Magiškas Neringos gėlių pasaulis

Menininkės Neringos Petrošiūtės (@neniausart) kūrinius sieja vienas svarbus dalykas – jie žydi: tik štai, vienuose paveiksluose skleidžiasi gėlių, o portretuose – vyresnių moterų grožis. „Nereikia bijoti natūralaus senėjimo, nes raukšlės yra grožis ir patirtis“, – savo požiūriu dalijasi kūrėja.

Neringa, kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba? Kas paskatino, įkvėpė drąsos aktyviau reikštis ir užsiimti kūryba?

Kiek save atsimenu, visą laiką mėgau piešti. Tačiau mokykloje turėjau nekokią patirtį su dailės mokytoja, kuri nesuteikė pasitikėjimo kūryboje. Vėliau susituokiau, atsirado vaikai, tuo viskas ir pasibaigė. Tada persikėliau gyventi į Angliją. Mano mažajam sūnui dailės namų darbams reikėjo nupiešti piešinį. Nupirkome visas priemones, ir kol jam padėjau, sugalvojau pati papiešti. Tiesiog nupiešiau mažą saulėgrąžą. Ją pamačiusi mano kaimynė labai užsinorėjo saulėgrąžos piešinio dovanų savo gimtadienio proga. Taip vėl pradėjau kurti – panašiai prieš trylika, keturiolika metų. Buvo, kad nepiešdavau porą, trejetą metų. Tada vėl sugrįždavau. Daugiausiai tapyti pradėjau per paskutinius metus.

Kuo Jums įdomi tapyba? Kuo ypatingas tapymo procesas?

Man tapyba yra kaip lengvas antidepresantas, atsijungimas nuo tikrovės. Kai atsiranda kažkokių problemų, tapyba man padeda sugrįžti į vėžes. Net mano vaikai žino – jei mama paėmė teptuką į rankas, vadinasi, su ja nebesikalbama (juokiasi). Tai absoliutus atsipalaidavimas. Būdavo tokių momentų, kai piešdavau iki trečios, ketvirtos valandos nakties, o penktą valandą jau keldavausi eiti į darbą.

Gėlių tapyba reikalauja daug kantrybės, dėmesio detalėms. Ir gyvenime mėgstate preciziškumą, tikslumą, organizuotumą?

Oi ne (šypsosi). Savo gyvenimą pavadinčiau ne tai, kad absoliučiu chaosu, bet, žiūrint iš menininko pusės, kūrybine netvarka (juokiasi). Labai gerbiu žmones, kurie sugeba viską planuoti – man taip neišeina. Aš netgi į parduotuvę einu susidariusi sąrašą ir tada nuperku absoliučiai viską, ko nėra tame sąraše.

Tapote akriliniais dažais. Ar bandėte kitus raiškos būdus?

Vaikystėje daugiausiai piešdavau pieštuku. Pradėjusi tapyti, sykį mėginau aliejinius dažus, bet jie per lėtai džiūsta, man patinka dirbti greitai. Vandeniniai dažai nepatinka vien dėl to, kad jų spalvos nepakankamai ryškios. O akrilas suteikia ryškias spalvas ir džiūsta labai greitai, todėl man tai geriausia priemonė. Nors, tiesą pasakius, norėčiau pabandyti dar kartą tapyti aliejumi, bet pirma reikia įgauti papildomą dozę kantrybės.

Kaip gimė idėja pradėti tapyti vyresnio amžiaus moteris? Kokią žinutę tapydama jas norite perduoti kitiems?

Portretus pradėjau tapyti, kada mano draugė paprašė manęs nutapyti jos portretą – tai buvo panašiai prieš dvejus, trejus metus. Paskui norėjau pradėti piešti portretus, kad įgyčiau daugiau patirties. Pradėjau ieškoti, kokius žmones man patiktų piešti. Naršydama po internetą pastebėjau, kad visur vyrauja jauno, tobulo kūno ir veido atvaizdai, daugiausiai portretų yra būtent jaunos, „idealios“ figūros moterys ar merginos. Kilo mintis: „O kodėl?“. Šiais laikais susiduriama su spaudimu, kad moteris turi išlikti jauna – nesvarbu kiek jai metų, –  turi išlikti nepriekaištingos išvaizdos. Ji „tobulinama“ botoksais, silikonais, dirbtinėmis lūpomis, dirbtinėmis blakstienomis – tuo, kas absoliučiai nenatūralu. O man norėjosi parodyti, kad senti nėra baisu. Moteris neturėtų bijoti raukšlių, nes senatvė yra kaip palaiminimas – ji ne kiekvienam duota, ne kiekvienas jos sulaukia. Kiekviena raukšlelė yra žmogaus patirtis, visos išgyventos emocijos. Kai nupiešiau pirmą senos moters portretą, viduje buvo neapsakomai miela. Vėliau mane pakvietė dalyvauti menų mugėje Londone. Surengiau darbų ciklą „Old & Beautiful“, atskleidžiantį senyvą amžių ir grožį. Nuo to laiko man kažkaip net ir nesinori tapyti jaunų žmonių, nes, atrodo, tai neįdomu, nėra tiek detalių.

Kiek laiko trunka nutapyti vieną paveikslą?

Priklauso nuo to, ką tapau. Gėles galiu nutapyti per naktį. Portretų tapymas gali užtrukti nuo dienos, dviejų – iki dviejų, trijų mėnesių, – priklausomai nuo aplinkybių, nuotaikos ir nuo to, kiek esu pavargusi.

Esate savamokslė tapytoja, meno mokyklos nelankėte?

Iš meno mokyklos buvau išmesta. Mano asmenybė tokia, kad aš pasakysiu „Ne“, jei matysiu, kad tai yra neteisinga, – ir nesvarbu, kas su manimi kalba, kas man prieštarauja. Dėl to, dažnai „susikirsdavau“ su savo dailės mokytoja. Galiausiai ji pasiūlė mane pašalinti, ir aš su tuo sutikau, nes man tiesiog norėjosi daryti tai, kas man patiko, o ne sekti kažkokias teorijas.

Ar meninio išsilavinimo neturėjimas labiau padeda kūryboje, padeda išsilaisvinti iš kažkokių priimtų kanonų, ar labiau trukdo? Nepritrūksta techninių žinių?

Manęs technikos nežinojimas nevaržo, nes, jeigu kažko reikia, galima greitai pasižiūrėti „Youtube“. Manau, kad neturėjimas oficialaus išsilavinimo vis dėlto išlaisvina, nes aš darau tai, ką jaučiu, o ne tai, kas kitiems atrodo teisinga. Manau, kad tai suteikia mano piešiniams savitą stilių. Mano vyriausia sesuo yra baigusi dailės pedagogiką. Būtent jos žodžiai buvo, kad gal ir gerai, kad aš nebaigiau jokios mokyklos, nes tai manęs nepririša prie jokio stiliaus. Darau tai, kas man tuo metu patinka ir atrodo teisinga. Ir dar kol kas nenusivyliau (šypteli).

Kaip sekasi parduoti savo kūrinius? Kai kurie menininkai ypač nemėgsta „vadybinės“ dalies ir mieliau visą savo laiką atsidėtų kūrybai…

Esu viena iš tų dailininkų, kurie neturi pardavėjo gyslelės. Daugiausiai parduodu tų paveikslų, kuriuos žmonės užsisako iš anksto. Dar keletą – menų mugėse. Kad galėčiau koncentruotis į pardavimus, reikia turėti daugiau laiko, o kadangi dirbu pilnu etatu ir man dailė yra daugiau hobis ir būdas atsipalaiduoti, tam aš paprasčiausiai jo nerandu.

Mieliau tapyti pagal užsakymą ar atsiduoti savo kūrybai?

Visi užsakymai, kuriuos nutapiau iki šiol, buvo tai, ką aš mėgstu daryti. Manau, kad tiesiog net nepriimčiau užsakymo, jei tai būtų kažkas, kas man nemiela, nes esu visiškai ne komercinis tapytojas. Tai turi būti miela man. Ir tai, kad žmonės užsako mano paveikslus – būtent tai, ką aš tapau – man suteikia viltį, kad vis dėlto yra žmonių, kurie mano tapybą mėgsta.

Į kokias šalis keliauja Jūsų kūriniai?

Keli yra Anglijoje, keli – Lietuvoje. Paskutiniai du piešiniai iškeliavo į Ameriką.

Ar sunku atsisveikinti su savo paveikslais?

Ir taip, ir ne (juokiasi). Emocijų būna šiek tiek kaip išleidžiant vaiką į mokyklą. Ypač kada tenka išsiųsti darbus kažkur toli, nes iki tol, kol klientas gauna paveikslą, patiriu didžiulį stresą – ar nebus sugadintas transportavimo metu, ar nedings, ar dar kažkas neatsitiks. Kai gaunu žinutę, kad paveikslas pasiekė gavėją, tada atsikvepiu, galiu atsipalaiduoti (juokiasi).

Laikotės disciplinos ar esate priklausoma nuo įkvėpimo?

Esu gana laiminga turėdama talentą, nes disciplinos pas mane yra labai labai mažai. Žmonės, kurie turi didžiulį disciplinos jausmą, gali išmokti technikos, viską daryti idealiai, nes jie siekia tobulybės. Aš kliaujuosi savo vidiniu pojūčiu.

Ar sunku priimti kritiką?

Ne. Kiekvienas žmogus gali turėti savo nuomonę, mene nieko nėra netinkamo. Jeigu menininkui atrodo viskas gerai, tada taip ir yra. Kritiką visada stengiuosi priimti pozityviai, nes tai yra galimybė tobulėti. Manau, kiekviename darbe svarbu neužmigti ant laurų, – jeigu niekas tavęs nekritikuos, o visi tik liaupsins, prarasi budrumą, norą daryti kažką geriau. Todėl konstruktyvi kritika yra geras dalykas. Aš esu linkusi priimti ją kaip patarimą, kaip galimybę išmokti kažko naujo ir pažiūrėti į savo paveikslus kitu kampu.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad pats sau esi didžiausias kritikas?

Absoliučiai sutinku. Dažnai būna taip, kad vis atrodo reikia kažką taisyti – dar va čia liniją pridėsiu, dar ta linija yra neteisinga, nors kitiems žmonėms tavo darbas jau atrodys visiškai idealus. Tai gali tapti užburtu ratu, nes tada kūrybinis procesas nebesibaigia. Vienintelis dalykas, kurio reikia – žinoti, kada sustoti.

Kuri kūrybinio proceso dalis kelia daugiausiai iššūkių? Ar patiriate kūrybinių blokų?

Būna. Gal dėl to pas mane yra tas bangavimas tarp piešimo ir nepiešimo. Jeigu nėra atitinkamos nuotaikos, patiriu stresą, kartais tapyba padeda atsipalaiduoti, bet labai dažnai būna taip, kad spalvos tiesiog nesilieja. Tada yra sunku pagauti atspalvius, sunku pagauti formas, šešėlius – vien dėl to, kad mintys nėra ten, kur jos turėtų būti. Padedi paveikslą į šoną ir lauki, kol nuotaika sugrįš.

Ką veikiate, kai netapote?

Vasaros metu daug vaikštau po kalnus, o žiemą – į sporto salę. Mėgstu boksuotis, mano vyresnėlis sūnus yra bokso instruktorius.

Kokie artimiausi projektai, planai?

Šiuo metu virtualiai parodai, skirtai moterims, turiu pabaigti kelis paveikslus. Taip pat, liepos mėnesį čia, Londone, vyks menų mugė. Jei viskas bus gerai ir projektas bus patvirtintas, liepos mėnesį turėčiau būti ir Lietuvoje, menų projekte „Kilogramas kultūros provincijoje“, kurį organizuoja Žagarės kultūros centras.

Svarbu palaikyti ryšį su Lietuva?

Visą laiką yra smagu eksponuoti savo darbus Lietuvoje. Kaip ir sakiau, tapyba man yra daugiau hobis nei darbas, kad ir kaip gaila bebūtų. Mano noras, svajonė – galbūt dabar jau tampanti ir tikslu, – kad vis dėlto ši veikla taptų mano darbu. Gal kada nors pavyks (šypsosi).