Mistiška Joninių naktis – tradicijos ir papročiai
Šiemet birželio 23 dieną švenčiama vasaros saulėgrąžos šventė, kitaip – Joninės. Ši šventė krikščionių šalyse sutampa su Šv. Jono Krikštytojo diena. Baltų kraštuose (Latvijoje vadinama Lyguo) žinoma nuo 14 amžiaus (1372 minima Varmės vyskupo Henriko II rašte, 1573 – Wolfenbüttelio postilėje, 1595 – C. Hennenbergerio, 1690 – M. Pretorijaus, 1702 – J. A. von Brando veikaluose), iki krikščionybės įvedimo buvo vadinamos Kupolėmis, arba Rasomis, ir buvo švenčiamos visą trečiąją birželio dekadą. Po krikščionybės įvedimo Kupolės buvo sutapatintos su Jono Krikštytojo diena, o šventines apeigas imta atlikinėti jos išvakarėse (birželio 23 dieną); K. G. Milkaus (1800) ir F. Kuršaičio (1883) žodynuose šventė vadinama Joninėmis, o kupolės tapatinamos su jonažolėmis (Hypericum perforatum).
Per Jonines nuo seno ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui. Tikėta, kad kuo didesnė rasa šventės rytą, tuo derlius bus gausesnis, o prieš saulei tekant ji turinti gydomųjų galių. Rasa naktį buvo surenkama po pievas braukant drobulę, ji naudota gydymui, ja (ypač nubraukta nuo rugių) buvo prausiamas veidas tikint, kad jis tapsiąs skaistesnis. Šventės išvakarėse arba ankstų jos rytą buvo einama į upes, ežerus maudytis ar praustis tikintis pasveikti, sustiprinti sveikatą, apsisaugoti nuo ligų.
Viena svarbiausių senųjų apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas (iš septynių arba devynių laukų). Tikėta surinktų žolynų gydomąja ir magiškąja galia. Į laukus dainuodamos išeidavo visos kaimo moterys; merginos vilkėdavo baltais drabužiais. Surinkusios žolynus, apvainikuodavo aukštą kartį (kupolę) ir pastatydavo prie rugių lauko kaimo pakraštyje, grįžusios tokią pat kupolę pastatydavo ir prie sodybos vartų. Dalį žolynų šeimininkė sukaišiodavo į trobos sienas ar virš sijų, priskirdama po puokštelę kiekvienam šeimos nariui, vėliau stebėdavo – žydės ar nuvys (pagal tai buvo sprendžiama apie šeimos nario laukiančią ligą ar mirtį). Dalį surinktų žolynų sušerdavo karvėms, kad būtų pieningesnės, kitas išdžiovindavo kaip vaistą nuo ligų. Jomis smilkė susirgusius žmones ir gyvulius. Kuokštelius žolynų užkišdavo tvarte ir laikydavo iki Kalėdų, tikėdamiesi, kad apsaugos gyvulius, karvės ilgiau ir daugiau duos pieno.Merginos iš surinktų žolynų (baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų) pynėsi dažniausia du vainikėlius (be siūlo): vienu puošė sau galvą, kitu būrėsi – mėtė sau per galvą į beržą ar gluosnį, vildamosi sužinoti, po kelerių metų (iš kelinto karto užsikabins ant medžio šakos) ištekėsiančios, plukdė vandeniu (jei vainikai susilies ir nebeišsiskirs – kitais metais ištekės). Grįžusios namo vainikėlius į trobą mesdavo pro langą arba sau per galvą, laikydavo visus metus kaip sveikatos ir laimės simbolį. Vyrai Joninių išvakarėse apeidavo ir apžiūrėdavo laukus. Saulei nusileidus moterys žolynų puokšteles tylėdamos mesdavo ant namo stogo, kad namus aplenktų gaisrai, ligos, raganos ir visokios nelaimės.
Šventės svarbiausi simboliai – Saulė (jai dėkojama už šviesą ir šilumą, prašoma jos palankumo) ir ugnis (švenčiama lauke, prie laužo). Laužas dažniausia kuriamas apylinkės aukščiausioje vietoje. Deginta ir ant ilgų karčių pamautas senų ratų stebules, dervos pripiltas statinaites. Manyta, kad kuo toliau ugnis apšvies laukus, tuo didesnis bus derlius. Laužą įžiebdavo titnagu įskelta ugnimi; ji laikyta nepaprasta, galinčia apsaugoti nuo ligų ir nelaimių. Į laužą mesdavo išrautų piktžolių tikėdami jas sunyksiant. Jaunimas prie laužų dainavo, ėjo ratelius, poromis šokinėjo per ugnį. Tikėta, jei mergina ir vaikinas peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukiančios vestuvės.
Priešaušriu šventa laužo ugnis, lydima dainų ir laigymų, iškilmingai buvo nešama į namus užgesusiems namų židiniams vėl įkurti. Šventos ugnies būtinai nešėsi jaunavedžiai, kad šeimos gyvenimas būtų taikus ir laimingas. Ritualinės ugnies pelenais pabarstydavo dirvas, į jas prikaišiodavo nuodėgulių, apsaugančių derlių nuo kenkėjų. Šią naktį buvo maudomasi upėse, prieš saulėtekį, išsirengus nuogai, voliojamasi rasoje. Tikėta, kad tai suteiks sveikatos, jėgų, nekils votys, neatsiras išbėrimų, veidas bus skaistus. Vidurnaktį ieškota pražystančio paparčio žiedo – Perkūno ugnies. Tikėta, kad jį radęs taps visažiniu. Daugybės šių Joninių papročių dar buvo laikomasi iki 20 a. vidurio.Nuo 20 a. šešto dešimtmečio Joninių papročiai kito – jų išvakarėse vyrai atnešdavo ąžuolo šakelių, iš kurių moterys pindavo girliandas ir jomis puošdavo varduvininko (Jono, Jonės, Janinos) namų durų staktą ar sodybos kiemo vartus. Į vainikus kartais buvo įpinama bijūnų, jazminų ar kitų darželio gėlių. Kai kur prie vainiko ar durų rankenos kabinta varduvininkui dovanėlė. Pasveikinti stengtasi vardadienio išvakarėse, paslapčia (naktį), bet varduvininkas, iš netyčių užtikęs sveikintojus, tradiciškai vaišindavo alumi, sūriu, pyragu. 20 a. septintame–aštuntame dešimtmečiais imta rengti Joninių šventes Rambyne, Kernavėje ir kitose vietose, į kurias važiuodavo žmonės iš įvairių Lietuvos vietų; vyksta koncertai, žaidimai, gegužinės, ieškoma paparčio žiedo.
Nuo 20 a. devinto dešimtmečio plintant folkloro ir Romuvos judėjimui Jonines imta vis dažniau švęsti pagal senuosius papročius. Nuo 1987 Jonavoje Joninės švenčiamos kaip miesto varduvių šventė, puoselėjamas tradicijų tęstinumas.
Nuo 2004 Joninės Lietuvoje – valstybinė šventė.
Iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos
