Žmogus, pats sau užsiauginęs sparnus

Ne veltui tik pradėjusi pokalbį su 79-erių Kazimieru Mikalausku jo paklausiau – pirmiausiai išmoko vaikščioti ar skraidyti? Už nuopelnus Lietuvos aviacijai Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotas, dešimtis skraidyklių sukonstravęs ir jomis skraidęs vyras vos tik prieš trejus metus nusprendė „nusiimti sparnus“ ir dangų palikti raižyti jaunesniems už save.

„Propeleris dar mano gyvenime sukasi, bet dabar tik ant žemės: nebe ore – o vandeny, ant ledo“, – sako K. Mikalauskas.

Negali nieko neveikti

Dabar iš Utenos rajono kilęs ir Kaune gyvenantis Kazimieras leidžia laiką gamindamas ir išmėgindamas aerovaltis – skirtas judėti tiek per ledą, tiek per žolę. Naujausias jo kūrinys bus skirtas neseniai į Lietuvą grįžusiam anūkui, kuris, panašu, pamažu perima senelio aistrą. „Anūką mokiau skraidyti dar prieš jam išvažiuojant“, – pasakoja K. Mikalauskas.

„O kur dabar visos Jūsų skraidyklės?“ – klausiu. Meistras nusijuokia, kad net neįsivaizduoja. „Nežinau, kur tie sparnai. Dalis kažkur pasklido po Lietuvą, dalis sutrūnijo. Niekada nepardavinėjau nieko, bet kažkur tai iškeliaudavo. Neturiu nei sparnų, nei nuotraukų visai. Pats savo darbų nefotografuodavau – kažkaip nebuvo galvoj, kad reikia užfiksuoti. Dabar net nepatogu – tik plepu, o parodyti, kas buvo padaryta, negaliu“, – juokiasi.

Vis dėlto tokių fotografijų, įvedus paieškos sistemoje Kazimiero vardą, pavardę ir raktažodį „skraidyklė“, internete galima rasti. Senos, nespalvotos, teikiančios užuominas apie kelią, kurį konstruktoriui teko nueiti, motorizuojant laisvo skrydžio sparnus.

Apie viską nuo pradžių

Pirmą kartą į orą K. Mikalauskas pakilo apie 1971-uosius metus. „Bet ką reiškia tas pakilimas? – va čia klausimas. Tada nebuvo viso to, kas dabar yra… Dabar nusipirkai, pasiėmei ir skrendi, o tada nebuvo nieko – tik kažkokie gandai, kad užsieny kažkas tai bando, gal kažkur kokią nuotrauką matė… Nei Lietuvoj, nei Sąjungoj nieks nieko negirdėjo“, – pasakoja Kazimieras. Vyras savarankiškai bandė perprasti skraidyklių mechanizmus ir veikimo principus. „Pirmiausia buvo paprastas aitvaras – jis buvo labai nepastovus ir jį suvaldyti buvo nelabai įmanoma. Vėliau atsirado specialus parašiutas – ant trikampio rėmo užtemptas audeklas, kuris išsiskleisdavo į dvi bures. Pirmą savo skraidyklę pagaminau iš parašiutinės medžiagos – kol tempi, dar kažkiek galėdavai pakilti, bet vėliau reikėjo pereiti ant kalniuko, kad įsibėgėjus galėtum skristi – tai nė velnio neskrido“, – iš pirmųjų bandymų pagauti vėją juokiasi K. Mikalauskas.

Nemažas iššūkis tais laikas buvo ir rasti konstrukcijoms reikalingų medžiagų, o ir pats skraidyklių kūrimo procesas užtrukdavo gana ilgai. „Stengdavausi kiekvienais metais pagaminti kažką naujo, bet ne visada pavykdavo. Kai iš gamyklos, kurioje dirbau, gavau butą, tame bute dar baldų nebuvo – tik sofa ir stalas. Aš tiesiog užverčiau stalą ant sofos ir ant grindų siūdavau sparną“, – pasakoja K. Mikalauskas. Skrydžių entuziastas dirbdavo neskaičiuodamas valandų. „Kauno radijo gamykloje trisdešimt metų pradirbau tekintoju, ten jau iš metalo galėjau pasidaryti, ką reikėjo. Turėdavau visą pamainą atidirbti, po jos ateidavo kita pamaina, bet likdavo laisvų staklių, tai kažką dar sau pasitekindavau. Nuo tada rimtesni darbai ir prasidėjo“, – sako Kazimieras.

Pasak vyro, ilgainiui sparnai skleidėsi platyn, atsirado daugiau galimybių gauti įvairių medžiagų. „Palei Nemuną, priešais Kačerginę, yra toks Netonių šlaitas. Kai vėjas pučia tiesiai į jį, jis atsimuša ir tam tikroje zonoje pradeda kilti aukštyn – išmokom pasigauti tą vėją, tad galėjom ilgiau paskriet išilgai šlaito: ir dešimt, ir dvidešimt minučių. Vėliau kilo idėja pasikabinti mažą motorėlį nuo pjūklo – tada paskrist jau iki valandos galėjai.“ Atsirado galingesni varikliai, važiuoklė – ir kalnų nebereikėjo. Kazimieras drauge su kitais entuziastais dangaus užkariauti persikėlė į S. Dariaus ir S. Girėno aerodromą.

Bendraminčius vienija klubas

Vyras jau dešimt metų yra „Kauno skraidūnų klubo“, vienijančio skraidyklių, moto-skraidyklių, parasparnių ir moto-parasparnių bei ultralengvųjų orlaivių pilotus, garbės narys. „Anksčiau vadinosi „Kauno skraidyklių klubas“, bet aš sakau: „Palauk, tai kaip čia dabar yra? Skraidyklės tai pačios neskraido, tai koks gali būti daiktų klubas?“ – juokiasi K. Mikalauskas. Konstruktorius pasakoja, kad būdavo laikai, kai klubo susirinkimai tęsdavosi ir per naktį, dabar, deja, skraidymui prijaučiančių bendraminčių gretos retėja, klube narių sumažėjo perpus. Viską komplikavo ir pandeminė situacija. Vis dėlto, kai tik įmanoma, vyras nepraleidžia progos sudalyvauti aviacijos šventėse, drauge su tokį pat pomėgį turinčiais žmonėmis patirti bendrystės jausmą.

O kokiame aukštyje labiausiai patikdavo Kazimierui skraidyti? „Būdavo, retkarčiais pakildavau virš debesų – iki pusantro, dviejų kilometrų aukščio, bet man ten jokio įdomumo. Sėdi lyg lėktuve arba į balkoną išėjęs ir kabai – ten nėra jokio greičio. Kada skrendi palei žemę, jauti, kad tikrai skrendi“, – sako K. Mikalauskas.

Dar viena aistra – fotografija

K. Mikalauskas pripažįsta, kad prieš kurį laiką skraidyti jau buvo tapę nuobodu. Entuziazmo ir motyvacijos skraidymui vėl įpūtė pomėgis, kuriuo domėjosi nuo vaikystės, – fotografija. Vyras sugalvojo, kad kartu su savimi į orą reikia pakelti ir fotoaparatą. Šiam reikalui konstruktorius net buvo susimeistravęs specialią, fotografavimui ore pritaikytą skraidyklę. Šią ilgiausiai iš visų truko pagaminti, su būtent ja, teigia, daugiausiai laiko ir praskraidęs. „Pasidariau tam reikalui vežimuką. Pakėliau sparną aukščiau ir pasidariau sėdynę, kad atsisėdęs galėčiau reguliuoti jos aukštį. Kai pakildavau skristi, ją nusileisdavau, ir galėdavau fotografuoti iš bet kurios pusės – jokios skraidyklės dalys man nemaišydavo“, – sako meistras. Taip Kazimierui pavyko padaryti įspūdingų, prizines vietas konkursuose pelniusių kadrų iš paukščio skrydžio – dalis jų net nugulė drauge su bendraautoriais išleistame fotografijų albume „FotoSkrydis. Lietuva. Gamtos akimirkos“. „Dar eilę metų paskraidžiau, o vėliau atsirado dronai – fotografijos nebelabai reikėjo…“ – sako skrydžių entuziastas.

Būta ir ekstremalių situacijų

Nenuostabu, kad per tiek dešimtmečių skraidymo ir valandų, praleistų ore, pasitaikė ir nelaimių, ir klaidų, tik per plauką neprivedusių iki jų. „Buvau vieną kartą pritrenktas prie žemės, porą šonkaulių buvo lūžę – dar kai nuo kalniukų šokinėdavau. O kai su motorais pradėjau skraidyti, nežinau, kas mane saugojo. Kai dabar pagalvoju – man visąlaik labai sekėsi. Kai pradėjau fotografuoti, tekdavo lįsti į visokias velniškas situacijas, apie kurias aviacijos inspekcija neturėjo žinoti, – juokiasi. – Lįsdavau į dvidešimties metrų aukštį virš kokio durpyno – ten kupstai, gėlytės žydi, – reikia nuotrauką pasidaryti. Jeigu motoras staiga sustotų, nertum į tą durpyną, niekas net ir nežinia, kada surastų“, – svarsto K. Mikalauskas.

Kaip pasakoja Kazimieras, vienas įsimintiniausių ir ekstremaliausių skrydžių, vos nepasibaigusių liūdnai, įvyko kartą vykstant iš Kartenos miestelio atgal į Kauną. „Atvažiuojam su vienu vyruku į Kartenos aerodromą – ogi rūkas iki pusės medžių, pievos jau beveik nematyt. Vietos žinomos, diena lyg tais turėjo būti gera, sakau: „Kol nuskrisim, saulė turėtų prašildyt“. Ir nutariau skristi. Skrendu – medžių, miškų nematyt: viską uždengia rūkas, nėra jokių properšų. Debesys kaip tik Kauno pusėje laikosi, ir neturiu ryšio kam nors paskambinti paklausti, ar tas rūkas iki pat žemės, ar jau bent kiek pakilęs. GPS prietaisai parodė, kad netoliese Aleksoto aerodromas. Lyg pasimatė žalia properša, sukau į ją ir neišsitiekiau tame posūkyje – įlindau į besiformuojantį debesį. Visus prietaisus, akinius užpylė lietus, nieko nebuvo matyti. Norėjau grįžti atgal, bet variklis „nebeištraukė“. Po kelių minučių kovos nutariau, kad nieko nebus – į viršų nebeišeis pakilti, o kas laukia apačioje, tai nežinia. Ir staiga prašviesėjo, po savimi pamačiau vandenį – Nemunas. Pagal jį susiorientavau ir pasukau „stogais“ link Aleksoto. Aerodrome radau žalią juostą, ir ten laimingai nutūpėm. Tik važiuojam takais, prie angarų, o variklis – šast, ir užgęsta. Jeigu būtų bent minutę ar dvi anksčiau užgesęs… – apie kvapą gniaužiantį ir daug šaltų nervų pareikalavusį nuotykį pasakoja K. Mikalauskas. – Buvo klaida, neapsižiūrėjimas. Nereikėjo kilti, kol rūkas neišsisklaidė.“

Svajonių nereikia atidėti

„Žmonės įdomiai galvoja, sako: „Noriu skraidyti, bet dar ne, dar ne… Va kai išeisiu į pensiją, tada jau tikrai“. „Labas“, – sakau. Buvo toks žmogelis, kuris nusipirko skraidyklę jau pensijoje būdamas, sveikata pradėjo blogėti, taip ir neišmoko skristi“, – apgailestauja K. Mikalauskas. Kazimierui netrūksta ryžto ir užsidegimo įgyvendinti savo sumanymus. Nors ir nebeskraido, vyras kasdien keliauja į dirbtuves, kur gaminami nauji ar tobulinami seni prietaisai, regis, dar daugiau idėjų, kurias nori įgyvendinti ateityje, kirba jo galvoje. Klausantis jo kalbant, kyla mintys, kad tikrai – nesvarbu, kokio amžiaus bebūtum, svarbu turėti veiklų, kurios maitintų tavo gyvenimo variklį.