, kurių tuo metu norisi. Tada ir žmogaus vidus labiau išsivalo, ir piešinys turi kažkokią psichologinę prasmę. Nesu mačiusi vienodų piešinių – net jei kuriama pagal duotus šablonus. Kiekvienas žmogus jaučia ir mato skirtingai ir tas piešinys visada jį atspindi.

Kas Jus pačią įkvepia kurti?

Turbūt du dalykai – gamta ir žmonės, kurie dovanoja šypseną ir gerą emociją po užsiėmimo, dėkingumą. Tuomet suprantu, kad mano darbas yra prasmingas, ir kad aš jame esu laiminga

Taip pat skaitykite: