„Rokas visada gyvas!“
„Rokas visada gyvas!“ – taip šią vasarą vadinosi Kauno „Žalgirio“ arenos pakrantėje legendinės grupės „Vaizbūnai“ surengtas koncertas. Tiesa, nuo 2019-ųjų metų prie grupės pavadinimo prisidėjo trys reikšmingos raidės, ir dabar ši grupė – „Vaizbūnai XXL“. „Buvo sąžininga pakeisti pavadinimą. Atiduodant pagarbą visiems buvusiems „Vaizbūnų“ muzikantams – pasiekėme brandą, esame išaugę iš studentiškų laikų muzikavimo“, – sako nuo 1975-ųjų metų joje klavišiniais instrumentais grojantis Audrius Kavoliūnas.
Pirmosios muzikinės užuomazgos
Grupė įsikūrė 1968-aisiais metais ir greitai išpopuliarėjo. Netrukus buvo itin laukiama groti Kauno politechnikos instituto (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas) VIII-uosiuose rūmuose organizuojamuose šokių vakaruose. A. Kavoliūnas pasakoja, kad anuomet prie bilietų pardavimo vietų nusidriekdavo milžiniškos eilės – jaunimas taip veržėsi į jų grojamus šokius, kad salė visada būdavo pilna. Būtent tais laikas Lietuvoje gimė ir mezgėsi lietuviško roko kultūra, kūrėsi pirmosios roko grupės, kurios įkvėpimo sėmėsi iš Vakaruose buvusių tuo metu populiarių roko grupių. Jų „vakarietiškas“ muzikos atlikimo stilius skambėjo šviežiai, moderniai, siejosi su laisvės troškimu, todėl įkvėpė to meto jaunuolius, buvo daugelio mėgstamas. „Kai pirmą kartą pamačiau „Deep Purple“ to meto vaizdo įrašus, ištiko labai įdomus šokas. Buvo keista, nes mes visi juos (vakarietiškas roko grupes – aut. p.) sudievindavom, idealizuodavom ir visai ne taip įsivaizdavom. Bet tai netrukdė tos muzikos mylėti, ja žavėtis bei ją dar ir atlikti“, – pasakoja A. Kavoliūnas.
Patį Audrių muzika lydėjo nuo pat vaikystės. Būdamas pirmoje klasėje, jis pradėjo dainuoti berniukų chore „Varpelis“, o devintoje klasėje drauge su dar keturiais bendraminčiais subūrė savo ansamblį „Amžinas remontas“ (būgnininkas Andrius Paškevičius ir vokalistas Arūnas Klimas, – ir šiandien groja ir dainuoja „Vaizbūnai XXL“). Audrius juokauja, kad jie puikiai „pateisindavo“ šį pavadinimą, kadangi profesionalios aparatūros neturėjo, o kad laidai neiškristų iš stiprintuvo, juos užtvirtindavo degtukais, patys gamindavosi kolonėles. Galiausiai, įstojus mokytis į KPI, vaikinas prisijungė prie akademinio choro „Jaunystė“. „Buvo labai geros tradicijos, visi dainininkai, kurie dainuodavo, likdavo dainuoti ir po studijų, todėl tas choras buvo jau subrendęs ir ganėtinai stiprus“, – apie savo muzikinį kelią pasakoja A. Kavoliūnas. Vienas tų choro dainininkų, žinodamas, jog Audrius jau turėjo sukaupęs šiokios tokios muzikinės patirties grodamas savo ansamblyje, ir pakvietė jį groti į „Vaizbūnus“.
Iš tiesų, dar būdamas paauglys, Audrius visaip stengėsi pakliūti į studentiškus šokių vakarus. Tai jam sekėsi daryti dėl brandžios išvaizdos ir dėl to, kad pats grojo mokykliniame ansamblyje, – todėl su studentiškomis linksmybėmis, šokių muzika jau buvo susipažinęs gerokai anksčiau, nei pradėjo groti šioje grupėje. Muzikantas prisimena, kad tuomet „Vaizbūnai“ buvo neoficialus grupės pavadinimas, kuris buvo populiarus „pogrindyje“, tik tarp šokėjų, o oficialiuose renginiuose vadinosi „KPI vokaliniu instrumentiniu ansambliu“. Pastaruosiuose ir grojamas repertuaras buvo „neutralesnis“ bei priimtinesnis tuometinei politinei santvarkai. „Vaizbūnais lietuvių tautosakoje buvo vadinami plėšikai, prekiautojai, klajokliai“, – pavadinimo prasmę paaiškina muzikantas.
Nukonkuravo naujos šokių kryptys
Grupė savo veiklą buvo nutraukusi 1985-aisiais metais. „Pirma priežastis, dėl kurios nutrūko – atsirado gera garsinimo aparatūra, geri įrašai, ir atėjo į madą nauja šokių kryptis – diskotekos. Diskotekose jau gyvo muzikavimo nereikėjo – buvo kokybiški įrašai ir buvo galima klausytis naujoviškos disko muzikos. Be to, fakultetas taip pat pradėjo organizuoti diskotekas ir turėti tokį ansamblį nebebuvo didelio poreikio – liko tik reprezentacinis KPI ansamblis“, – pasakoja A. Kavoliūnas. Atlikėjai išsibarstė kas sau – daugelis jų nuėjo groti į vestuves – tai leido atlikėjams šiame tarpsnyje „neprarasti savo muzikinės formos“.
Grupės atsikūrimas įvyko 2001-aisiais, kai Kęstutis Ignatavičius, ilgametis Kauno rotušės ceremonimeistras ir grupės „Aitvarai“ vadovas, sugalvojo, jog per miesto gimtadienį, kuris vyksta gegužės mėnesį, turi nuskambėti senųjų grupių vakaras. „Susirado visus muzikantus, kurie vienaip ar kitaip grojo, sukvietė vėl susirinkti į senas grupes ir sudalyvauti šventėje, – pasakoja Audrius. – Pirmąjį bigbyto vakarą Rotušės aikštė buvo sausakimša, aš pats tame vakare dalyvavau kaip žiūrovas.“ A. Kavoliūno sugrįžimas į grupę įvyko kiek vėliau – atėjus į vieną repeticijų pasiklausyti, kaip grupė ruošiasi koncertui, kolektyvo nariai vyrą įkalbino pasilikti.
Kaip pasakoja Audrius, dar kitąmet ansambliai buvo pakviesti pasirodyti Kauno miesto gimtadienio šventėje, tačiau vėliau organizatoriai, kad publikai būtų įdomiau, pradėjo ieškoti naujovių ir televizijoje besirodančių veidų. Atsikūrę ansambliai nenorėjo vėl baigti muzikavimo, todėl organizuodavo alternatyvius senųjų grupių koncertus klube „Combo“. „Mums buvo smagu, vieni kitiems grojome ir džiaugėmės, bet žiūrovų neturėjome labai daug, nes groti tuo pat metu, kai Rotušės aikštėje vykdavo gimtadienio renginiai, į kuriuos suvažiuodavo tuometinės Lietuvos žvaigždės, buvo daugiau tik ambicijų pateisinimas.“
Dėl šios priežasties dar kartą ant iširimo slenksčio atsikūrusios grupės atsidūrė 2008-aisiais metais. Tuomet A. Kavoliūnas iniciatyvą perėmė į savo rankas ir grupės 40-mečio progai skirtą koncertą suorganizavo jau rudenį – ne kaip alternatyvą Kauno gimtadienio koncertams, o kaip atskirą legendinių bigbyto grupių festivalį. Šis sėkmingai praėjo, todėl ir toliau būdavo organizuojamas kasmet. 2017-aisiais festivalis įgavo pavadinimą „Gintarinis ruduo“.
Galimybė sugrįžti į jaunystę
Grupė nuolat atnaujina savo repertuarą, tuo pačiu dalį publikos jau priimtų ir pamiltų kūrinių paliekant muzikinėje programoje. „Norisi, kad mūsų muzika leistų į koncertus besirenkančiai solidžiai publikai sugrįžti į jaunystę“, – sako A. Kavoliūnas. Muzikantas dalinasi, kad patiria daug laimės, kai jaučia kontaktą su publika. Kartu su grupe užaugo ir subrendo ištisa karta, todėl savo koncertuose aptinka pažįstamus veidus: „Aišku, ne tik gerbėjai – ir muzikantai užaugo. Mes juos matom ir kviečiam – tik ne visi jau yra Lietuvoje.“ Kaip pasakoja Audrius, daug buvusių „Vaizbūnų“, kaip ir kitų grupių, muzikantų „metė“ savo muzikines karjeras, pasuko kitu keliu ar išvyko į užsienį kurti savo gyvenimus, tačiau ne vienas jų po ilgesnės pertraukos prikalbintas neatsisakydavo vėl paimti instrumentą į rankas ir sugrįžti į muzikinį kelią.
O kaipgi šiandien skamba seni, legendiniai kūriniai? „Nesistengiam idealiai atlikti taip, kaip anksčiau jie būdavo grojami. Ieškom įvairiausių variantų. Aišku, YouTube’as yra visagalis. Kiekvieną kūrinį ruošdami, perklausom įvairiausius atlikimus – tiek su simfoniniais, tiek su supopkultūrintais, nes net ir ten, kur galbūt visiškai neįdomu, atrandame kažkokių instrumentinių akcentų, kuriuos paskui mes patys panaudojame, – kūrybinio proceso uždangą praskleidžia muzikantas. – Nėra taip, kad pasiėmei natas, atsisėdai ir pagrojai kaip simfoniniame orkestre savo partiją. Čia turi pats įnešti savo indėlį į kūrinį, atrasti tembrą ir stilių. Pakeiti šiek tiek ritmiką ir kūriniai pradeda kitaip skambėti.“ Kūryba ir jos pateikimas publikai mums yra pati maloniausia, džiaugsmingiausia proceso dalis.“
Grupės aukso amžius
Šiandien „Vaizbūnai XXL“ išgyvena tikrą atgimimą, grupė neseniai atšventė savo veiklos 50-ąjį jubiliejų. A. Kavoliūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu sulaukia daug skambučių ir kvietimų koncertuoti įvairiuose festivaliuose, vienas iš koncertų nusimato net Lenkijoje vykstančiame festivalyje. Nepaisant to ir fakto, kad vyresnių žmonių širdyse grupė jau seniai yra tapusi legenda, Audrius kuklinasi: „Mus šiek tiek pastebėjo, o kai pastebi, tada labai smagu, – vadinasi, judame teisinga linkme.“
Muzikantas pripažįsta, kad karantinas, nors ir buvo sustabdęs koncertinę veiklą, suteikė progą grupės nariams patobulinti savo muzikinius įgūdžius, išmokti naujų stilių. Jeigu karantino sąlygos bus palankios, artimiausias grupės koncertas nusimato spalio mėnesį Kaune. „Ruošiame kūrinį, kurio niekas Lietuvoje iš viso nėra grojęs“, – intriguoja A. Kavoliūnas.
Vyras įvardija ir tai, kuo „Vaizbūnai XXL“ skiriasi nuo kitų Lietuvoje grojančių muzikantų: „ Mes negyvename iš koncertinės veiklos, visi turime darbus, pragyvenimo šaltinius, todėl nepaverčiame muzikos komercija. Einame į muziką iš džiaugsmo, iš malonumo vėl ir vėl susitikti su mūsų fanais, muzikuoti ir tobulėti be sustojimo.“
Klausiu Audriaus, – ar rokas tikrai niekada nemirs? Jis patikina, kad ne, nes jaunimas atranda 70-ųjų, 80-ųjų klasikinio roko muziką: „Ir ji dar ilgai neš didžiulį emocinį užtaisą…“
Liveta Burkšaitė
Nuotraukų autorius Ilmaras Žilionis
