Net ir didžiausia vienatvė yra įveikiama
Pamatę vieną asmenį, be aplinkinių žmonių šalia, dažniausiai pagalvojame, koks jis vienišas ir kaip jam liūdna. Imame jo gailėti, bandome būti tais reikalingais žmonėmis šalia ir pasiūlyti jam savo patarimus, kaip nebūti vienišam. Tačiau ne visada tai, ką galvojame, yra tiesa. Kartais nė nesusimąstome, jog būti vienam yra paties žmogaus pasirinkimas. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų.
Daugelis mūsų esame linkę galvoti, jog vienišas žmogus yra liūdnas, atsiskyręs ir niekam nereikalingas. Bet esama žmonių, kuriuos, tikrąja ta žodžio prasme, galime pavadinti laimingais vienišiais. Kodėl? Nes jiems tai patinka! Tai žmonės, kuriuos nuolatinis buvimas tarp žmonių tiesiog vargina ir jie mieliau renkasi vienatvę. Tokie žmonės jaučiasi nepatogiai ir slegiančiai, kai aplink juos zuja žmonių šurmulys, jiems tenka per prievartą bendrauti su aplinkiniais ar atsakinėti į nereikšmingus jų klausimus. Todėl visada prieš stengiantis būti draugišku ir maloniu kompanionu vienišam žmogui, reikėtų įsitikinti, ar jam ši kompanija tikrai reikalinga.
Na, o kaip būtų galima suprasti, kad žmogus tikrai savanoriškai nepasirinko būti vienas, kad jam reikia pagalbos ir kito žmogaus dėmesio? Labai retais atvejais apie šią būseną pasisako patys vienišiai – jie paprašo kartu su jais susitikti, aplankyti juos ar kartu kur nors nuvažiuoti. Tačiau dažniausiai žmogaus vienišumą išduoda tokie ženklai kaip nuolatinis vaikščiojimas ir buvimas vienam, liūdnas veidas, aplinką stebinčios akys, kurios dažnai laukia progos būti kur nors kartu pakviestos ar įtrauktos į veiklas, bei žmogaus garsiai išreiškiamos tam tikros užuominos apie norą dalyvauti įvairiuose susibūrimuose ar renginiuose. Taip pat, kartais susidūrimas su vienatve būna visai nelauktas: vienatvė tarsi našta gali užklupti mirus artimam žmogui, išsiskyrus su mylimuoju (-ąja), išgyvenant izoliaciją ligos akivaizdoje ar, pavyzdžiui, persikrausčius gyventi į naują vietą. Tuomet į tokioje situacijoje atsidūrusius žmones taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir padėti jiems.
Pagalbos būdų vienišiems žmonėms yra daugybė: pradedant viešojo sektoriaus teikiamomis paslaugomis ir baigiant milžiniška privataus sektoriaus pasiūla. Pavyzdžiui, jei jaučiatės vienišas ar turite savo aplinkoje tokį žmogų, pabandykite jam pasiūlyti savanoriauti įvairiose organizacijose. Naujų savanorių kasdien laukia tokios organizacijos kaip „Maisto bankas“, „Valstybės pažinimo centras“, „Vilties linija“, „Kauno dramos teatras“ ir t.t. Savanorystė tokiose organizacijose leidžia suburti didžiulį naujų pažinčių ratą, įtraukia į pačias netikėčiausias veiklas, net išmoko naujų veiklų ir, be jokios abejonės, sumažina vienišumo jausmą.
Lygiai taip pat, bandant atsikratyti vienatvės jausmo, galima lankytis įvairiuose nemokamuose miesto ir rajono renginiuose. Kiekviename mieste veikiantys Visuomenės sveikatos biurai bent kelis kartus per mėnesį organizuoja renginius, kuriuose galėsite ne tik užmegzti naujas pažintis, susitikti bendraminčius, bet ir sveikatintis pagal įvairias programas.
Net jeigu ir užklumpa izoliacija ir galimybių pasimatyti gyvai su žmonėmis nebelieka tiek daug kaip įprastai, visada galima internete paieškoti įvairių bendraminčių grupių pagal jus dominančias temas. Virtualios grupės ir diskusijos jose šiuo metu ypač populiarios, nesvarbu, ar šiuo metu jus domina knygos, namų statyba, jogos užsiėmimai ar dailės terapija. Išbandykite tokių grupių paiešką ir liksite nustebę, kiek skirtingų veiklų galima daryti tiesiog neišėjus iš namų.
Na, o jei vis dėlto užklups jausmas, kad nuo vienatvės pabėgti nepadeda nė vienas iš aukščiau pasiūlytų būdų, jūsų skambučio visada laukia „Vilties linijos“ konsultantai telefonu 116 123. Drauge vienatvė įveikiama greičiau!
