HIPERTENZIJA: liga ar simptomas? (kitas požiūris)

Tai yra skaitytojo turinys, už kurį portalas „60+“ neatsako.

JONAS VALSKYS

Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas

Šiandien apie hipertenziją (padidintą daugiau, negu 120/80 optimalų bei neviršijantį normos – 140/90 arterinį kraujo spaudimą) masinėse informacijos priemonėse mirga marga žinių: straipsniai, interviu, vaizdo įrašai, brošiūros, skrajutės, TV ir radijo laidos ir pan. Apie tai kalba: šeimos gydytojai, farmacininkai, sveikos gyvensenos propaguotojai, žurnalistai, jau nekalbant apie akademinės medicinos specialistus.

Visi jie konstatuoja tą patį: hipertenzija – „nebylioji mirtis“, bet jos priežastys 95% nežinomos, o vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos. Iš tiesų šios žudikės statistika žiauri: ji diagnozuojama 40% gyventojų  išsivysčiusiose šalyse, o Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, net 2 kartus dažniau. Visame pasaulyje nuo širdies ir kraujagyslių susirgimų kasmet miršta milijonai žmonių, iš jų  virš 50% dėl padidinto kraujospūdžio. Nežiūrint į tai, kad priežastys nežinomos, jos profilaktikai siūlomos tokios priemonės, kaip antsvorio mažinimas, žalingų įpročių atsisakymas, sveika mityba, fizinis aktyvumas, psichoemocinės įtampos vengimas, druskos kiekio ribojimas, iš esmės visa tai, kas užtikrina sveiką gyvenseną.

Hipertenzija būna 2-jų rūšių: pirminė ir antrinė. Antrinė, kai nustatomi įgimti kraujagyslių susiaurėjimai, įvairios endokrininės ligos, inkstų patologija ir tai sudaro 5% šios klastingos ligos. Tačiau 95% pirminės hipertenzijos kilmės lieka nepaaiškinama, nors tuo klausimu daug  sukurta teorijų ir hipotezių. Tačiau mokslas nestovi vietoje, atsiranda  protų, kurie nori prisikasti iki gelmių.

Vienas iš tokių yra med. mokslų daktaras Aleksandras Šišoninas, sėkmingai dirbantis savo privačioje Klinikoje Maskvoje.  Jis yra medicinos mokslų novatorius ir savo monografijoje „Sveikatos medicina prieš ligų mediciną. Kitas kelias. Kaip pabėgti nuo hipertonijos, aterosklerozės ir cukrinio diabeto“ (leidykla ACT, 2019 m.) (Aleksandr Šišonin „Medicina zdorovja protiv boleznej. Drugoj  put Kak izbavitsa ot hipertoniji, diabeta i ateroskleroza“ 000 Bazon, 2019, 000 „ Izdatelstvo ACT“ 2019.), pasisako prieš šiandien klinikinėje praktikoje vyraujančią nuomonę, kad arterinė hipertenzija yra hipertoninė liga. Jo manymu, tai tik simptomas, o ne liga. Pirminė hipertonija (95%) nustatoma atmetimo būdu, kai po gausių tyrimų  konkrečios priežasties nerandama. Ligos istorijoje pažymima, kad tai esencialinė (esminė) hipertoninė liga. Tai būtų lyg hipertonijos hipertonija arba karščiuojančiam žmogui pasakyti, kad tai tavo „temperatūrinė“ liga. Toliau, autorius, plėtodamas savo koncepciją pastebi, kad kraujospūdžio ar kūno temperatūros pakilimas yra organizmo reakcija į kažką. Abejais  atvejais  reikia ieškoti  priežasčių. Bet šiandien, kai priežastys neaiškios, hipertoninei ligai  surandama vieta priimtoje ligų nomenklatūroje ir sukuriami JOS gydymo algoritmai. Žinoma, kiekvienam gydytojui iškyla klausimas, kaip sumažinti šį kraujospūdžio pakilimą.

Dr.A.Šišoninas šiandieninėje medicinoje įžvelgia paradoksą tame,  kad gydytojai nežinodami tikrojo kraujospūdžio padidėjimo patofiziologinio mechanizmo, kovoja su simptomais, bet nepašalina priežasčių.

Toliau jis įtikinamai aiškina, kas įvyksta organizme hipertenzijos atveju. Pirmiausia, susiaurėja arteriolės (smulkiosios kraujagyslės). Tai paprasta hidrodinamika, kai jų sienelių spindžius sutraukia lygieji raumenys, pakyla kraujospūdis, kad nuvarytų kraują į pailgąsias smegenis.

Ką daryti? Reikia surasti tokį preparatą, kuris panaikintų lygiųjų raumenų skaidulų galią, kad jos nesusitraukinėtų, t.y. užblokuoti metabolizmą jų ląstelėse. Valio! Kraujospūdis sumažėjo. Tačiau tai tik pradžia, sako knygos  autorius. Kartu  su jų susiaurėjimu padažnėja ir širdies dūžių jėga bei dažnis, nes kraują tenka stumti mažesnio skersmens kraujo indais. To išdavoje miokardo sienelė sustorėja, raumenų galia kuri laiką padidėja. Spaudimas ir jo skaičiai auga… Ligonis jaučiasi blogai. Ką daryti? Reikia „pasilpninti“ širdį. Čia padeda beta blokatoriai, kurie gesina kardiomiocitų (širdies ląstelių) veiklą. Tokiu atveju užblokuoti kardioreceptoriai tampa nevaldomi, nes nepriima, neatpažįsta jiems siunčiamų signalų, bet už tat sumažėja kraujospūdis. (N.b. Amerikos kardiologų asociacija prieš 10 metų, tyrimo metu nustatė, kad tie asmenys, kurie vartoja beta blokatorius dažniau miršta nuo  infarkto negu negeriantys šių vaistų.) Čia dar ne viskas, nes  organizmo būklė reikalauja padidinto kraujospūdžio. Padidėja širdies nervinio audinio – Hisso pluošto jautrumas, kaip atsakas į didesnį kraujo poreikį pailgosioms smegenims. Kraujospūdis kyla. Ir čia su vaistais sutramdome padidėjusį nervinio audinio jautrumą. Įsisenėjusi  hipertenzija neatsitraukia, siekia dar vieno vaisto, kad smogtum per arterioles… Čia į pagalbą ateina arteriolių kalcio kanalų blokatoriai. Tačiau neilgam. Mat, kiek beblokuotume receptorius, nervines ląsteles ar kalcio kanalus, ilgainiui jie atsistato ir kraujospūdžio padidėjimas tampa akivaizdus. Ką daro tokiu atveju gydytojai? Dar ir dar kartą padidina vaistų dozę. Pagaliau prieinama prie diuretikų bombos. Kažkada gydytojai mąstydami ir iš hidrodinaminės pusės, nuleisdavo kraują. Po gausaus medikamentinio puolimo autorius daro pesimistinę išvadą: žmonės vis tiek miršta nuo širdies nepakankamumo, nes ji tiek apnuodyta, kad negali toliau ištverti. Be to gausus vaistų vartojimas žalingai veikia kepenis, inkstus ir kitus organus.

Tai kame glūdi padidinto 95 proc. kraujospūdžio priežastis? Galvos smegenyse! Smegenys nuolat siunčia signalus,  kad  joms trūksta deguonies. Jos yra pagrindinės deguonies naudotojos. Joms visai nesvarbu kokia duotuoju momentu yra širdies kraujagyslių būklė, net jeigu grėstų po 5 minučių širdies sustojimas, nes kitaip jos užges. Tokiu būdu smegenys verčia širdį kuo energingiau dirbti iki miokardo distrofijos. Kai to nepakanka – spazmuojami periferiniai kapiliarai, o tai jau gali pakenkti regėjimui ir kitoms veikloms. Organizmo  audiniuose užsilaiko vanduo, pasunkėja jo pasišalinimas per inkstus. Pagaliau padirginami širdies raumenų nervinio audinio receptoriai. Ir visa ta vyksta dėl to, kad smegenims trūksta deguonies. O kas trukdo jam patekti į smegenis? Atsakymas – osteochondrozė. Šiuo atveju kaklinės stuburo dalies slankstelių poslinkis ir raumenų spazmai, perspaudžiamos vertebralinės (stuburinės) arterijos, einančios kaklo slankstelių šoninių ataugų kanalais, kurios maitina pailgąsias smegenis, smegenėles. Čia yra nervinės  struktūros, atsakingos už širdies ir kitų gyvybinių organų automatizmą. Kai likviduojamos šios kliūtys, kraujotaka atsistato, deguonies užtenka ir smegenys nesiunčia jokių avarinių signalų, kad būtina, padidinti kraujospūdį. Būtent taip 95% atvejų išgydomi hipertonikai. Be jokių tablečių, su džiaugsmu pažymi autorius. Autorius, taikydamas praktikoje sukurtas metodikas, daug metų sėkmingai darbuojasi savo klinikoje. Pasitaiko gana sudėtingų atvejų, kai nustatomi kelių kaklo slankstelių poslinkiai ir tarpslankstelinės išvaržos. Bet su čia situacija autorius susidoroja, tik tai užtrunka ilgesnį laiką.

Hipertenzijos pradžia, prasideda nuo kaklo giluminių raumenų smulkiųjų skaidulų pokyčių, kurios jungia tarp savęs slankstelius. Mat čia „susikaupia stresas“, chroninių spazmų pavidalu. Kaklas sukietėja it akmuo. Toliau vystosi raiščių mitybos sutrikimai iki jų degradacijos. Skaidulos išretėja, slanksteliai tampa nestabilūs. Kadangi tarpslanksteliniai diskai neturi savo kraujagyslių, jie maitinami difuziškai   raumenų kraujo tėkme. O jiems ilgą laiką būnant spazmo būsenoje prasideda kremzlių destrukcija(dėl bado) su išvaržomis ir protruzijomis. Slanksteliai ima judėti, slinkti ir dalinai prispaudžia stuburo arterijas (a.vertebralis), kurios eina per slankstelių šoninių ataugų skylutes. Pati  vertebralinė  arterija apipinta veniniais vainikais, kuriais vyksta atgalinis kraujo nutekėjimas. Nuo čia hipertenzija ima savo pradžią. Esant apsunkintam atgaliniam nutekėjimui kyla intrakranialinis  (vidinis kaukolės) spaudimas. Šiuo atveju pablogėja ir arterininio kraujo patekimas į smegenis. Reguliacinės galvos smegenų struktūros šaukia: duok deguonies!

„Persigandusi“ širdis smogia galingą dozę (hidrodinaminį smūgį), bet kraujas neprasimuša per užtvaras kaukolėje ir jis numetamas  per aplinkinius indus kitur, nes kitaip galva galėtų „plyšti“. Toks pacientas kenčia nuo galvos skausmų, tačiau autorius tai pašalina savo rankomis, taip vadinamos, kaklo cerebralinės terapijos pagalba.

Visa tai ne teoriniai autoriaus samprotavimai, bet dokumentuoti ir akivaizdūs faktai, patvirtinti originalios diagnostikos pagalba – mikroanatominio ultragarsinio tyrimo metodika, kuri kardinaliai skiriasi nuo paprasto ultragarsinio tyrimo. Originalaus tyrimo  metu stebima a.vertebralis būklė, veninės  kraujotakos sąstovis ar tėkmės sulėtėjimas (norma: 50cm/s, o sumažėja net iki 10 cm/s) bei I-jo kaklo slankstelio-atlanto nestabilumas ir kt .

Suprantama, kad autorius savo Klinikoje nevartoja jokių hipotenzinių vaistų gydymo praktikoje. Čia  sėkmimgai dirba, jo vadovaujamas, gausus kinezioterapeutų ir manualistų būrys. Gydomojo masažo praktikos beveik netaikomos… Visas reabilitacinis procesas paremtas originalios kaklo gimnastikos, fizinio aktyvumo, kvėpavimo, mitybos bei antistrėsinėmis pratybomis. Sėkmę lemia ligonio noras, kuo greičiau atsikratyti chemijos… Apart stacionaro, daktaras A.Šišoninas, vadovauja IT erdvėje  „Buvusių  hipertonikų klubui“. Jis įspėja tiek klubo narius, tiek kitus hipertonikus, kad  beatodairiškai imtis intensyvių fizinio aktyvumo pratybų, kai dar nėra sureguliuotas priimtinas kraujospūdžio lygis, yra pavojinga. Mat tokių žmonių širdis ir taip  yra įsitempusi, o dar ją papildomai apkrovus, miokardo nualinimas –garantuotas… Taigi, veikime protingai….

Kaip jau minėta anksčiau, kaklo slankstelių arterija (a.vertebralis) maitina tik pailgąsias galvos smegenis, o miego arterija (a.carotis) – smegenų žievę. Stuburinės arterijos perėjusios pro kaklo slankstelių šoninių ataugų abipusius kanalus ir patekusios į kaukolės pagrindą, jos sulieja į vieningą cisterną – baziliarinę arteriją.(pav.nr.3) Kai osteochondrozės vystymosi eigoje vienas ar keli kaklo slanksteliai pasislenka ir prispaudžia arteriją, deguonies tiekimas į tą cisterną sumažėja, o čia esantis reguliacijos centras (daviklis), kritus deguonies kiekiui, duoda komandą širdžiai kelti spaudimą. Širdis įsitempia, bet, deja, daugiau kraujo į cisterną nepriplūsta. Vėliau prisideda periferinių kraujagyslių spazmai, kad spaudimas sistemoje liktų reikiamame lygyje. O čia pačiu laiku – tabletė! Prasideda arba tęsiasi kova su galvos smegenimis. Tokioje sumaištyje jos stengiasi kuo greičiau chemiją  šalinti per inkstus. Bet čia pat vaistų dozė didinama ir toks ligonis atsiduria pastovios depresijos būklėje, dėl nuolatos patiriamo smegenų šoko. Galų gale smegenys pasiduoda išorinei įtakai (medikamentams), o tada gydytojas sako, kaip gerai, spaudimas 130/80! Bet priežastis lieka nepašalinta. Toliau tęsiasi „valdoma katastrofa“…

Dr. A. Šišoninas, būdamas kaklo slankstelių atstatymo meistru, savo rankomis normalizuoja kraujospūdį ir vaistus  ligoniui tenka pamiršti. Autorius pabrėžia, kad  geri rezultatai pasiekiami visais atvejais, nepriklausomai nuo paciento amžiaus. Tokius rezultatus autorius demonstruoja savo klinikos pavyzdžiais, kur tabletėms jau seniai nebėra vietos. Jis perspėja, kad esant labai grėsmingoms situacijoms, kai kraujospūdis pasiekia viršutines aukštumas  – 230/140, nevalia staigiai mažinti parametrus, nes tai grėstų išeminiu insultu. Suprasdamas, kad šiuolaikiniai vaistai gali susidoroti su staigiu kraujospūdžio pakilimu, bet mechaninė priežastis išlieka ir deguonies badas tęsiasi. Tokie atvejai gali kartotis kelis sykius ir panaudojus medikamentus būklė pagerėja, nes vaistai atpalaiduoja kaklo raumenų spazmus ir tuo pačius slankstelis grįžta atgal į savo vietą. Bet po kiek laiko slankstelis taip įspaudžia arterijas, kad kelio atgal nėra. Kas tokiais atvejais daroma įprastai? Toliau „pilami“  vaistai, o staigiai kritus spaudimui ištinka insultas. Dėl tokios „esencialinės  hipertonijos“, o faktiškai, dėl deguonies trūkumo galvos smegenyse, ištinka insultas -0,5-0,7% Žemės gyventojų, sako autorius. Medikamentinį intoksikacijos diskomfortą kenčia 26% pasaulio populiacijos. Paradoksalu yra tai, kad dėl gausaus medikamentų vartojimo, hipertonikai 30 metų miršta anksčiau, pažymi autorius. Jis apgailestauja, kad šiuolaikinė medicina nemato kaklinės stuburo dalies ir jo išskirtinio vaidmens, chroninės smegenų išemijos išsivystymui.

Medicinos praktikoje yra tokia daugiasimptominė  diagnozė – „galvos smegenų išemija“. Tačiau ji nesusiejama su hipertenzija. Ir čia pat kimbama prie stuburo arterijos (a.vertebralis), (kai nustatoma kaklo osteochondrozė) kuri čia nė prie ko. Mes jau žinome, kad miego arterijos maitina smegenų žievę, bet ne pailgąsias smegenis, kuriose yra „automatinis“ kraujagyslių ir kitų gyvybinių funkcijų  reguliavimo centras. Autorius pažymi, kad sklerotiniai pakitimai a.carotis nedaro jokios įtakos kraujospūdžiui, o  kaip tik jie ir sąlygoja chroninę galvos smegenų išemiją. Tuo tarpu a.vertaralis ateroskleroziniai reiškiniai beveik nesutinkami. Autoriaus savo praktikoje iš 1000-2000 savo pacientų pastebėti tik pavienius ir nežymius arterijų sienelių sustorėjimus. Gamta mus surėdė labai išmintingai, užtikrindama individo gyvybingumą. Kaklo slankstelių arterijos yra labai apsaugotos, jos pereina per  kaulinius kanalus, iš viršaus papildomai apsuptos raiščiais ir sausgyslėmis, papildomu raumenų sluoksniu. Deja, dėl jų hipertonikai ir kenčia. Kodėl?  Hipodinamija ir stresinės reakcijos labai būdingi šiuolaikiniam žmogui, ko išvadoje vystosi osteochondrozė iki kaklo slankstelių nestabilumo. Mechanizmas gana paprastas. Stresinės situacijos metu mes visi nevalingai įtraukiame galvą, kad  išsaugotume gerklas (ypač žvėrys). Pabėgęs žvėris sudegina streso metu išmestus hormonus. Bet su žmogumi įvyksta truputį kitaip. Nesudegintas adrenalinas raumenyse degina žmogų iš vidaus. Kiekvienas stresas – tai nežymus kaklo susitraukimas, po kurio raumenys neatsipalaiduoja visiškai. Laikui bėgant, toks emocinis įtempimas, paverčia raumenis „akmeniniais“. Netrukus sutrinka raiščių ir slankstelių mityba, toliau seka jų nestabilumas, iki hipertenzijos – vienas žingsnis.

Kaklo slankstelių nestabilumą sukelia įvairių rūšių traumos ir  vibro apkrovos, kaip boksas, krepšinis ir kiti. Atskirai autorius išskiria hipertenzijos atsiradimo, bei asmenybės vystymosi sutrikimų priežastis po apsunkinto gimdymo traumų. Čia visur glūdi  tas pats kaklo slankstelių pasislinkimas, vedantis prie smegenų išemijos.  Šioje vietoje autorius remiasi N.Zelandijos Dadino mieste dešimtmečius vykdytu eksperimentu, kur klinikiniai stebėjimai parodė, kad gimdymo metu patyrę kaklo slankstelių traumą vaikai dažniau serga psichinėmis ligomis, autizmu. Savo praktikoje autorius stebėjo vaikus, kurie būdami 5 metų, blogai kalba, yra uždari, keistai elgiasi. Atlikus kaklo slankstelių korekcijas, vaikai tampa normalūs, sutrikimai ir neigiamos pasekmės negrįžtamai  dingsta.

Jis tėvams pataria akylai stebėti vaikus jų vystymosi etapuose, atkreipiant dėmesį į miegą, apetitą, kada pradėjo kalbėti ir lankyti mokyklą. Dažnai tokiais  atvejais neurologai teigia, kad nėra nieko objektyvaus ir dar siūlo palaukti, gal viskas praeis. Bet vėliau problemos iškyla visu rimtumu. Dar autorius siūlo tėvams ir gydytojams atkreipti į taip vadinamą „žąsies pėdą“, kuri būna tarp pakaušio ir kaklo – bordo-avietinė dėmė.  Ji atsiranda, kai apsunkinto gimdymo metu pasislenka kaklo slankstelis ir  prispaudžia a.vertebralis. Negalėdamas per ją prasiveržti kraujas, eina  aplinkiniu keliu per gilumines kaklo arterijas, o jos jau būna deformuotos. Tada į procesą  įtraukiamos ir miego arterijos, kurios maitina galvos smegenų žievę.  Nuo padidinto  spaudimo deguonimi persisotina smegenų žievė ir vaikas vėliau tampa hiperaktyvus. Ir šiuo atveju, dažnai neurologai nekreipia dėmesio, nuogąstauja autorius.

Toliau autorius siūlo akylai stebėti vaiko pažangumą mokykloje. Jis teigia, kad nė vienas vaikas negimsta su prastomis smegenimis. Kartais, žemesnio intelekto tėvai, vaikų nepažangumą aiškina taip: girdi, kad ir mes buvome tokie… Normaliai gimęs vaikas privalo mokytis gerai. Bet pastebėjus, kad jis pradeda tinginiauti, greitai pavargsta, jau galima įtarti pailgųjų galvos smegenų kraujotakos sutrikimus. Autorius labai džiaugiasi, kad po jo 5-10 korekcijos seansų vaikai tampa neatpažįstami. Svarbu diagnozuoti vaikų ir paauglių arterinę hipertenziją, kuri išsivysto po gimdymo traumos. Blogai, kad medicinoje nėra visuotinai pripažintų kraujospūdžio normatyvų. Autorius siūlo savo darbinę vaikų ir paauglių kraujospūdžio lentelę:

Jeigu vaikas neįtelpa į šiuos parametrus, tai turime I–ją juvenilinės hipertenzijos stadiją. Taigi, hipertenzinis refleksas vienareikšmiai rodo apie blogą pailgųjų smegenų aprūpinimą krauju, o organizmas tai kompensuoja padidintu spaudimu. Tokių pacientų gydymas ilgas, sudėtingas ir kompleksinis, reikalingas fizinis aktyvumas, spec. sportinės pratybos. Labai efektyvi spec. korekcija, lydima skausmingų pratimų, bet po 10-30 seansų, autorius džiaugiasi gerais rezultatais.

Tokiu būdu knygos autorius, remdamasis daugiamečiu savo Klinikos patyrimu drąsiai teigia, kad prasidėjusią pailgtųjų smegenų išemiją sąlygoja: chroniškas stresas ir hipodinamija, gimdymo traumos bei traumatizmas. Tai štai iš kur auga ir plinta „nebylioji mirtis“. Autorius su širdgėla pažymi, kad milijonai hipertonikų kasmet miršta pasaulyje, aukštų diagnostikos technologijų eroje, taip  kovojant su simptomais, nepašalinus tikrosios priežasties, užtat farmacinės kompanijos klesti… Pagaliau autorius meta įšūkį gydytojams, sakydamas, kad hipertoninė liga yra visi tie padidinto kraujospūdžio atvejai, kai nepavyksta surasti priežasties…

Dr.A.Šišoninas yra ne tik geras klinicistas, bet filosofiškai mąstantys apie ateities mediciną ,bet plačios erudicijos  gydytojas,  kuris savo Klinikoje pasiektus įtikinamus hypertenzijos (esencialinės) problematikoje rezultatus laiko ne medicinos  menu, bet tikrąja gydytojine  magija. Jis toliau savo knygoje plėtoja savo mintis, kaip deguonies nepriteklius galvos smegenyse eskaluoja ne tik hiperteziją, bet ir metabolinį (medžiagų apykaitos) sindromą, kuris vėliau tampa cukriniu diabetu, ateroskleroze bei priešlaikine senatve…

Bet apie tai būtų jau atskira kalba…