Rokiškio krašto dvarų istorijos takais

Jeigu pažvelgtumėte į Lietuvos žemėlapyje esantį Rokiškio kraštą, nustebtumėte – jo kontūrai tarsi atkartoja Lietuvą, o šio krašto upė Nemunėlis – Nemuną. Tai patvirtina ir Rokiškio kraštovaizdis: vakarinėje jo dalyje vyrauja derlingos lygumos, o rytinėje – kalvos su duburiuose telkšančiais ežerais, kurie itin traukia žvejus ir mėgstančius poilsiauti prie vandens. Ežerų ten priskaičiuojama net 99, upių – 42, iš kurių didžiausios – Šventoji, Nemunėlis, Kriauna, Vyžuona, Šetekšna.  Rokiškio krašte miškai užima apie 46 tūkstančius hektarų ploto, į kuriuos atvyksta daug medžiotojų iš užsienio, o rudenį – grybų mėgėjai.

Rokiškio kraštas turtingas ir savo dvarais, kurių rajone net 12. Tiesa, tik 4 iš jų yra veikiantys: tai Rokiškio, Ilzenbergo, Salų ir Gačionių, su kuriais ir Rokiškio krašto istorija kviečiame susipažinti.

Rokiškio miestas, įsikūręs prie nedidelio Laukupės upelio, 182 km nuo Vilniaus, prie Radviliškio – Panevėžio – Daugpilio geležinkelio linijos.

Legenda apie Rokiškio miesto įkūrimą byloja, kad jo pirmas gyventojas buvo medžiotojas Rokas, medžiojęs šiose apylinkėse. Nuo jo vardo „Rokas“ bei žodžio „kiškis“ ir kilęs miesto pavadinimas – Rokiškis. Kaip ten buvo iš tiesų, niekas negali pasakyti, tačiau, kad dabartinio Rokiškio vietoje kadaise augo girios – abejonių nekyla. Juk ir rašytiniuose šaltiniuose šis miestas pirmą kartą minimas 1499 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijoje dėl girios kirtimo. Manoma, kad pasauliui Rokiškio vardas plačiau žinomas tapo tik tada, kai čia išauginti linai XVIII ir XIX a. ėmė rodytis užsienio rinkose.

Gafai Tyzenhauzai pertvarkė senąjį Rokiškio miestelį

Rokiškio miestas kūrėsi prie dvaro. XVI amžiaus antrajame dešimtmetyje Rokiškis atiteko kunigaikščiams Krošinskiams, kurie valdė miestą 200 metų. Kartkartėmis jie Rokiškį už skolas išnuomodavo kitiems Lietuvos didikams.

Vėliau Rokiškio dvaro savininkais tapo grafai Tyzenhauzai, pastatę iki šių dienų išlikusį Rokiškio dvaro ansamblį, neogotikos architektūros paminklą – Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią.

Tačiau viskas prasidėjo nuo 1770 metų, kai Lietuvos gvardijos šefas Ignotas Tyzenhauzas sugalvojo savo senąją dvarvietę ir rezidenciją perkelti į naują vietą, šiek tiek toliau nuo egzistavusio miestelio.

XVIII a. pabaigoje Tyzenhauzai pertvarkė miestelį: trobesiai buvo statomi pagal užbrėžtą keturkampę turgaus aikštę, iš kurios ėjo keliai į Obelius, Kamajus, Pandėlį ir kitas vietoves. Tokiu būdu Rokiškis buvo kuriamas planingai jau savo užuomazgoj ir, augant į apskrities miestą, beveik be korektūrų lengva buvo vesti tiesias, plačias gatves.

Rokiškyje buvo pasodintas parkas ir užveistas sodas, suprojektuotas naujas klasicistinis centras.

Svarbu pažymėti, kad Rokiškį valdę didikai buvo neabejingi menui. Pavyzdžiui, dvare puikavosi Ticiano, Rubenso, Hamiltono ir kitų garsių tapytojų drobės, antikinių skulptūrų kopijos, japoniškas, kiniškas, pirmasis europietiškas porcelianas, ginklai. Vertinga buvo ir muzikos instrumentų kolekcija, kurioje išsiskyrė Stradivarijaus, Dankvorto pagaminti instrumentai. Deja, I ir II pasauliniai karai, bolševikų okupacija padarė rūmams ir jų rinkiniams nepataisomą žalą.

Tyzenhauzų iniciatyva Rokiškyje pastatyti prekybos namai, viešbutis, alaus darykla, plytų fabrikas, malūnas, ligoninė, mokykla. Rokiškis, bent prieškary, neturėjo sąlygų augti į didelį miestą.

Pasirodo, nėra ten natūralių turtų – net ir senovės girios išretintos. Antai, prieš karą apsimokėdavo gabenti malkas iš Latvijos, nors reikalaudavo už jas ir muitą mokėti. Nebuvo Rokišky stambesnio masto dirbtuvių, tik smulkios metalo apdirbimo ir kitos dirbtuvėlės. Kai kurios iš jų dirbo tokį kruopštų darbą, kaip Dranseikos dirbtuvė, kuri gamino chirurgijos instrumentus.

XIX a. viduryje iš Tyzenhauzų dvarą perėmė Pšezdzieckiai. Miestelis pradėjo sparčiau augti 1873 metais, kai per jį buvo nutiestas geležinkelis.

Rokiškio dvaro ansamblis 

Rokiškio parkas įdomus savo planine kompozicija. Vyrauja tiesios, palyginti plačios alėjos. Beveik visa parko teritorija suskirstyta geometrinės formos plotais. Čia ryškiai išsiskiria kompozicinis centras – centriniai rūmai, esantys pačiame parko viduryje. Pagal juos atitinkamai išdėstyti ir kiti pastatai bei parko elementai. Aiški kompozicinė ašis, tai yra kryptis, jungianti pagrindinį įvažiavimą su rūmais, kuri taip pat yra ir parko simetrijos ašis. Vakarinėje sodybos dalyje ji įsijungia į miestelio planinę struktūrą ir sutampa su pagrindinės miesto gatvės – aikštės ašimi. Vakarinėje miesto dalyje kompozicinę ašį uždaro neogotikinė bažnyčia.

Grafų valgomasis – muziejaus ekspozicijų salė. 1984 m. atkurtas dvaro valgomojo interjeras – tipiškas Zakopanės stiliaus pavyzdys. Nukentėjęs pokario metais, kai buvo išgrobstyti metalo kalinėjimai, jis išlaikė autentišką medinę sienų apdailą, bufetą. Čia eksponuojamas vazas, lėkštes, padėklus, laikrodžius išsaugojo ir muziejui perdavė buvę dvaro tarnai.

Rokiškio dvaro ansamblį sudaro 16 pastatų, kurie užima 28,1 ha parko ploto su tvenkiniais.

Grįžtant prie istorijos, naujo Rokiškio dvaro statybos bei miesto perstatymo darbai pabaigti statyti 1801 metais. Tai buvo klasicizmo stiliaus iš akmenų, akmens skaldos ir plytų mūro, vieno aukšto pastatas su mezoninu ir aukštu pusrūsiu. Keturių kolonų portikas, vainikuotas trikampiu frontonu ir virš keturšlaičio stogo iškeltas kupolas, pabrėžė rūmų centrą.

Už rūmų 1797-aisiais įkurtas 16 ha parkas, šalia įrengtas tvenkinys ir pradėtas kurti zoologijos sodas. Kai dvaras atiteko Pšezdzieckių giminei, pastatas įgijo ir baroko elementų: paaukštintos ir perplanuotos vidaus erdvės, pristatytas antras aukštas, pristatyti šoniniai fligeliai, fasadams ir interjerui suteikta romantizmo bruožų. 1940 metais, prasidėjus sovietinei okupacijai, paskutiniai kilmingi dvaro savininkai grafai Pšezdzieckiai pasitraukė iš Lietuvos.

Šiandien dvaro sodybos pastatų architektūros formos atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją, pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant moderno architektūros formomis, pasireiškiančiomis rūmų interjere.

Praeityje daugelio žinomų kunigaikščių ir grafų valdytas bei puoselėtas Rokiškio dvaras šiandien yra sukaupęs daugybę eksponatų ir kviečia į dešimtis edukacinių programų. Dvare galima apžiūrėti vienintelę Baltijos šalyse autentišką grafų Tyzenhauzų drabužių kolekciją, išsaugotą dvaro tarnų.

500 metų istoriją menantis Ilzbergo dvaras

Rokiškio krašte, istorinėse sėlių žemėse, įspūdingo landšafto vietoje su dviem – Ilgio ir Apvalaso – ežerais, ant kalvos viršūnės, 1515 metais baronas Berntas fon Kersenbrokas įkūrė Ilzenbergo dvarą. Ant kalno įkurdintam dvarui prigijo vokiškas pavadinimas Ilsen berg, reiškiantis Ilzės kalną.

Ilzenbergo dvarą kliudė 1655-aisiais prasidėjęs karas tarp Švedijos ir Rusijos, apie kurį byloja faktas, jog dvare būta trijų XVII a. patrankų, kurias 1926 m. Ilzenbergo dvaro savininkė Livija Emilija Dimšaitė padovanojo Kauno karo muziejui. Jų kopijos įkurdintos dvaro parke.

Ilzenbergo dvaras – dvaras, esantis Rokiškio rajone, prie Latvijos sienos, tarp Ilgio ir Apvaliojo ežerų.

1863 metais dvarą nusipirko ir perstatė vokiečių kilmės inžinierius. Jis iš esmės nepakito iki mūsų dienų. 1896 m. dvaro savininku tapo LDK bajoras Eugenijus Dimša kartu su žmona Livija Majoresku – garsaus Rumunijos veikėjo, buvusio šios šalies ministro pirmininko Tito Livijaus Majoresku dukra.

Prabėgus 500 metų, dvaras sugrįžo prie savo istorinių šaknų. Tai vienintelis dvaras Baltijos šalyse bei vienas iš nedaugelio Europoje, kuriame atgimė ir puoselėjami natūralios žemdirbystės principai. Dvare gaminami įvairūs maisto produktai. Dvaro parkas-muziejus ribojasi su ūkinės paskirties žemės sklypais, – jie nuo pavasario iki vėlyvo rudens džiugina ryškia žaluma ir kviečia pasisveikinti su netoliese gyvenančiomis avimis, vištomis, karvėmis.

Salų dvaras visoje Lietuvoje garsėjo, kaip prabangiausių ir geriausių puotų, kurias organizavo Tyzenhauzai, vieta, kur pakliūti galėjo toli gražu ne bet kas.

Dvare atstatyti visi istoriniai-muziejiniai akmens mūro statiniai. Rūmuose – prabangus eksterjeras ir interjeras: išpuoselėtas 14 ha angliško tipo parkas, meniškos parko skulptūros, Meilės sala, 500 metų žaliuojantis, net 6,3 metrų apimties, Lietuvos valstybės saugomas galiūnas  Ilzenbergo dvaro ąžuolas.

Salų dvare įrengtame teatre vaidino Prancūzijos aktoriai

Salų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a., tuomet jis priklausė Radvilų giminei. Jiems valdant jau buvo pradėtas formuoti miško parkas, garsėjęs žirgynu, stovėjo medinis dvaro sodybos pastatas, tačiau 1806-aisiais, dvarą nupirkus Ignotui Morikoniui, prasidėjo dvaro komplekso klestėjimo metai: buvo tvarkomas parkas, formuojamas vaismedžių sodas, pastatyti mūriniai klasicistinio stiliaus dvaro rūmai.

Po pusšimčio metų, Salų dvaro sodyba virto to meto kultūriniu centru. Parke buvo įrengtas teatras, kuriame vaidino aktoriai net iš Prancūzijos. Keičiantis dvaro savininkams ir išgyvenus II pasaulinį karą, dvare įsikūrė žemesnioji Žemės ūkio mokykla, vėliau pertvarkyta į žemės ūkio technikumą. Iki 2002 m. rūmuose veikė mokykla. Nuo 2004 metų dvare kasmet rengiamos tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos, kurių sėkmingas pavyzdys pritraukė ir daugiau renginių: čia jau vyksta Vilniaus universiteto literatų konferencijos, Vilniaus Dailės akademijos studentų praktikos ir kiti renginiai.

Gačionių dvaras – vienintelis medinis dvaras Rokiškio krašte

Estetikos persmelktas Gačionių dvaras pasitinka svečius svetingumu ir atkurta autentika. Atvėręs medinio ponų namo duris pasijunti taip, lyg būtum patekęs į XIX a. pabaigos rūmų menę, o su lankytojais pasisveikina pats šeimininkas baronas Piotras Rozenas. Dvaras jau 300 metų priklauso iš Kalavijuočių ordino kildinamai Rozenų šeimai. Iš istorijos šaltinių žinoma, kad po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Gačionių dvaro rūmus susigrąžino Lietuvos pilietybę išsaugojęs baronas Antonas Rozenas, kuris, pabėgęs iš sovietinių lagerių, gyveno Lenkijoje. XXI amžiaus pradžioje A. Rozenas šį dvarą padovanojo savo sūnui Piotrui, kuris 7 metus jį restauravo.

Gačionių dvaro sodyba laikoma viena stilingiausių ir geriausiai prižiūrimų ne tik Rokiškio krašte. Tokie naujojo klasicizmo stiliaus mediniai rūmai – tikra retenybė. Baltijos šalyse yra ir vieninteliai atkurti autentiški mediniai dvaro rūmai, priklausę vienai šeimai – Rozenams.

Po didelių atkuriamųjų darbų, vienas gražiausių ir stilingiausių naujojo klasicizmo stiliaus medinių pastatų Lietuvoje, atgijo. Atkurtos ne tik statinio išorės detalės, bet ir išsaugota vidaus autentika. Pagrindinio gyvenamojo dvaro pastato išorė dabar beveik tokia pati, kokia buvo XIX a. Rūmų išorės ir vidaus detalės atkurtos iš išlikusių fotografijų. Didingą rūmų senovę liudija baldai, šviestuvai, medžiu puoštas židinys, aksomo krėslas. Išsaugotos autentiškos lubos, dalis grindų, atkurti originalūs interjerai. Tai vienintelis išlikęs medinis dvaras Rokiškio krašte.

Parengė Viktorija Skutulienė

Rokiškio krašto muziejaus, Rokiškio turizmo ir amatų informacijos centro nuotr.