Gėlininkė ir floristė Gintarė: „Daugiametės gėlės gali džiuginti ir žiemos metu“

„Populiariausios daugiametės gėlės vis dar išlieka šalavijai, įvairūs varpiniai augalai, katžolės, ežiuolės, saulainės. Vis dažniau atrandami kemerai. Viena mėgstamiausių pavasario gėlių yra šilagėlė. Taip pat žmonės itin pamėgo bijūnus, flioksus. Kalbant apie daugiamečius svogūninius gumbinius augalus, visuomet populiarūs yra jurginai, tulpės, dekoratyvūs česnakai“, – apie lietuvių pamėgtus daugiamečius augalus kalba Šilutės rajone, Inkaklių kaime įsikūrusio gėlių ūkio „Sidabrinė žibuoklė“ šeimininkė Gintarė Macijauskienė.

Gintarės meilė gėlėms formavosi dar vaikystėje, kai ji stebėjo savo mamą ir močiutę, auginančias vienmetes ir daugiametes gėles. Meilė gėlėms lydėjo ir studijuojant fiziką, stiprėjo dirbant pedagoginį darbą mokykloje. Galiausiai, po ilgų dvejonių, prieš kelerius metus moteris pasiryžo įkurti ir puoselėti savo gėlių ūkį.

Šiandien jame auga tiek gėlių rūšių, kad net sunku suskaičiuoti. Gėles ji ne tik augina, bet ir iš jų žiedų kuria puokštes, būdingas skirtingiems metų laikams. Šiandien Gintarė gali duoti patarimų, kaip sodinti, prižiūrėti daugiametes gėles savo sodybose, kad žiedais jos džiugintų ištisus metus – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ir… net žiemą.

Gintare, papasakokite apie save?

Esu kilusi iš Suvalkijos, mano vaikystės miestai Vilkaviškis ir Marijampolė, o kasmetinė išvyka į Kauną atrodydavo kaip ilgiausia kelionė svetur. Gyvenau kaime, tad augau gamtoje. Įdomiausi, galbūt įsimintiniausi, vaikystės užsiėmimai buvo bėgioti po buvusias didžiules kolūkio fermas, šmirinėti tarp daugybės didelių traktorių, įvairių padargų, žaisti dideliuose grūdų aruoduose. Iš šiandienos perspektyvos tai atrodo gana keista, bet vaikams tai buvo vienas malonumas. Kai augi ir natūraliai matai, kaip gimsta paršiukas, veršiukas, išsirita paukščiukas, o tuo pačiu matai ir jų gyvenimo pabaigas, tai suvoki kaip natūralų gyvenimo ratą.

Kaime yra itin ryškus ir svarbus sezoniškumas, sėja, vasaros darbai, derliaus nuėmimas. Tiesą sakant, dėkoju likimui, kad užaugau ir daug išmokau gyvendama kaime… Aš juokauju sakydama, jog man nesvetimas archajiškas senolių gyvenimas – sėja, ravėjimas, perinimas, karvės melžimas, sūrio spaudimas ir pan.

Kada susidomėjote gėlėmis, gėlininkyste? Kiek rūšių augalų auginate savo sodyboje

Mano meilė gėlėms formavosi nuo pat vaikystės. Nuo ankstyvo pavasario matydavau, kaip ant palangių dygsta gležni zinijų, astrų, gvazdikų daigeliai, greičiausiai todėl mano silpnybė – augalus užsiauginti iš sėklos. Jau danguje esančios mamytė ir močiutė buvo didžiosios mano meilės gėlėms formuotojos: mamytė mėgo vasarines, vienmetes gėles, močiutė turėjo senovišką tvora aptvertą daugiamečių gėlių gėlyną, kurį vis papildydavo naujais augalais.

Po mokyklos baigimo buvau „nuklydusi“ nuo kelio ir pasirinkau fizikės profesiją, įgijau fiziko magistro laipsnį, vėliau perėjau į pedagogiką, tuomet sekė vaikų auginimas ir laikas pamąstymams apie gyvenimo prasmę. Jau dirbdama mokykloje pamažu grįžau prie gėlių auginimo, gėlininkystės, kol galiausiai meilė gėlėms nugalėjo ir po dvejų metų dvejonių pasiryžau atsiduoti tik gėlėms ir įkūriau savo ūkį.

Pernai jis persikėlė iš Švėkšnos į netoliese esantį Inkaklių kaimą ir šiuo metu yra intensyviai plečiamas. Pradėjau mokytis „Tarptautinėje Klaipėdos floristų“ mokykloje, dalyvauju konferencijose, parodose, nuolat stebiu rinką ir madas. Kiek augalų rūšių šiuo metu turiu, neskaičiavau, tačiau kiekis tikrai didelis. Mėgstu augalus, kuriuos žmogui galiu pasiūlyti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Ar egzistuoja daugiamečių gėlių „mados“?

Šiuo metu išskirčiau porą ryškesnių madų – populiari „Olandiškos bangos“, kitaip dar vadinama natūralistinio gėlyno, idėja. Mažesniame rate sutinkamas kolekcinių augalų, pavyzdžiui, vilkdalgių, viendienių, flioksų ir kitų „medžiojimas“ ir auginimas. Šiuo metu taip pat ryškėja tendencija kurti skinamų gėlių ūkius ar šiaip auginti sezoniškas skynimui skirtas gėles, rišti puokštes.

Kurios daugiametės gėlės yra lepiausios, o kurioms reikia visai mažai priežiūros?

Gėlės lepumas yra gana individualus klausimas. Pas vieną ta pati gėlė  kuo puikiausiai auga, o pas kitą – nors šokinėk kasdien, nieks neišeina. Asmeniškai aš mėgstu baltagalves, tačiau jos manęs ne itin, tad šiemet pasirinkau patikrintą veislę ir bandysiu susidraugauti.

Lepesnės gėlės ne dėl peržiemojimo, bet dėl grybelinių ligų yra flioksai, lubinai, pentiniai, virgininiai astrai, monardos (pastarosios gali ir įšalti). O pasodinti ir pamiršti galima saulakius, saulaines, kiečius, kemerus, viendienes, ežiuoles, daugumą varpinių augalų, šalavijus, kraujažoles, kraujalakes, melsves, katžoles. Todėl dauguma šių augalų ir yra mėgstami natūralistiniame gėlyne.

Kokias gėles jums pačiai sunkiausia auginti, prisijaukinti?

Didžiausias fiasko mane ištiko auginant baltagalves bei monardas. Kiek šių gėlių išliko mano ūkyje, tiek ir auginu.  Bandau susidraugauti su veronikomis, o šių metų rezultatas nenuvylė. Ir, žinoma, rožės… Pastarosios kaip iš kitos planetos, pykausi šiemet su jomis, tačiau vėliau jos man pačios parodė, ko nori.

Į ką reikia atkreipti dėmesį sodinant daugiametes gėles savo sodyboje (saulė, pavėsis, žemės rūgštingumas ir t.t.)?

Žinoma, patogiausia formuoti gėlynus, kai nieko nėra, nes tuomet galima suderinti visumą pagal savo norus. Šiek tiek kebliau derinti prie jau esamų augalų, tačiau, manau, šis variantas kur kas įdomesnis.

Kuriant gėlynus reikia užduoti klausimus, ko iš jų tikimės? Praktiškumo, tvarkingumo, įvairių architektūrinių formų aplinkoje? Ar tai bus laisvas kaip gamta gėlynas, kuriame subalansuota spalvinė gama? O gal kažkam bus svarbūs kvapai? Ko aš noriu, ko siekiu? Visi atsakymai bus teisingi. Išsiaiškinus „romantiškąją“ dalį, laikas praktiniams sprendimams: sklypo forma, reljefas, kuris gali padiktuoti viziją, saulės padėtis, užuovėja, drėgmė, dirvožemio struktūra.

Ne specialistui reikėtų galvoti paprasčiau – natūraliai pavėsiuose žemė būna rūgštingesnė, o pavėsių augalai rūgšties nesibaido, tad ir sodinkime juos. Svarbiausia auginant augalus yra tinkamas drėgmės kiekis, drenažas ir maistinės medžiagos. Kokią dirvą beturėtumėte, ją visuomet galite pagerinti ir pakeisti struktūrą.

Kurios gėlės pradeda žydėjimą pavasarį, o kurios užbaigia rudenį? Ar galima savo sodyboje taip pasodinti gėles, kad jos žiedais džiugintų nuo pavasario iki rudens nepertraukiamai?

Jau artinantis pavasariui, net vasario mėnesį, galime pastebėti eleboro žydėjimą, snieguolių baltas viršūnėles. Netrukus ateina ir tulpių žydėjimo metas, vienos ankstyviausių jų rūšių yra Kaufmano bei Greigo. O dar į draugiją pridėkime seniai žinomus krokus, scyles, žydres, šilagėles, žibuokles, raktažoles. Pavasarinis žydėjimas neaukštas, tačiau dosnus.

Jeigu pavasarinis žydėjimas įsivažiuoja pamažu, tai gausus spalvingas rudeninis žydėjimas gali baigtis su trenksmu, pasirodžius rimtesnėms šalnoms. Ilgiau galime pasidžiaugti rudeniniais daugiamečiais astrais, rudbekijomis, aukštaūgiais šilokais, pavėlavusiu ežiuolės žiedu. Antrą gyvenimą baiginėti gali šalavijai, katžolės, pentiniai. Dar matome menką saulainių, saulakių žydėjimą, kemerų skėčių blukimą, na, ir pačiame gražume matome varpinius augalus: miskantus, soras ir kitus.

Kiek metų daugiametės gėlės gali gyvuoti, jeigu yra tinkamai prižiūrimos?

Iš savo patirties galiu pasakyti, jog po pasodinimo visu savo grožiu augalas prasiskleidžia antraisiais arba trečiaisiais metais. Kiek jis gyvuos nepersodintas, priklauso nuo rūšies. Dažnai pats augalas parodo, jog metas jį persodinti. Pavyzdžiui, kiliminiai augalai pradeda iš vidaus plikti. Sakyčiau, daugiausiai rūpesčio reikia kiliminiams augalėliams, mažiausiai – medėti linkusioms gėlėms, varpiniams augalams.

Ar gali daugiametės gėlės džiuginti ir žiemos metu?

Taip, pilnas internetas, puikiai ir žiemą atrodančių gėlynų. Žiemą puikiai sužaidžia įvairios gėlių formos ir struktūros, nuostabiai atrodo pabalę, apšerkšniję augalai.

Jūsų mėgstamiausių daugiamečių augalų penketukas?

Saulainės – nereiklios, gausaus žydėjimo, puikiai tinka puokštėms ir natūralistiniam gėlynui.

Tulpės – lengvai auginamos, nuostabios puokštėse ir leidžia man su jomis daryti, ką tik aš sumanau. Kol kas nenuvylė.

Bijūnai – dėl kvapo, nuostabių žiedų, ir to, kad leido man iš aštuonių suaugusių krūmų, išdalinus pasodinti daugiau nei 70 naujų.

Montbretės – kai mažas augalėlis puokštėje gali būti lemtingas.

Kanadinė rykštenė, muilinė guboja – nuostabūs užpildai puokštėse, deja, gaila, bet pas mane jos nesisėja.

Viktorija Skutulienė