Emocinio valgymo pinklės: kaip iš jų ištrūkti?

Ar pažįstama situacija: slampinėjame iš vieno kambario į kitą ir net nepastebime, kaip atsiduriame prie šaldytuvo? Traukiame iš jo vienus užkandžius, kitus, bet tuštumos jausmas kaip nedingsta, taip nedingsta. Atsakymas gali būti – mus „kankina“ visai ne fizinis, o emocinis alkis, kurio maisto produktais greičiausiai nenumalšinsime.

Apie tai, kaip jį atpažinti ir kaip išmokti sąmoningai maitintis, pasakoja RTT (staigios transformacijos) terapeutė, sertifikuota „WildFit“ programos lektorė Jurgita Bažanovienė.

Priežasčių ištakos gali siekti vaikystę

Priežasčių, kodėl kyla emocinis alkis, gali būti įvairių. Dažnai jis siejamas su tokiais patiriamais jausmais kaip nuobodulys, savęs gailėjimas, savigrauža, meilės, šilumos ar rūpesčio trūkumu. Neretai maistu bandoma malšinti stresą, jo griebiamasi, kai žmogui trūksta veiklos arba savirealizacijos.

Pasak J. Bažanovienės, mūsų santykiui su maistu didelę įtaką turi pasąmonėje užfiksuotos vaikystės patirtys. „Būna, pavyzdžiui, moteris valgo bandeles, ir kai aš paklausiu – o kodėl tu tas bandeles valgai, ji pradeda grįžti į savo praeitį, savo vaikystę, ir supranta, kad kiekvieną šeštadienį prikepus bandelių pas ją ateidavo močiutė – dėl jos keldavosi, dėl jos kepdavo, ir apie ją galvodama nešdavo. Tokiu būdu moteris suprato, kad jai ne bandelių reikia, o šilumos, rūpesčio ir dėmesio“, – pasakoja J. Bažanovienė. Kaip ji teigia, emociniu pagrindu paremti maitinimosi įpročiai susiformuoja per pirmuosius septynerius mūsų gyvenimo metus ir su didžiąja dalimi šių įpročių gyvename toliau. Tad jei vaikystėje pravirkus kaip paguodą gaudavome saldainių, tikėtina, neigiamas emocijas jais slopinsime ir užaugę.

Itin stipriai žmogų pasąmonėje valdo ir baimė. „Pasąmonėje pas mus viskas dedasi į labai gražias lentynėles. Šimtmečiais atgal, kada nebuvo maisto, žmonės mirė nuo bado. Kiekvienoje mūsų ląstelėje ta baimė įrašyta – neduok Dieve, vieną dieną nebus maisto. Labai daug žmonių, kurie turi antsvorio arba problemų su svoriu, gyveno labai vargingose šeimose. Ir kai šiai dienai jie gali sau leisti viską, ko jie nori, jie tiesiog nebesivaldo ir nebegali savęs kontroliuoti – dėl to, kad jų smegenyse yra užfiksuota informacija, kad aš kažkada neturėjau ir vėl tenai atsidursiu,“ – sako J. Bažanovienė.

Maisto pramonės vaidmuo

Vis dėlto, klaidinga manyti, kad emocinį alkį gali iššaukti tik neigiamos emocijos ir išgyvenimai. Emocinio valgymo pavyzdžiai galėtų būti vakarėliai ir įvairūs šventimai, kuomet, pagauti gerų emocijų ir šventinės nuotaikos, suvalgome gerokai daugiau nei įprastai. Pasak specialistės, maisto pramonė puikiai išmano, kokį poveikį žmonėms turi emocijos, todėl nemažai maisto reklamų matome vaizdus, kaip žmogus, atsigėręs gėrimo ar ko nors užkandęs, įgauna „supergalių“, jam palengvėja, tampa pakilios nuotaikos. Visa tai „nusėda“ mūsų pasąmonėje, todėl kitąkart nejučia lentynose galime griebtis būtent tų produktų „pataisyti“ situacijai.

Į užburtą ratą įsuka cukrus

Užėjus emociniam alkiui, dažniausiai traukia greitas, perdirbtas maistas, saldumynai. Tačiau juose esantis cukrus situaciją tik pablogina. „Nuo cukraus esame lygiai tokie pat priklausomi, kaip nuo narkotinių medžiagų. Žmonės, įpratę valgyti nesveiką maistą, labai dažnai juo nepasisotina, už dviejų valandų jie vėl nori valgyti. Tai yra toks be galo be krašto ėjimas. Net jei valgome vaisius, kiekvieną kartą esame alkanesni, nes norime vis daugiau ir daugiau. Jei nepadarome bent trijų dienų pertraukos nuo visų saldėsių, mes ir toliau sukamės tame rate“,  – teigia specialistė. Pasak jos, kai žmogus pradeda valgyti teisingai, jo potraukis greitam maistui labai sumažėja.

Kaip atskirti fizinį alkį nuo emocinio alkio?

„Yra vienas labai efektyvus būdas – tiesiog sąmoningai pakvėpuoti. Skaičiuodami iki penkių įkvepiam, tiek pat sulaikome kvėpavimą, tada per penkis iškvepiam ir vėl sulaikome kvėpavimą. Taip pakartojame penkis kartus“, – pataria J. Bažanovienė. Kurį laiką sutelkus dėmesį į kvėpavimą, galime lengviau įsivertinti, ar tikrai norime to maisto.

Padėti atskirti tikrąjį alkį gali ir vanduo – išgėrę stiklinę vandens galime suprasti, kad viso labo tai buvo tik troškulys. „Yra toks įrankis, kurį išmokau žmones panaudoti – pajausti, kada emociškai jaučiuosi geriausiai. Dažniausiai žmonės didžiausią pasitenkinimą jaučia būtent tuo metu, kai nusprendžia ko nors imtis, o ne tai padarius. Jeigu taip – tai yra tik emocinis prisirišimas“, – teigia J. Bažanovienė. Pasak jos, suprasti šiuos ryšius žmogus gali pats užduodamas sau klausimus: ar aš esu alkanas? ar aš noriu maisto? ar noriu atsigert? ar noriu meilės? ar noriu savo vaikų dėmesio? „Užduokit klausimą ir jį paleiskit. Atsakymas visada ateis“, – sako specialistė.

Įprotį maitintis užplūdus emocijoms gali padėti pakeisti užsiėmimai, kuriuos mes mėgstame. Tai gali būti šokiai, dainavimas, grojimas pianinu, pasivaikščiojimas, knygos skaitymas. „Pirma padaryk kažkokį dalyką, kuris maitina tavo sielą, o tada pasižiūrėk, ar vis dar nori to pyrago, ar tiesiog jauteisi viduje tuščias. Žmonės jaučiasi alkani, bet jie alkani ne fiziškai, o dvasiškai“, – sako J. Bažanovienė.

Į pagalbą – sąmoninga mityba

Norint pereiti prie sąmoningos mitybos ir kurti sveiką santykį su maistu, geriausia tai daryti palaipsniui. Specialistė kritikuoja griežtų dietų laikymąsi: „Jos suteikia laikiną efektą. Jeigu kūnas jaučia kieno nors stygių, jis su kaupu pasiima viską vos tik dietos terminas baigiasi.“ J. Bažanovienės manymu, pradžioje svarbu suteikti organizmui tų maistinių medžiagų, kurių jam reikia gyvybiškai, ir tada pamažu iš savo mitybos pašalinti tuos produktus, kurie jį teršia. Taip prasideda išsivalymo procesas. Kai tai įvyksta – pradedama aiškiau jausti savo kūno poreikius, natūraliai padidėja trauka sveikesniam maistui.

„WildFit“ sistema yra paremta evoliucija ir tuo, kaip žmogus gyveno gamtoje. Esmė yra grįžti prie paprastos mitybos, kai maistas nuo daržo ar ūkio iki namų užtrunka mažiausiai laiko tarpinėse stotelėse – arba išvis neužtrunka. Gaminame iš šviežio maisto ir, aišku, kuo mažiau jį kaitiname“, – sako J. Bažanovienė. Jos teigimu, išsivalęs organizmas paisydamas savo kūne vykstančių procesų natūraliai pradeda jausti „sezoniškumą“ – kada jam norisi daugiau baltymų ir gerųjų riebalų, kada daugiau daržovių, kada – mėgautis gausa ir sveikesniais desertais, ar kada verčiau „pabadauti“. „Sąmoningumas yra pakeliamas visiškai į kitą lygį, todėl pasikeičia žmogaus santykis ne tik su maistu, bet ir su daugeliu įpročių, kurių jis laikėsi iki tol. Reikia tik vidinės motyvacijos ir noro keistis“, – šypsosi J. Bažanovienė.

Liveta Burkšaitė