,

Šeimos idilė girios apsuptyje

Labanoro girioje sodybos vienkiemyje gyvenanti Žymanto Dečkaus ir Mildos Petkevičienės šeima puoselėja tvarų gyvenimo būdą ir teigia visiškai nepasiilgstantys miesto. Tačiau atsiskyrėliais jų nepavadinsi – pora sodyboje įkūrė VšĮ „Labas noras“ ir drauge rūpinasi jo veiklomis: organizuoja šventes, veda edukacinius renginius. Žymantas išsiilgusius gamtos moko grūdinimosi, jogos, meditacijos, saviugdos, o Milda – giedojimo, audimo, verpimo paslapčių. „Visko čia atrodo apsčiai, viskas džiugina ir nieko nebetrūksta. Nėra poreikio pakeisti aplinką, nes ji pati čia keičiasi“, – sako Ž. Dečkus.

Žymantai, koks buvo Jūsų kelias ekologiškumo, tvarumo, darnos bei ryšio su gamta link?

Šis kelias prasidėjo turbūt nuo šešerių ar septynerių, kai močiutė pirmą kartą mane nusivedė pasivaikščioti į Labanoro girią, nes joje buvo mano močiutės gimtinė. Labai aiškiai atsimenu, kaip ji rodydavo čia samanas, čia pušynus, čia upelius, ežerus, žalčiuką, grybą, kažkokią uogą. Gyvenimui bėgant, vis atsidurdavau toje girioje – vėliau tėvas šitame krašte grąžinosi tėvų žemę, irgi įsigijo miško Aukštaitijoj. Todėl su mišku turėjau labai stiprų ryšį.

Paskui gyvenime labai ieškojau laisvės. Ir visų pirma atsigręžiau į finansinę laisvę. Pagalvojau – kad būčiau laisvas, reikia turėti pinigų, ir tada galėsiu sau laisvai daryti tai, ką noriu, ką mėgstu. Pradėjau studijuoti finansus, mokytis ekonomikos, verslo, bet po kiek laiko pabuvęs tarp tokių žmonių, kurie puošiasi Rolexu, kostiumu ir dirbtine šypsena, pajutau, kad tai ne man. Tai atrodė nenatūralu, netikra. Tada pasižiūrėjau iš kitos pusės – o kam man reikia to socialinio draudimo, buto nuomos, automobilio, telefono, interneto? Pasakiau sau: „Pabandysiu pagyventi be visų šitų dalykų“. Tuo metu išmainiau savo iPhone 5 į „Europos kelių žemėlapį“ ir susikrovęs kuprinę pradėjau keliauti.

Sekė keli metai tokių klaidžiojimų ir išsivalymo laikotarpis, kuomet mane apėmė visiška laisvė. Pastebėjau, kad visata manimi rūpinasi: kur benukeliaučiau, ten manimi pasirūpina, duoda valgyti, suteikia pastogę: ar šalia upės apsistoju, ar miškas priima, ar kažkokie žmonės – užsidirbdavau tai pas vienus, tai pas kitus. Tas sąlytis su gamta pradėjo didėti, nusprendžiau žengti dar rimtesnį žingsnį. Pastebėjau, kad palyginus su Uralo miškais, Lietuvoje nėra, kur pasiklysti, nėra, kur pasitraukti toli nuo triukšmo, nuo kelių, nuo civilizacijos. Ir kai jau buvau susiruošęs iškeliauti, kur visai nėra žmonių, gavau pasiūlymą pagiedoti sutartinių, o tai buvo mano mylimosios kolektyvas. Ji seniai tą ryšį su gamta kūrė, drauge su savo buvusiu vyru butą Vilniuje buvo išmainiusi į sodybą, kurioje puoselėjo daržus, sodino medžius, rūpinosi ožkomis. Kai su ja susipažinau, ji buvo vieniša. Giedojom giedojom ir susigiedojom. Vėliau padėjau jai sodyboje nudirbti visokius darbus – taip išėjo, kad susiliejome į vieną šeimą.

Sodyboje esančiam namui – daugiau nei šimtas metų. Iš senojo namo išliko tik sijos ir rąstinės sienos – visa kita teko renovuoti, atnaujinti. Tačiau viskas atgaivinta išlaikant senovinių namų statymo tradicijas: mediniai langai, senovinis stogas, moliu apšiltintos sienos… Kodėl rinkotės tradicinį kelią, o ne šiuolaikines medžiagas ir namų statymo technologijas?

Pagrindinė priežastis – jaukumas. Kai prisilieti prie natūralaus molio ar medžio, ateini į patalpą, kuri kvėpuoja, kurioje vyrauja natūralios spalvos, jautiesi tarytum gamtoje. Jei miške tarp medžių ir samanų mėtosi kažkokie plastiko gabalėliai, jie iš karto krenta į akis, juos norisi surinkti ir išnešti. Panašiai ir namuose – norisi išlaikyti vientisumą ir jaukumą.

Sodyboje nemažai ir jūsų pačių sukurtų baldų. Iš kur toks nagingumas?

Turiu tokį įsitikinimą, kurį jau daug metų tikrinu, ir kuris man labai padeda: kad viską aš galiu ir viskas man pavyksta. Kad ir kiek bandžiau skirtingų, įvairių veiklų, visos jos pavyko. Toks vidinis žinojimas, pasitikėjimas man padeda įveikti visas naujas užduotis.

Sodyboje taip pat gana nemažai ir atiduotų, dovanotų daiktų. Kaip šie daiktai atkeliauja pas jus?

Visaip. Jei kažkas iš mano ar Mildos šeimos kraustosi – pasiteirauja, ar ko nors reikia. Žmonės žino, kad turime vaikų, todėl susisiekia tiek pažįstami, tiek nepažįstami ir pasiūlo tai, ką jų vaikai išaugo. Jei matome, kad vietos yra, paimame. Jeigu matome, kad tų daiktų nenaudosim, pabūname tarpininkais – nuvežame į Švenčionėlių „Caritą“ ar pasiūlom kitoms šeimoms, kurios turi mažesnių vaikų. Tokiu būdu ir nepasiturintys gali turėti gan kokybiškų daiktų, o ir daiktai būna ne išmesti, o panaudoti daugiau kartų.

Ar daug turite paveldėtų daiktų?

Aš iš savo senelių nieko nepaveldėjau – mano pusė buvo išvežta į Sibirą, iškankinta. Viskas buvo prarasta – visos sodybos buvo sudegintos, nugriautos. Milda paveldėjo savo prosenelės spintą.

Kiek jūsų namuose šiuolaikinių patogumų? Pavyzdžiui, kaip ruošiate valgį – ar tradiciniu būdu ant krosnies, ar naudojatės virykle?

Dažnai gaminame ant krosnies, bet turime ir elektrą, šiltą vandenį, kanalizacijos valymo įrenginius, tad gyvename šiuolaikiškai.

Kas pradžioje kėlė ir dabar sodyboje kelia daugiausia iššūkių? Ar daug padaroma ūkininkavimo klaidų?

Visą laiką tų klaidų pasitaiko, bet visiškai pralošti negali, pati gamta sako: „Kelkis, dabar žydi alyvos, eik sodink“, „Dabar artėja šalnos, turi nuimti derlių“. Tarytum pati gamta sufleruoja: „Daryk taip“. Man kaip tik tai atrodo didžiulė laisvė, nes iš žemės gauname sveiką maistą, nereikia deginti kuro, kad nuvažiuotum jo nusipirkti. Tuo pačiu parodome vaikams, kaip atsiranda morka, kaip atsiranda bulvė, pomidoras, – kad parduotuvėje tie dalykai neauga, kad jie turi atsirasti žemėje, turi susidaryti sąlygos, reikia įmesti tą sėklytę. Tai yra labai gražu.

Jūsų plastiko konteineris ar šiukšliadėžė, priešingai nei pas daugelį, tikriausiai užsipildo paskutiniai?

Ne visai taip – dėl kelių priežasčių. Senais laikais, kol nebūdavo fabrikų, žmonės gyveno tik iš to, kas užaugdavo jų sodybose. Su fabrikais atsirado šiukšlės, tačiau konteineriai iš karto neatėjo, todėl tokiuose vienkiemiuose ar kaimuose šiukšlės būdavo pilamos į krūvą tiesiog sodybų pakraščiuose. Tai mes čionai kelis metus priekabomis tempėm iš apylinkių vaistų buteliukus, senas konservų pakuotes ir vis dar yra, ką valyti. Kitas būdas pripildyti plastiko konteinerį yra surinkti šiukšles iš miško – vasarą grybautojai, medkirčiai, turistai palieka jame butelių, primėto cigarečių pakelių. Kai einame į mišką pasivaikščioti, vienoje rankoje parsinešame grybų, kitoje – maišą šiukšlių.

created by dji camera

Auginate ožkas, vištas, įvairias gėrybes darže, rūpinatės sodu – diena, tikriausiai, prasideda labai anksti ir baigiasi labai vėlai. Ar nėra sunku viską prižiūrėti? Kaip dalinatės darbais?

Mėgstu atsikelti anksti, padaryti mankštą, kvėpavimo pratimus, pamedituoti, ir tada tiesiog kitokia ta diena būna. Ožkos yra tokie gyvuliai, kurie nereikalauja ypatingos priežiūros. Kadangi labai daug dalykų – grūdus, šieną – gauname iš kitų ūkininkų, nėra taip, kad čia reiktų nuo ryto iki vakaro eiti, šienauti, ravėti ir pan. Mes naudojame gamtinę žemdirbystę, klojame šiaudais arba šienu daržus, todėl per sezoną daržuose praleidžiame nuo 8 iki 10 dienų. Darbą pagreitina ir šiuolaikinės technologijos, todėl to vargo kaime, kaip mes jį įsivaizduojame, nėra.

Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite bendrų, suartinančių pomėgių, šeimos tradicijų, ar mieliau kiekvienas užsiimate savomis veiklomis?

Turime labai daug ir bendrų, ir šiek tiek skirtingų dalykų. Mes mėgstam pakeliauti, pažygiuoti, važinėti dviračiais, čiuožinėti pačiūžomis. Kiekvieną savaitę su giesmėmis minkome duoną, per kiekvienus pusryčius, pietus ar vakarienę susikabinę už rankų sugiedame dėkingumo giesmelę. Veiklų yra įvairių, todėl nenusibosta.

Ne viename interviu minėjote, kad jums svarbus santykis su savimi. Kaip buvimas gamtoje padeda jį puoselėti?

Gamtoje yra ritmas. Ir mes turime savo vidinį ritmą – mūsų kūnas kažkada keliasi, kažkada gulasi, kažkada nori valgyti. Esant gamtoje tie ritmai pradeda sutapti, tada įvyksta labai didžiulis asmeninis dvasinis augimas. Jeigu paimčiau pusę litro vandens, įpilčiau į maišelį ir jį užriščiau, tas vanduo jame pradėtų rūgti, jam ten nepatiktų. Bet jeigu išpilčiau į žemę, gamtoje jis rastų vietos, kaip išgaruoti, kur nubėgti. Žmogus, pabuvęs gamtoje be technologijų, tarytum tas užkonservuotas vanduo, randa kaip išsilieti. Mūsų gyvybė išsiskleidžia, nes gamtoje yra visos sąlygos klestėti. Tiek mūsų mintys, tiek kūnas atsipalaiduoja, įgauna oro, – žmogui nieko nereikia daryti, tiesiog nereikia dirginti savo proto.

Liveta Burkšaitė

Taip pat skaitykite: