Seni, bet iškalbingi kalėdiniai žaisliukai

Didžiosios žiemos šventės sunkiai įsivaizduojamos be bene svarbiausio jų atributo – papuoštos kalėdinės eglutės. Vis dėlto, kažkas magiško slypi tame puošimo procese – vaikystėje patirtos šiltos šventinės emocijos akimirksniu atgyja kabinant ant žaliaskarės kalėdinį žaisliuką. Vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalyse, Panevėžio rajone, Miežiškių miestelyje įsikūręs Senovinių eglutės žaisliukų muziejus šiuo metu tokių dekoracijų yra sukaupęs apie 3 tūkstančius. Jo įkūrėja Violeta Karklytė padeda į senus papuošimus pažvelgti tarsi naujomis akimis: „Atrodo, paprastas, mažas žaisliukas, o jo istorija yra didelė ir plati.“

Pradžią muziejui suteikė vietos bendruomenė

Muziejuje vyrauja seni papuošimai, nes šiuolaikinių žaisliukų muziejus paprasčiausiai nepriima, nebent šie – išskirtinai patrauklūs ir įdomūs. „Šiais metais įsigijome vieną žaisliuką, kurių šiuo metu, kiek žinau, Lietuvoje yra tik du. Jis atkeliavęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir 2008-aisiais metais kabojęs ant Baltųjų rūmų kalėdinės eglutės. Įdomu tai, kad to žaislo priekyje yra pavaizduotas Džordžas Vašingtonas, dedantis plytą Baltųjų rūmų statybai. Iš šono atspaustas jo parašas, o nugarinėje dalyje yra įrašas, kad tai tikrai Vašingtonas pavaizduotas“, – pasakoja V. Karklytė.

Tačiau toks žaisliukas – veikiau išimtis. Didžiąją dalį muziejaus kolekcijos sudaro Seniai Šalčiai, snieguolės, nykštukai, spragtukai, girliandos, snaigės, senos karnavalinės kaukės, kostiumai, žvakidės ir kita švenčių atributika, kurią, gerai paieškojus, dar galėtume aptikti savo senelių ar tėvų spintose. Mintis įkurti eglutės žaisliukų muziejų Violetai gimė po to, kai 2010-aisiais metais ji Miežiškių miestelio bibliotekoje surengė parodą „Prisiminus vaikystės eglutę“. Moteris pasakoja, kad per porą mėnesių vietiniai žmonės jai sunešė apie 200 įvairių eksponatų, – nesiliovė juos nešti ir parodai pasibaigus.

„Man daugelis sakė: „Kur tu buvai anksčiau? Mes daug ką išmetėme“. Tuo laikotarpiu buvo masinis išmetimo vajus, nes buvo pradėti atvežti kiniški plastmasiniai žaislai, kurie neduždavo. Žmonės jais puošė eglutę ir labai džiaugėsi, kad senus aptrupėjusius, nuskilusius žaislus galima išmesti. Daug kas vėliau to labai gailėjosi“, – sako V. Karklytė. Sukauptą kolekciją ji parodė vietos veiklos grupei – jos nariai itin palaikė muziejaus idėją. 2014-aisiais pavyko įgyvendinti Europos Sąjungos finansuojamą projektą ir tais metais muziejus buvo atvertas lankytojams.

Žaislai atkeliauja įvairiais būdais

Pajusti kalėdinę dvasią užsukus į muziejų galima ištisus metus – tiesa, lankymo laiką reikia suderinti iš anksto. Muziejus sulaukia svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Korėjos, Norvegijos, Danijos, Vokietijos. Violeta pasakoja, kad vieną vokietį apsilankymas taip sužavėjo, kad po metų sugrįžo ir atvežė dovanų savo tėvų austriškų žaisliukų.

Žmonės, įvairūs lankytojai iš tiesų didžiąja dalimi prisideda prie muziejaus kolekcijos papildymo. „Gauname siuntinius nuo visiškai mums nepažįstamų žmonių. Atvažiuoja ekskursijos ir atveža dovanų. Kiti apsilankę po kurio laiko sugrįžta. Būna, ateini prie durų ir randi padėtą žaislų dėžutę. Atrandi šiukšlių maišą, į kurį vos nespyriau vienąkart koja užpykusi… Pamaniau, kad žmonės, kuriems muziejaus idėja nepatiko, atnešė šiukšles prie jo. Atidariau, o pasirodo – ten žaislų pridėta“, – kaip eksponatai pasiekia muziejų pasakoja V. Karklytė.

„Turime daug žaislų – animacinių filmukų, kino filmo personažų. Vienas vyras manęs paklausė: „O kodėl pas jus nėra krokodilo Genos?“ (juokiasi). Na, sakau: „Dar nerado kelio pas mus“. Ir ką jūs manot? Po poros mėnesių mes jį gavome dovanų iš visiškai kito žmogaus, kuris nei buvo toje ekskursijoje, nei girdėjo, nei žinojo. Kaip aš sakau – svajonės pildosi, tik reikia garsiai kalbėti. Jeigu jos geros ir tinkamos, tikrai atranda kelią pas visus“, – tikina Violeta.

Šventinė atributika – istorinio laikotarpio atspindys

Muziejaus įkūrėja sako, kad žaisliukas daug ką gali papasakoti apie tą laikotarpį, kuriuo jis buvo pagamintas. „Pasaulyje, bet kurioje šalyje, eglutė buvo politizuota – kas įvykdavo toje šalyje, tas ir atsispindėdavo puošyboje. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metu, kada Hitleris valdė Vokietiją, žaislai buvo su svastika, ereliu. Sovietų Sąjungoje ant žaisliukų būdavo vaizduojamos ir raudonos žvaigždės, ir kūjis bei pjautuvas, ir rusiški užrašai „Pasauliui taiką“. Muziejuje turime žaislų-kiniškų žibintų. Kartais klausiu lankytojų: „Kas čia pavaizduota?“, ir jie nesupranta. Pasakoju, kad tokie žaislai Sovietų Sąjungoje buvo pradėti gaminti užmezgus draugystės ryšius su Kinija. Ant vieno net yra rusiškai užrašyta „Pekinas“, – sako V. Karklytė.

Moteris taip pat pasakoja, kad ketvirtajame, penktajame ir šeštajame dešimtmetyje Rusijoje bei Ukrainoje būdavo populiaru gaminti žaislus-siurprizines: „Iš popieriaus padaryta nedidelė, delno dydžio pašto dėžutė. Dangtelis nusiima, o viduje randi penkiasdešimt gramų dražė žirnelių. Ir vokiečiai gamindavo fantastiškai gražias ir įdomias siurprizines.“ Žaliavos, iš kurių pagaminti žaislai, taip pat sufleruoja apie to laikmečio ekonominę situaciją.

Istoriniu iškalbingumu žaisliukams nenusileidžia ir senoviniai kalėdiniai bei naujametiniai atvirukai, – muziejuje sukaupta lietuviška jų kolekcija – iki 1940-ųjų metų. Jų siužetai gana panašūs į šiuolaikinių – vaizduojami žmonės su šampano taurėmis, paršeliai, šokantys su pinigais, pasagos, gėlės, žiemos peizažai, – bet nuotaikos, Violetos teigimu, visai kitokios. Štai ant vieno jų esantis sveikinimas atskleidžia, kaip žmogus džiaugiasi Kalėdomis ir vadina jas ypatingomis dėl to, kad nuvirto bolševikų valdžia.

„Peržiūrėjome įvairią medžiagą ir manome, kad turime du žaisliukus, kurie siekia Viktorijos laikotarpį“, – sako V. Karklytė. Nepaisant įspūdingos kolekcijos, Violeta prisipažįsta svajojanti, kad muziejų papildytų dar keli unikalūs eksponatai: „Norėtųsi gauti nors keletą iki 1917-ų metų gamintų Drezdeno kartonažo žaislų, bet jų kainos labai didelės.“

Pasitaiko ir padirbinių

Moteris teigia, kad patys vertingiausi kalėdiniai žaislai visame pasaulyje yra pagaminti iki 1967-ų metų: „Jie yra laikomi antikvarine vertybe. Vėliau buvo pradėta masinė gamyba ir tada jų vertė ir kaina krito.“

Violeta neslepia, kad tarp žaislų pasitaiko ir padirbinių, kurie būna pagaminti taip kokybiškai, kad net įgudusiai akiai būna sunku atskirti nuo originalių jų versijų, tačiau „didesnė blogybė“, jos manymu, yra bandymai senus žaisliukus restauruoti. „Žaislai būna taip parestauruoti, kad netenka viso savo grožio. Vis tiek, tokių atspalvių ir tonų, kokiais buvo nuspalvintas pirminis žaislas, nebeturės tikrai. Dar būna, kad tas, kuris restauruoja žaislą, prideda nuo savęs kokį piešinį papildomai – stovi koks arlekinas, – tai aš dar nupiešiu kokį šuniuką šalia tupintį. Ir tada viskas – vertės nebėra“, – nevykusius bandymus restauruoti žaisliukus kritikuoja V. Karklytė.

Lietuvoje, pasak Violetos, nemažai kolekcionierių, kurie turi sukaupę labai rimtas žaisliukų kolekcijas. Klausiu moters, kokie žaisliukai, kaip kolekcionierę, labiausiai domina ją pačią: „Penktajame dešimtmetyje buvo gaminami tokie žaislai iš presuotų pjuvenų – jie labai lengvi ir simpatiški, – atsako V. Karklytė ir priduria, kad visi žaislai yra gražūs. – Kiti seka tendencijas, žiūri spalvas, bet visa tai yra pritempta žmonių, aš to niekada nedariau. Kiekvienas turi savo vidinį grožio pasaulį ir kaip įsivaizduoja, taip ir puošia eglutę.“

Senovinius žaisliukus vertina ir jaunimas

Violeta džiaugiasi, kad senoviniai žaisliukai domina ne tik vyresnio amžiaus žmones, kurie šiems kelia sentimentus, bet ir jaunimą. „Atvažiuoja ir jaunų žmonių, kurie jau kolekcionuoja, domisi tais žaislais, juos renka, arba tiesiog pasidžiaugia, kad taip pat turi tokių išlikusių senelės žaislų. Sako: „Pas močiutę tikrai, mačiau, buvo, reikės iš stalčiaus išsitraukti ir papuošti eglutę“. Smagu, kad kažkaip išjudini juos iš to letargo“, – juokiasi moteris.

Muziejuje taip pat įgyvendinamos trys edukacinės programos, todėl galima ne tik grožėtis eksponatais, susipažinti su jų istorijomis, bet ir savo rankomis pabandyti dekoruoti medinį kalėdinį senelį, pasigaminti šiaudinį žaislą ar pačiam susikurti kalėdinį atviruką.

Paklausta, kokia, Violetos manymu, išliekamoji vertė šiuolaikinių kalėdinių žaisliukų, ir ar gali būti, kad jie domins mus ateityje taip pat, kaip šiuo metu mus domina išsaugoti senelių žaislai, moteris susimąsto ir atsargiai įvertina: „Sunku pasakyti. Priklauso nuo žmogaus. Jeigu žmogui įdomu, galbūt jam patiks. Mano nuomone, plastmasė, kad ir kokia ji bebūtų, neatstos viso stiklinių žaislų grožio“, – sako V. Karklytė.

Liveta Burkšaitė