,

Žurnalo senjorams įkūrėja Laura Balčiūtė: linkiu senjorams daugiau pirmų kartų

Mintį pakalbinti žurnalo įkūrėją Laurą Balčiūtę galvoje nešiojausi senokai, tačiau teko gerokai pakovoti su jos užsispyrimu. Iš pažiūros drąsi ir be galo ryžtinga, tačiau iš tikrųjų kukli – tokia yra Laura, todėl ne kartą teko išgirsti frazę: „Kam aš įdomi, geriau pakalbinkime kokį senjorą.“ Turbūt tas tikėjimas, kad senjorai yra įdomūs ir verti dėmėsio, atvedė Laurą ten, kur ji yra dabar – kadaise tik nedrąsiose svajonėse užgimusi mintis tapo klestinčiu žurnalu ir džiugina vyresnio amžiaus skaitytojus visoje Lietuvoje, o sėkmingi projektai seka vienas po kito: „Nusprendžiau atsisveikinti su redaktorės pareigomis tik todėl, kad turiu dar daugybę planų, kaip įrodyti visuomenei, jog amžius yra tik skaičius pase“, – šypteli užsispyrusi žemaitė.

Laura, kaip atsirado šis begalinis noras rūpintis senjorais?

Nuo vaikystės turėjau labai stiprų ryšį su močiute. Jai išėjus, atsivėrė tuštuma, kurią užpildžiau  ieškodama bendravimo su kitais senjorais. Turbūt taip kartu su meile močiutei užaugo ir pagarba vyresnio amžiaus žmonėms, o širdyje visada nešiojausi troškimą padaryti jiems kažką vertinga. Dar būdama paauglė svajojau suorganizuoti madų šou senelių namuose, o jau suaugus gimė idėja sukurti jiems skirtą žurnalą. Nors ši mintis šovė į galvą visai spontaniškai – naktį, ryte jau ėmiau domėtis, kaip ją realizuoti. Tiesa, pati žurnalo pradžia buvo labai sunki: neturėjau jokios patirties, jokių kontaktų, kurie padėtų man tai padaryti. Pradžioje spausdinau žurnalą mažais tiražais ir ieškojau galimybių, kur galėčiau jį platinti – nemokamai siūliau bibliotekoms, įvairių regionų laikraščiams, senjorų organizacijoms ir beveik visur tarsi atsimušdavau į uždaras duris – niekam nebuvo įdomu, niekas nenorėjo manęs įsileisti.

Ar niekada nekilo mintis eiti lengvesniu keliu?

Jeigu po kiekvienos nesėkmės būčiau nustojusi tikėti, tuomet nereikėjo nei pradėti, o aš žinojau, kad šis projektas yra labai reikalingas ir tikėjau, kad anksčiau ar vėliau įveiksiu visas kliūtis ir žurnalas ras savo kelią. Po kiekvieno atsakymo „ne“ aš nepasidaviau. Pamenu tik vieną kartą, kai maniau, kad reikia viską mesti. Tuomet verkiau apsikabinusi senelių nuotrauką ir sakiau sau, jog padariau jau tikrai viską, daugiau nebegaliu, bet tada juokais pridūriau: „Duokit man kokį nors ženklą, kad žinočiau, jog viskas ne veltui.“ Juokas juokais, bet po kelių valandų man paskambino žiniasklaidos atstovė ir paprašė duoti interviu apie žurnalą. Priėmiau tai kaip ženklą ir toliau kovojau, kad žurnalas gyvuotų ir išplauktų į platesnius vandenis.

Kaip manai, kodėl tai buvo taip sudėtinga?

Susidūriau su daugybe visuomenėje įsišaknijusių stereotipų: senjorai vargšai, jie nekeliauja, neperka, nemyli, jiems nieko jau nereikia. Teko visus juos paneigti. Nors aš ir pati atėjau su tokia mintimi, kad reikia jiems padėti, tačiau, pradėjusi dalyvauti susitikimuose su senjorais, greit pakeičiau nuomonę. Pamačiau, kad jie patys buriasi į organizacijas, šoka, dainuoja, užsiima įvairiomis veiklomis, keliauja. Supratau, kad ta senatvė yra visai kitokia. Nesakau, kad visi senjorai tokie, bet ta auditorija, su kuria mes dirbame, yra būtent tokia – aktyvūs, veiklūs, gyvenimą mylintys žmonės.

Ar tau pavyko nors dalį visuomenės įtikinti, kad šie stereotipai ne visada tiesa?

Mano nuomone, nemažai visuomenės vis dar nesupranta, kas yra tie senjorai ir nuvertina juos. Prie to gana daug prisideda ir žiniasklaida, mėgstanti pakalbinti tokius žmones, kurie apskritai mėgsta padejuoti, nors aplink yra ir daugybė laimingų, pozityviai į gyvenimą žiūrinčių senjorų. Pavyzdžiui, jeigu mes žurnale parašome apie senjorą, kuris daro špagatus, tuomet staiga jį pradeda kalbinti visos žiniasklaidos priemonės. Jie stebisi, kaip jis taip sugeba, bet neįsigilina, kad tas žmogus taip gyvena visą gyvenimą. Kažkodėl jauni žmonės įsivaizduoja, jog išėjus į pensiją viskas nutrūksta, tačiau taip tikrai nėra. Tikiuosi, kad nemenkai prisidedame prie šių stereotipų paneigimo.

Ar patys senjorai savęs nenuvertina?

Nebūtinai, tiesiog jie dažnai neturi noro viešinti savo gyvenimo. Kalbėdama su senjorais, supratau, kad jie taip įpratę nuo mažumės. Dažnai girdžiu frazę: „Nenoriu girtis, kam čia bus įdomu.“ O taip norėtųsi parodyti kuo daugiau aktyvių senjorų, supažindinti su jų veiklomis, kad visi suprastų, jog gyvenime niekas nieko nepaduoda ant lėkštutės, reikia pačiam daryti. Juk kur kas dažniau ne organizacijos kviečia kažkur dalyvauti, o patys senjorai susiburia į būrelius ir organizacijas, kur aktyviai veikia.

Ko galime išmokti iš senjorų?

Pagrindinės pamokos, kurių išmokau, tai vertinti laiką, kuris yra labai trapus. Kalbėdama su vyresnio amžiaus žmonėmis, ne kartą girdėjau, kad jie gailisi, jog kažko nepadarė. Todėl jei kažko noriu, tai ir darau, kad vėliau netektų graužtis. Apskritai dauguma senjorų tokie išmintingi, tereikia įsiklausyti.

„60+ KINE“ nemokami kino seansai senjorams, „Metų senjoro rinkimai“, iniciatyva „Pažadink močiutės suknelę“, pažinčių svetainė senjorams www.pazintys60.lt, senjorų modelių agentūra „PowerAgency“ – sunku ir išvardyti. Kaip gimsta visos idėjos naujiems projektams?

Aš nesugalvoju idėjų, aš tik išgirstu poreikius. Savo projektais noriu parodyti, kad senatvė yra kitokia nei piešia kitos žiniasklaidos priemonės. Taip ir atsiranda tie projektai. Pavyzdžiui, „Metų senjoro rinkimai“ gimė iš noro parodyti, kokie senjorai iš tikrųjų yra nuostabūs ir veiklūs. Dalyvaudama įvairiose organizacijose, išgirdau, kad senjorai jaučiasi vieniši, taip ir sugalvojau sukurti senjorų pažinčių svetainę, kur jie gali rasti ne tik antrą pusę, bet ir draugų. Senjorams labai trūksta renginių, todėl nusprendžiau rodyti jiems nemokamą kiną. Sužinojusi, kad įmonės ieško senjorų, kurie filmuotųsi reklamose, pagalvojau, jog tai puiki proga jiems pasirodyti, užsidirbti ir galbūt išpildyti svajonę tapti modeliu – taip gimė vyresnio amžiaus žmonių modelių agentūra. Naujausias projektas – „Pažadink močiutės suknelę“ gimė iš savo patyrimo. Kai mirė močiutė, aš išsaugojau jos rūbus ir netgi vilkėdavau  jos sukneles. Supratau, kad dėvėdama tą suknelę, jaučiu, jog tai nėra vien tik rūbas, tai ir močiutės dalis. Todėl norėjau kitas moteris paskatinti susirasti močiučių suknelių, papasakoti apie jas, o kartu ir daugiau pabendrauti su savo močiutėmis. Šiuo metu nusprendžiau perleisti žurnalo redaktoriaus pareigas kitam žmogui, nes jaučiu, kad trūksta laiko atsidėti naujiems projektams. Planuose – koncertas ir laida senjorams bei rašoma knyga.

Esi trijų vaikų mama, verslininkė, visuomenininkė. Ar randi laiko pasirūpinti savimi?

Anksčiau sakydavau, kad viskam randu laiko, bet užmiršdavau save. Deja, bet visur suspėti neįmanoma, o dažniausiai kenčia brangus laikas su šeima. Juk niekas nemato, kiek jo investuoju į verslą ir atimu iš savo šeimos: mano nėštumai, pirmi metai su vaikais – visa tai vienu metu kaip ir verslo gimimas bei vystymas. Būdama 35-erių supratau, kad visiems save išdalinau ir perdegiau. Teko iš naujo mokytis pamatyti save, išgirsti savo poreikius. Perskaičiau ne vieną knygą, aplankiau ne vieną specialistą ir išmokau save mylėti, vertinti, didžiuotis savimi ir neužmiršti pasilepinti. O tas lepinimasis gali būti labai įvairus – masažas, grožio procedūra, kelionė, pasivaikščiojimas miške ar paprasčiausia vonia, kuri nieko nekainuoja. Būdų yra, reikia tik atrasti ir, svarbiausia, norėti to. Žinoti, kad esu to verta.

Kaip reaguoji į nesėkmes, kurių versle netrūksta?

Seniau nesėkmes priimdavau sunkiai – sielojausi ir vaidinau auką. Dabar jau supratau, kad ta nesėkmė yra tam, kad kažką išmokčiau, todėl nuoširdžiai dėkoju tiems, kas jas sukėlė – jie suteikė man didžiausias pamokas gyvenime. Tik todėl dabar jaučiuosi ypač stipri ir pasitikinti savimi. Taip pat išmokau ne tik save peikti, bet ir priimti pripažinimą, nors anksčiau man tai būdavo labai sunku. Apskritai, tai man nereikia pritarimo, kad imčiausi kažką daryti, užsibrėžiu sau tikslus ir imuosi daryti, žinau, kad kitos galimybės nėra, nes kas daugiau padarys, jei ne aš (juokiasi). Aš esu tos nuomonės, kad jei tau gyvenimas kažką siūlo, nereikia atsisakyti, nes kitą kartą tokios progos gali nebegauti. Nepakeičiamų nėra, todėl stengiuosi būti geriausia savo srityje ir viską daryti maksimaliai.

Kokios tavo artimiausios svajonės, tikslai?

Visada reikia kelti sau tikslus, nes kitaip sugriūsi. Dabar turiu svajonę sutvarkyti senelių sodybą ir prikelti ją naujam gyvenimui. Tai šventa vieta man – kiekviena žolė, medis, krūmokšnis ar lenta man yra labai brangi. Svajoju, kad mano šeima būtų sveika, vaikai užaugtų laimingi žmonės. Ir, žinoma, planuose daugybė naujų projektų, susijusių su žurnalu „60+“.

Kada jautiesi laimingiausia?

Nors mane kviečia į daugybę renginių, mane ten sutiksite retai, nes laimingiausia jaučiuosi būdama su šeima, savo senelių sodyboje Rūtelių kaime. Apsiaunu guminius ir lėtai darbuojuosi, raviu darželius, taip paprastume atrandu laimę. Tas pats ir su žmonėmis – mėgstu nuoširdų ir paprastą bendravimą.

Kaip isivaizduoji savo pačios senatvę?

Tikiuosi, kad sėdėsiu supamame krėsle savo sodyboje, skaitysiu arba rašysiu knygą, turėsiu daug anūkų, šunų ir katinų. Įsivaizduoju save tokią, bet žinant mano veiklumą, kažin ar tam turėsiu laiko, greičiau jau šoksiu polką (juokiasi).

Ko palinkėtum žurnalo skaitytojams?

Norėčiau, kad jie aktyviau dalyvautų įvairiuose renginiuose, priimtų pasiūlymus. Kol dar yra pirmų kartų, tol gyveni. Palinkėčiau, kad jie atvira širdimi priimtų tuos pirmus kartus.

 

Iveta Tabokienė

 

Taip pat skaitykite: