Kelias dešimtis vaikų išauginusi Onutė Jogienė: „Myliu visus savo vaikus, man jie labai brangūs“

„Vaikuose stengiuosi įžiūrėti tik gerąją pusę, skatinu juos pasakyti kuo daugiau gražių žodžių, mokau, kad per gyvenimą reikia eiti atviromis širdimis, o gyvenime daugiau pasiekti galima tik gerumu”, – įsitikinusi Šilutės rajone esančiame Grygališkės kaime gyvenanti Onutė Jogienė.

Onutės kasdienybė, gyvenimo prasmė ir pašaukimas yra būti mama – ne  vieną dešimtmetį ji glaudžia tėvų globos netekusius vaikus. Savo globotinius ji puikiai supranta, nes pati turi skaudžią patirtį – vaikystėje, būdama vos 8 mėnesių, tapo našlaite. Onutė puikiai žino, koks kartais gali būti skaudus ne mamos pasakytas žodis…

Per praėjusias Kūčias moteris atšventė 60 metų jubiliejų. Tuomet pasveikinti mamos suvažiavo 22 suaugę vaikai su savo antrosiomis pusėmis, 8 negalėję atvažiuoti Onutės taip pat nepamiršo.

„Aš buvau tokia laiminga mama, aš mačiau tiek daug besišypsančių veidų, jau su antromis pusėmis, su savo vaikais. Kaip smagu juose matyti dalelę savo įdėto darbo, kad tai, ką aš daviau jiems, sugrįžta man atgal, kad visa tai nenuėjo veltui. Tu matai, kaip jie gyvena, kaip gerbia savo antrą pusę, kaip jie elgiasi, kiek jie pas tave išmoko. Tai yra prasmė, tai yra gyvenimas“, – šildančias įsimintino susitikimo akimirkas prisimena globėja.

Užaugusi be tėvų, savo meilę atiduoda vaikams

Onutė savo mamos veidą prisimena tik iš senų išlikusių nuotraukų, nes jos neteko visai mažytė, nesulaukusi nei metukų. Dar kūdikį Onutę tuomet globoti pasiėmė jos močiutė. Tačiau būdama vos 14-os metų ji vėl patyrė netektį – mirė ir vienintelė jos globėja. Po močiutės mirties mergina liko gyventi jos sodyboje, o duonos kąsniui užsidirbdavo pas vieną ar kitą kaimyną. Taip ir užaugo: viena, be mamos meilės, ilgesyje, nežinioje.

Nelengva vaikystės patirtis įkvėpė Onutę tėvų globos netekusiems vaikams dovanoti meilę, rūpestį ir šiltus namus. 2010 m. ji oficialiai įkūrė vaikų globos šeimyną „Vaikiškos svajonės“, tačiau tėvų globos netekusius ar neprižiūrimus vaikus globojo ir anksčiau, net nežinodama, kad vaiko globą galima teisiškai įtvirtinti.

Ji pamena, kad pirmieji globotiniai buvo kaimynų vaikai, kurių tėvai turėjo žalingų įpročių. Onutė juos ir pamaitindavo, ir į tėvų susirinkimus nueidavo, ir padėjo jiems, kuo galėjo.

Ilgainiui geraširdės moters rūpestį, neabejingumą kito skausmui pastebėjo Žemaičių Naumiesčio seniūnijos, Šilutės rajono savivaldybės atstovai, Vaiko teisių darbuotojai. Jie ir įkalbėjo Onutę įkurti šeimyną.

Auginamus ir globojamus vaikus moteris vadina savais, ir nors pati išnešiojo ir pagimdė du sūnus bei dukrą, tačiau meilės vienodai atranda visiems.

Vaikai žino ne tik teises, bet ir pareigas

Šiuo metu Onutės šeimynoje gyvena aštuoni vaikai, kurie jai vienodai svarbūs ir brangūs. Jauniausiai mergaitei yra 2 metukai, o vyriausiai – 17. Visi jie Onutę vadina mama. Kartu su globojamais vaikais auga ir šešiolikmetis moters biologinis sūnus. Kiekvienas vaikas nori išsipasakoti savo išgyvenimus, būti apkabintas, pagirtas. Globėja kiekvieną jų stengiasi išklausyti, priglausti. Moteris džiaugiasi, kad visi jie tarpusavyje gražiai sutaria, supranta vienas kitą.

Onutė sako, kad vaikai užpildo ir įprasmina jos kasdienybę. Savo vaikus ji vadina „geriečiais“, nes jie visada skuba padėti buities darbuose. Kartu viską spėja ir, kaip Onutė sako, gyvena nenuobodų gyvenimą. Popietėmis šeimyna, susėdusi prie apskrito stalo, aptaria, kaip praėjo diena, kaip vaikams mokykloje sekėsi, kokių jie norų turi, kartu piešia, lipdo.

Daugelis atėjusių į šeimynos namus stebisi čia tvyrančia ramybe ir tvarka, švara. Dažnas netgi paklausia, kaip gali pas jus čia tiek daug vaikų gyventi?

Onutė sako, kad taip yra dėl to, kad vaikai žino ne tik savo teises, bet ir pareigas. Vaikai išmokyti kiekvieną daiktą pasidėti į vietą, susilankstyti drabužėlius. Auklėdama vaikus, globėja daug su jais kalbasi, aiškina, palaiko ryšį, nes tai, anot jos, yra visų tėvų pareiga.

Moteris pastebi, kad pirmoji jos išaugintų vaikų karta skyrėsi nuo dabartinių, nes užaugo kitu laikmečiu – nebuvo tokių reikalavimų, poreikių, kaip dabar. Šiuolaikiniai vaikai nori išmanių dalykų, nuo žaislų iki telefonų. Tokie džiaugsmai, anot globėjos, vaikui reiškia daug, todėl stengiasi juos išpildyti. Kiek galėdama gerina ir buitines vaikų gyvenimo sąlygas.

„Stengiuosi, kad lova būtų minkštesnė ar žaislas geresnis. Kad neskaudėtų širdelės, kad kažkas turi geresnį daiktą, o jie ne“, – atvirauja globėja.

Svetimas žodis skaudina

Globėja pripažįsta, kad auginti svetimą vaiką yra kitaip, nei savą, reikia ir žodelius parinkti, ir paglostyti dažniau, ir daugiau savo laiko skirti, nes kiekvienas vaikas į šeimyną atsineša savo patirtį, savo skausmą. Ji puikiai supranta, koks žeidžiantis gali būti žodis, vaikui pasakytas ne mamos, o kito žmogaus.

„Aš pati buvau našlaitė ir žinau, kaip būtų, jeigu tą patį žodį mama pasakytų. Aš tą jausmą suprantu, kai kažkas skaudina iš šalies ir esi nesuprastas“, – sako moteris.

Žinodama tai, Onutė stengiasi sušildyti kiekvieno vaiko širdelę. Ji pripažįsta, kad kartais pavyksta, o kartais ir ne, būna per vėlu.

„Yra buvę, kad į vaiko širdelę neįėjau pusantrų metų, o vieną dieną skaudulys sprogo ir vaikas išsipasakojo skaudžius dalykus, kurie buvo užgniaužti giliai, dėl to jis nepasitikėjo suaugusiu žmogumi. Būna tas širdeles sušildai, o kartais jau būna per vėlu“, – pripažįsta Onutė.

Ir kitoms mamoms, norinčioms turėti artimesnį ryšį su savo vaikais, ji pataria parodyti daugiau dėmesio, daugiau kalbėtis, apsikabinti, pastebėti jų pasiekimus, pagirti, kad vaikas jaustųsi mylimas, reikalingas.

Onutė pripažįsta, kad auginant didelį būrį vaikų, būna išskirtinių situacijų, kurias būtų sunku išspręsti vienai. Tuomet ji kreipiasi pagalbos į žinovus – Vaiko teisių ar Globos centro specialistus, psichologus. Ji džiaugiasi, kad pagalbos visada sulaukia. „Sprendžiant sudėtingus klausimus vienam kartais būna sunku rasti sprendimą“, – sako moteris.

Neįsivaizduoja savo kasdienybės be vaikų

Užauginti žmogų – atsakingas darbas, reikalaujantis ir fizinių jėgų, ir vidinės stiprybės. Būti globėju, tai reiškia atiduoti save 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, dažnai neturėti poilsio dienų ar atostogų. Materialinis atlyginimas už šį darbą yra nedidelis.

Daugelis galvoja, kad auginti vaikus, tai reiškia pasiaukoti, bet tik ne Onutė, kuri sako, kad vaikai – tai jos gyvenimas. Juk kiekvienas dirba savo mylimus darbus, o vaikų auginimas yra jos širdžiai miela veikla, be kurios neįsivaizduoja kasdienybės.

„Aš esu laiminga, patenkinta, kad man užtenka laiko viskam. Man patinka būti su vaikais. Kai sukasi rutina, negalvoju apie laiką sau. Kai darai kažką, esi atsakingas. Jeigu atsakomybę jauti, apie save negalvoji. O aš tokia naminukė. Kai matau, kad namuose viskas gerai, visi laimingi, man yra labai gerai. Nesu buvusi užsienyje, bet neturiu to troškimo kažkur išvažiuoti. Neliūdžiu dėl to. Su vaikais keliaujame po Lietuvą, bendraujame su kitomis šeimynomis, dalinamės patirtimi. Nėra tai pasiaukojimas“, – sako globėja.

Visgi, natūraliai kyla klausimas, ar nepavargsta Onutė sukdamasi kasdienybės darbuose ir rūpesčiuose, ar nereikia jai daugiau poilsio. Ji pripažįsta, kad nuovargis metams bėgant didėja ir klausimas, ar tęsti šeimynos veiklą, buvo iškilęs, kai sušlubavo sveikata.

Visgi ir čia daug palaikymo sulaukė iš Savivaldybės. Valdžios atstovai skyrė darbuotojus, kurie padeda buityje. Šiandien šeimynoje dirba socialinė darbuotoja, trys socialiniai padėjėjai.

„Dabar sau galiu leisti ir pas gydytoją normaliai nueiti, ir reabilitacijas lankyti. Anksčiau to negalėjau sau leisti“, – sako ji.

Brangiausia dovana – vaikų apkabinimai ir piešiniai

Pirmąjį gegužės sekmadienį minėsime Motinos dieną. Daugybės sveikinimų tą dieną sulaukia ir Onutė. Mamos dienos proga mažesnieji vaikai dažniausiai piešia piešinius. Vaiko piešinys jai yra brangiausia dovana, jų turi visą segtuvą.

„Jie tiek meilės įdeda į piešinį, taip stengiasi, kad net užsimiršta piešdami, o aš žiūrėdama į piešinį galiu pasakyti, ką vaikas norėjo pasakyti. Dažniausiai jie piešia, kad gyvena su savo mamyte“, – mano šeimynos mama.

Suaugę vaikai atvažiuoja su gėlėmis. Tie kurie gyvena užsienyje, gėles per kurjerį atsiunčia. Onutei džiugu, kad nei vienas jos globotinis nepamiršta, bent paskambina. Ypač gera buvo, kai jie visi suvažiavo per jos 60 jubiliejų ir dovanojo savo šilumą.

„Susirinko visas būrys, mane apkabino, kaip man buvo gerai… Jokių priekaištų nesulaukiau nei iš vieno. Džiaugiuosi, kad sugebėjau nenuskriausti, neįskaudinti nei vieno. Aš džiaugiuosi kiekviena diena, savo vaikais. Myliu visus savo vaikus, jie labai brangūs“, – meile visiems savo vaikams spinduliuoja Onutė.

Sulaukė daug įvertinimų

2012 m. šeimynos „Vaikiškos svajonės“ mamai O. Jogienei buvo įteiktas aukščiausias socialinės srities apdovanojimas – „Gerumo žvaigždė“. 2013 m. šioje šeimynoje buvo nufilmuotas ir dokumentinis filmas „Gegučių vaikai“, kuriame pasakojama apie šeimyną, kurioje globą ir šilumą rado kelios dešimtys tėvų paliktų vaikų.

Prisimindama filmo kūrimą ir tuometinį bruzdesį namuose, Onutė sako, kad tai buvo dar viena nauja patirtis. Šiandien globėja sulaukia įvairių pasakojimų ir iš artimųjų, gyvenančių užsienyje, nes ir ten šis filmas sulaukė didžiulio įvertinimo bei yra dar šiuo metu dažnai rodomas.

Rūta Ežerinskė