#Fainiausiospasaulymočiutės anūkė Živilė Kropaitė-Basiulė: turime neužmiršti savo seneliams kartoti, kad jie mums reikalingi
Žurnalistės, radijo ir televizijos laidų vedėjos Živilės Kropaitės-Basiulės knyga „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ suvienijo kartas. Jos močiutės, partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istorija ypač aktuali šiandien, karo akivaizdoje, todėl mielai skaitoma ir senjorų, ir jaunimo. Autorės nuomone, dabar ypač svarbu išklausyti senelių pasakojimus apie karą, nes žinodami savo praeitį galime užkirsti kelią tokios istorijos pasikartojimui.
Kaip subrendo mintis parašyti knygą apie savo močiutę?
Močiutė dar 1998 m., paskatinta dukrų ir istorikų, savo prisiminimus užfiksavo sąsiuvinyje ir atidavė jį partizanų almanachui. Aš visada žinojau, kad jie ten, bet manęs neapleido mintis, kad galiu padaryti su jais kažką daugiau. Taigi knygą apie močiutę norėjau parašyti jau senai, tačiau niekaip neradau tam tinkamos formos. Ilgai svarsčiau ir niekaip nesugalvojau kaip turėtų atrodyti knyga, kuri neprimintų kitos rezistencinės literatūros, parašytos įprasta esė forma, bet išsiskirtų kartu pačiu būtų patraukli jaunam žmogui. Dar tik svarstydama parašyti šią knygą, bijojau, kad tikrai nespėsiu ir kažkas kitas sugalvos pakalbinti savo senelius knygai. Tas skubėjimas, spaudimas ir padėjo man kūrybiškai išsiskleisti, sugalvoti idėją, kaip tai padaryti. Galiausiai pavyko išgryninti ir formą – palikome trijų sluoksnių pasakojimą: viename močiutės prisiminimai, kita dalis – mūsų kasdieniniai pokalbiai telefonu su močiute, tarsi veikimas jos dabartiniame gyvenime, tikslinimas visų praeities momentų, o trečioje dalyje – tarmiški epizodai iš feisbuko ir visa tai pasakojant iš nepriklausomoje Lietuvoje užaugusio žmogaus perspektyvos.
Kaip kilo mintis knygą pavadinti tokiu neįprastu pavadinimu?
Prieš 10 metų feisuke pirmą kartą parašiau įrašą apie močiutę ir pridėjau šalia grotažymę #fainiausiapasaulymočiutė. Kadangi ji turi puikų humoro jausmą ir moka pasakoti istorijas, susilaukiau daugiau reakcijų nei tikėjausi ir man tai patiko. Pradėjau galvoti, kad reikia ir toliau viską fiksuoti, nes ji turi tikrai įdomių įžvalgų ir juokingų pasakymų, todėl prie visų įrašų apie ją, pridėdavau šias grotažymes. Tai užuomina į jaunesnį skaitytoją, interneto kartą ir tuo pačiu į šį pavadinimą telpa paaiškinimas apie tą žmogų, kuris yra daug visko išgyvenęs, bet vis tiek labai tvirtas, optimistiškas ir kartu labai gera močiutė. Kitas momentas – kadangi nėra likę tiek daug tremtinių ir daug kas yra praradę savo močiutes bei senelius, kurių nespėjo paklausti, užfiksuoti jų prisiminimus, tai man norėjosi, kad ji būtų močiutė ir likusiems. Ko aš nenumačiau, bet pastebėjau jau vėliau, kad žmonės dovanoja šią knygą savo mamoms ar močiutėms kaip teiginį, kad jos yra geriausios pasaulyje, taigi nors ir negalvojau apie šį rinkodarinį momentą, bet jis suveikė.
Pavadinime taip pat skamba žodžiai „anūkė klausia apie karus ir sąžinę“. Kodėl apie sąžinę?
Švari sąžinė yra jos pagrindinė gyvenimo tezė, kurią aš irgi bandau perimti. Ji labai džiaugiasi, kad per tardymus, kurie buvo labai žiaurūs, nieko neišdavė. Nors, kalbėdama su istorikais, išgirdau, kad nėra išdavystė, jei kažką pasakai, kai esi kankinamas, nes tai yra tiesiog bandymas išgyventi. Vis dėlto mano močiutė džiaugiasi, kad jai pavyko nieko nepasakyti ir niekas per ją nepatyrė bloga, nebuvo ištremtas. Ji visada sako, kad tuos, kurie su ja negerai pasielgė, nuteis Dievulis, o ji miega ramia sąžine, nes niekam nepadarė nieko bloga. Ji ne tik nepadavė į teismą, tų moterų, kurios ją šmeižė, bet ir giedojo jų laidotuvėse. Tai man atrodo tikrai kilnus gestas. Ir aš pati bandau gyvenime sau sakyti tą patį, tuomet viskas labai palengvėja – nesvarbu, kas tave apšmeižė ar pasakė kažką negera, svarbu, kad tavo sąžinė būtų švari.
Kaip manote, kodėl močiutės įrašai feisbuke buvo tokie populiarūs tarp jaunimo?
Sulaukėme tokio laiko kai tremtinių vis mažėja ir žmonės pradeda suvokti, jog jų seneliai ir močiutės turi ką papasakoti. Tuos pasakojimus galėjo išgirsti bet kada, todėl dažnai juos nuvertino, tačiau atėjo laikas, kai tolstame nuo šio skaudaus istorijos epizodo ir pradedame jausti, kad tuos prisiminimus turime spėti užfiksuoti. Deja, kartais jau būna per vėlu – gyvų liudytojų nebėra tiek daug, o ir drauge tokių žmonių, kurie turėtų tokią skaudžią rezistencinę praeitį ir tuo pačiu tokį šviesų veikimą dabartyje. Taip pat manau, jog mes labai keičiamės kaip visuomenė – jauni žmonės nebenori, kad Lietuvos senjorai taip save nurašytų. Pavyzdžiui, palygina su skandinavų keliaujančiomis senjorų porelėmis ir nori, kad ir mūsų seneliai turėtų orią senatvę. Aš taip pat norėjau parodyti savo močiutę kaip labai šviesią ir optimistiškai matančią pasaulį. Ji tiesiog niekada negalvoja, kad valdžia jai viską atneš ant lėkštutės ir tiki, jog senatvė kaip tik yra laimingiausias laikotarpis.
Knyga ne vien apie Jūsų nuostabią močiutę, bet ir apie kraupią XX a. istoriją. Turbūt rašydama nenujautėte, kad ji taps ypač aktuali ir šiuo laikotarpiu?
Aš pataikiau į tokį laiką, kai tremties istorijos pasidarė įdomios jau kitaip, knyga tapo aktuali ta prasme, kuria mes niekada nesitikėjome, kad vėl taps. Nors galvojome, kad skaudi istorija jau niekada nepasikartos, tačiau dabar matome tą patį Ukrainoje. Karas prasidėjo būtent tą dieną, kai pamačiau savo naujai išleistą knygą. Dabar jau supratome, kad reikia gyventi savo gyvenimą ir remti ukrainiečius, bet tada jausmai buvo labai stiprūs ir baisūs, atrodė, kad niekam ir nereikės tos knygos. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad jau užtenka informacijos apie karą per žinias, bet dabar išgirstu kitokių minčių – kad ji papildo ir atveria naują tų žinių sluoksnį.
Minėjote, kad knygoje užglaistėte, apgludinote kampus, kai močiutė aštriau pasisakė apie Rusiją, kaip šalį, ir pačią tautą. Ar dabar rašytumėte kitaip?
Knyga ne tik parodo, kad po karo įmanoma išlikti tvirtu žmogumi, neprarasti tikėjimo žmogiškumu, bet ir tai, kad rusų nusikaltimai Ukrainoje tiesiog nelabai pasikeitė nuo to, ką kažkada matėme mes. Dabar, kai žinome tiek detalių, tarsi atrodo, jog tam tikrais atvejais rusai tapo žiauresni, tačiau mano močiutė taip nemano. Ji sako, kad rusai Ukrainoje daro tą patį, ką darė visada, ir jų žiaurumas visai nestebina. Išlieka suvokimas, kad jų nusikaltimai tokie pat siaubingi ir kad žmogus, kad ir koks būtų tos šalies valdžioje, turi kriminalinį imperinį mentalitetą ir tai tiesiog nesikeičia. Todėl, kad ir kaip būčiau norėjusi, jog šio aktualumo nebūtų, jis, deja, yra. Žinoma, tikėjausi, kad išleidusi knygą vaikščiosiu po pristatymus laiminga ir visi džiaugsimės, jog nebėra tokių laikų, deja dabar nebegaliu taip kalbėti. Bet tai yra labai ryškus įrodymas mums, kad istorija su šia šalimi baisuokle, kuri yra netoli mūsų, kartojasi. Buvo momentų, kai aš bandydavau labiau politkorektiškai pasisakyti. Visų pirma, pripažįstu, jog rusai irgi žmonės, bet yra kažkokia kolektyvinė kaltė, kuri dabar man atrodo daug ryškesnė.
Skaudūs močiutės pasakojimai lydėjo Jus nuo pat vaikystės?
Tikrai būdavo tokių momentų kai važiuojant pro mišką, močiutei vėl pasakojant apie bunkerius, aš mintyse bambėdavau: „Ir vėl, kiek galima apie tą patį“. Tačiau dabar, kai atrodo jau tiek kartų buvau girdėjusi tas istorijas, kalbindama ją knygai, sužinojau dar daugybę negirdėtų dalykų. Tiesiog viską išgirdau visai kitomis ausimis nei vaikystėje. Manau, kad su šia informacija labai skirtingai tvarkosi jaunesnis ir vyresnis žmogus.
Kodėl taip svarbu šiuo įtemptu laikotarpiu įsiklausyti į savo tėvų, senelių pasakojimus apie karą?
Mes, visų pirma, turime skirti atitinkamą dėmesį savo seneliams ir parodyti, kad jie mums yra įdomūs ir kad nereikėtų vėliau gailėtis, jog nespėjote. Tikrai susiduriu su tokiais pasakymais: „Kaip gaila, kad aš nepakalbinau savo senelių, neparašiau tokios knygos“. Mano močiutei jau 93-eji ir tai didelė gyvenimo dovana, kad spėjau ne tik parašyti šią knygą, bet ir pasidžiaugti jos sėkme kartu su močiute. Mūsų istorija yra ypač tragiška ir daug kas savo šeimose turi jos liudininkų. Net jei ir nėra senelio ar močiutės, kurie kalba taip vaizdingai, kaip maniškė, vis tiek verta užrašyti jų liudijimus, vien tam, kad turėtumėte tai savo šeimos metraštyje.
Platesne prasme svarbu tam, kad žinotume ir suvoktume savo istoriją, nes tai mus daro stipresnius, atsparesnius negandoms, prisideda prie mūsų šalies gerovės. Žinodami savo praeitį galime tvirčiau jaustis dabartyje, daugiau padaryti tam, kad užkirstume kelią tokios istorijos pasikartojimui. Turime mylėti šią šalį, ją kurti ir labai daug dėl jos daryti. Nors dabar mes esame susivieniję, tačiau anksčiau tikrai jautėsi kita gaida – žmonės tikėjosi, kad kažkas už juos viską padarys. Tremtiniai to dažniausiai neturi – jie džiaugiasi tiesiog galėdami gyventi šioje šalyje, ją mylėti, kažkuo prisidėti, papasakoti savo istorijas. Mes irgi iš savo mentaliteto turime kuo greičiau išgyvendinti įsitikinimą, jog kažkas kažką turi padaryti už mus. Savo istorijos žinojimas yra puikus pagrindas tai padaryti.
Ar sutapo Jūsų su močiute nuomonės, kaip turi atrodyti knyga?
Ji nenorėjo minėti kai kurių asmeniškumų. Grįžus iš tremties ją su mažais vaikais paliko vyras, ir močiutei buvo nemalonu, jog apie tai rašyčiau, tačiau man kaip tik atrodo, jog dabartinei kartai norisi, kad apie tokius momentus būtų kalbama garsiai. Juk tai tik parodo, kad žmogus dar stipresnis atsitiesęs po tokių skaudžių likimo smūgių. Taip pat perskaičiusi knygą ji pasigedo paminėjimo, kad jos byla buvo sufalsifikuota, o man pasirodė, jog iš mūsų pokalbių knygoje ir taip bus aišku, kad tos bylos būdvo melagingai kurpiamos. Todėl dabar visur stengiuosi tai paminėti.
Kokiai auditorijai skirta ši knyga?
Galvojau, kad knyga bus skirta jaunajai kartai, tačiau į knygos pristatymus ateina daug vyresnių žmonių. Ir pats jaunimas sako, jog šią knygą perka savo močiutėms, bet perskaito ir patys. Tai ir yra turbūt idealiausias variantas, kad ši knyga leidžia kartoms susivienyti ir suprasti vieniems kitus. Man pačiai atrodo, kad knyga turėtų būti aktuali tiems, kuriems yra svarbi Lietuva ir jos istorija, nes ji yra įrodymas, kad net ir po tokių išgyvenimų, žmonės gali ir toliau gyventi šviesius gyvenimus.
Net ir patyrusi sunkių išgyvenimų Jūsų močiutė išliko labai optimistiškas žmogus. Kaip manote, kas tai lėmė, iš kur ši charakterio stiprybė?
Asmeninės savybės lemia taip pat labai daug, ypač humoro jausmas. Gebėjimas vienu ar kitu momentu iš savęs pasijuokti, neįsižeisti dėl kiekvieno pūkelio, tai tikrai labai padeda, net ir sunkių išgyvenimų metu ar užklupus sveikatos problemoms – tai ir yra vienintelis būdas priimti savo senatvę, kuri yra absoliučiai neišvengiama visiems. Tačiau gyvenimas taip pat užgrūdina. Močiutė juokauja, kad 10 metų laikėsi protarpinio badavimo, nes būdama kalėjime nevalgė, todėl dabar ir sveikata nesiskundžia. Man taip pat labai sunku suvokti, kad ji neturi pagiežos žmonėms, kurie taip siaubingai su ja elgėsi. Galbūt labai daug duoda ir tikėjimas, kuris tremtiniams labai daug reiškia, nes gelbėjo juos baisiomis akimirkomis.
Turime neužmiršti savo seneliams kartoti, kad jie yra mums reikalingi ir kad tai, ką jie gali mums pasakyti, yra įdomu. Kad nereikėtų gailėtis, jog jų nebėra, o mes jų neišklausėme ir su jais nepasikalbėjome.
Živilė Kropaitė-Basiulė
Vyresniems žmonėms linkiu sveikatos, optimizmo, humoro džiaugtis kiekviena diena ir tikėtis, kad esam šioj žemėj reikalingi, iki šimto metų gyvensim pagal sutartį, o paskui – kiek jau kas norėsim. Nenusiminkime – tokie jau gyvenimo dėsniai, gyvenam pagal protokolą.
Ona Butrimaitė-Laurinienė
Iveta Tabokienė
