Kristina Velijeva: „Atėjo laikas gyventi sau“

Vilnietei, VšĮ „Idėjos sėkmei“ vadovei Kristinai Velijevai energijos, entuziazmo ir veiklumo galėtų pavydėti net dvigubai už ją jaunesni žmonės. Moteris nestovi vietoje ir, kaip ji teigia, mėgaujasi kiekviena diena – keliauja, organizuoja renginius ir į viską, regis, žiūri su šypsena. Net planuojant interviu ją pavyko „pagauti“ ne Lietuvoje, o viešinčią Vokietijoje. „Dabar atėjo laikas gyventi sau“, – sako K. Velijeva.

Šiuo metu viešite Berlyne. Jūsų socialinių tinklų paskyros mirga kelionių nuotraukomis.  Ką Jums reiškia kelionės? Kada jas atradote?

Atradau labai seniai. Mano pirmosios kelionės į užsienį prasidėjo su rankinio komanda – pati pirma kelionė gal 1976 metais ir buvo į Berlyną. Vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę, buvo galima keliauti daugiau. Man pasisekė dirbti kompanijoje, kuri motyvuodavo darbuotojus kelionėmis, apie 1997-uosius išvykome į Tailandą – tais laikais tai buvo vau! Dar vėliau, kartu su bendraminčiais įkūrėme savo įmonę, teko vėl daug keliauti. Galiausiai, mano gyvenime atsirado veteranų sportas – drauge su rankinio veteranių komanda vykdavome į sporto varžybas Prancūzijoje, Danijoje, Kroatijoje. Paskutinės mano varžybos, kuriose dalyvavau, vyko 2013 metais Prahoje. Tuo metu man buvo 55-eri, todėl nutariau: „Mama mano metų būdama išėjo į pensiją, o aš dar žaidžiu, tai gal jau reikia baigti“.

Bet šiai dienai vis dar keliaujate pilna koja.

Taip, sportas pasibaigė, bet kelionės tęsiasi. Šiais laikais viskas labai paprasta. Kadangi draugauju su kompiuteriu, draugauju su kalbomis, man nereikia agentūrų – susirandu ir važiuoju pati.

Kuo Jus žavi kelionės? Vieni keliauja, kad patirtų kažkokių nuotykių, kiti nori susipažinti su įvairiomis kultūromis. O kas Jus įkvepia?

Įspūdžiai. Yra du dalykai, į kuriuos negaila investuoti – mokslas ir kelionės. Man viskas yra įdomu: kažką paragauti, kažką pamatyti, galų gale – pereiti gatve, pažiūrėti į žmones.

Kuri kelionė ar aplankyta šalis buvo įsimintiniausia?

Numeris vienas man yra Italija – jei turėčiau galimybę, tai važiuočiau ir važiuočiau, gal, kaip dukra sako, ten ir gyvenčiau. Bet, kalbant apie keliones, nėra, kur man nepatiktų. Pavyzdžiui, Berlyną šiomis dienomis atrandu iš naujo – dabar jis visiškai kitoks nei tada, kai lankiausi jame pirmą kartą. Aš ir po Lietuvą labai sėkmingai keliauju ir esu labai patenkinta –  joje yra ką veikti. Visai neseniai kartu su Trečiojo amžiaus universiteto bendruomene lankėmės Ignalinos rajone esančiame Bitininkystės muziejuje, du kartus su grupe važiavome valgyti Mindūnų žuvienės – fantastiškos vietos, tik gaila, kad ne visi apie jas žino.

Kokių dar hobių turite be kelionių?

Patinka megzti, skaityti knygas, eiti į spektaklius, grybauti – kaip ir pas visus turbūt, nieko naujo.

Jūs tiesiog trykštate energija. Iš kur jos semiatės? Kas yra didžiausias Jūsų blogos nuotaikos priešas?

Pirmiausiai, tai reikėtų pasakyti „ačiū“, tik nežinau kam – genam ar mano močiutei, kuri mane augino labai sveikai. Savo laiku aš gal to nesupratau, kai reikėdavo pusę dešimtos eit miegot, nors kiti vaikai tuo metu dar žaisdavo. Gal dėl sveiko gyvenimo būdo, gal dėl tokios vaikystės, gal dėl sporto, bet šiai dienai esu sveikas žmogus – tfu tfu tfu, reiktų pastuksent. Negali gulėt – turi džiaugtis, kad gali judėti. O blogų nuotaikų, kai išlipi ne ta koja, visiems būna, bet žodžio „depresija“ nesuprantu. Mano mama, kuriai aštuoniasdešimt šešeri, sako: „Jeigu yra depresija, imk kastuvą ir eik sukask daržą“. Nežinau, iš kur ta energija – tiesiog eini ir darai, nes laikas eina, jo jau nesustabdysi. Tai tiesiog bėgi, kad kažkiek jį aplenktum, ir tiek.

Neįmanoma nepastebėti Jūsų jaunatviškos išvaizdos. Pasidalinkite savo grožio paslaptimis. Ar turite kokių nors ritualų, be kurių neįsivaizduojate savo dienos?

Koks grožio ritualas? Mano diena prasideda šeštą valandą ryte su dideliu kavos puodu. Jau eidama miegoti galvoju apie tai, kaip smagu ryte atsikelti, kol miestas bunda, nieko nėra, ir tyliai, ramiai išgerti kavą. Ir viskas – užsisuki.

Padeda geras nusiteikimas?

Manau, kad taip. Turime mylėti save, šypsotis, nes jeigu draugauji su savimi, draugausi su visais. Kuo mažiau negatyvo. Užtenka mums to cepelininio dangaus, o jeigu dar ir žmonės niūrūs… Spalvos reikalingos.

Neretai moterys po penkiasdešimties save „nurašo“, neva – gražiausias jų laikas jau praėjo. Jūsų, regis, tai neliečia.

Bet aš jums pasakysiu taip – nemanau, kad taip yra iš tikrųjų. Galbūt dėl tokio įsitikinimo būtų galima kaltinti žiniasklaidą, kuri palaiko jaunimo kultą. Gal tada ir kala tau į galvą, kad „jau man penkiasdešimt, šešiasdešimt, o septyniasdešimt – tai jau iš viso nusišaut“. Kai prieš trejus metus atėjau į trečio amžiaus universitetą, pasijutau ten jauna – jame yra žmonių, kuriems aštuoniasdešimt, devyniasdešimt. Jūs pamatytumėt – į Kalėdinį vakarėlį moterys ateina pasipuošusios: su suknelėm, pirštinaitėm, skrybėlaitėm. Tikrai nėra, kad visos susirištų skareles ir sėdėtų prie langų. Ir jos mokosi!

Neseniai Socialinės psichologijos fakultete kartu su bendraminčiais įkūrėte saviugdos klubą. Ar pastebite išaugusį senjorų žingeidumą, smalsumą, motyvaciją semtis žinių?

Galvoju, kad patys senjorai visą laiką tokie buvo. Pastebiu kita – pastebiu augantį valdžios dėmesį senjorams. Aišku, būtų gerai, jei tiems senjorams kažkas padėtų daugiau, ne vien šnekom.

Iš tikrųjų, senjorai yra pakankamai aktyvūs: tie, kam leidžia jėgos. Žmonės mokosi, sportuoja, daro mankštas, eina į 100 km žygius aplink Vilnių. Vis dėlto mūsų amžiaus žmonėms sveikata yra pagrindinis dalykas. Ne kiekvienam, aišku, yra duota laimė pasenti, nes gimstam visi, o nugyventi gyvenimą iki septyniasdešimties, iki aštuoniasdešimties, devyniasdešimties yra dovana. Visi turėtų susimąstyti, kad galbūt ir aš būsiu tuo senjoru, tada galbūt ateitų daugiau pagarbos vyresniajai kartai. Dabar, pasiklausius iš šalies, atrodo, kad mes visi tokie – nieko mes nežinom… Bet palaukit – mes esame tėvai tų, kuriems dabar keturiasdešimt, keturiasdešimt penkeri, todėl prieš bandant kažką pažeminti, reikėtų pagalvoti, apie ką tu šneki – apie savo mamą, tėtį. Tavo tėvai tais laikais tikrai negalėjo baigti nei oksfordų, nei kembridžų, nes tiesiog nebuvo galimybių. Reikėtų daugiau pagarbos vien todėl, kad jei ne ši karta, nebūtų ir visų kitų kartų.

Dažniau gyvenime vadovaujatės širdimi ar protu?

Pagal horoskopą esu dvynys. Kai paskambindavau draugei, ji visą laiką manęs klausdavo: „Kuris dvynys atsikėlė šiandien?“ – niekada nesi garantuotas, su kuriuo dvyniu kalbėjai vakar. Tad kuo vadovaujuosi? – Net nežinau… Gal abiem.

Jūs esate VšĮ „Idėjos sėkmei“, organizuojančios įvairaus pobūdžio ugdomąją veiklą, socialinius renginius, leidžiančios edukacinius leidinius, vadovė ir įkūrėja. Kaip gimė ši idėja?

Idėja gimė paprastai – vieną dieną tiesiog supratau, kad atėjo laikas dirbti sau. Nors dirbau puikioje kompanijoje su puikiu kolektyvu, pagalvojau, kad turiu pakankamai žinių ir galiu daryti viską pati.

Bendrystės ir bendruomeniškumo jausmas Jums nesvetimas? Svarbu išlikti socialiai aktyviai ir tuo pačiu paskatinti kitus aktyviai įsitraukti į veiklas?

Taip. Man smagu, kai yra smagu kitiems. Neseniai Žirmūnų bendruomenės senjorams organizavome renginį – gaminome paprastą muilą, bet moterys taip užsidegė! Smagu, kad kažkam tavo darbas suteikė džiaugsmo. Senjorų padėką vertinu labiau nei materialų atlygį.

Kai daliniesi džiaugsmu, jis padvigubėja.

Taip. Yra toks posakis: „Kai tu kalbi, nieko neišmoksti. Reikia klausytis“. Tą patį turbūt galima pasakyti ir apie dalijimąsi. Duodamas gauni daugiau nei duodi.

Kaip manote, ar svarbu save apsupti pozityviais žmonėmis?

Be abejo. Aišku, kiekvienam gali pasitaikyti juoda diena – gal susirgo anūkas, gal pats žmogus jaučiasi nekaip, bet neturiu savo aplinkoje draugų, kurie nuo ryto iki vakaro verktų, kad kažkas negerai. Kam tuo negatyvu kvaršinti sau galvą? Geriau atsiversti kokią knygą, nežiūrėti televizoriaus, išeiti pasivaikščioti.

Paminėjote anūkus. Jūsų nuomone, ar svarbu bendrauti skirtingoms kartoms, ir ko galima vieniems iš kitų pasimokyti?

Manau, kad labai svarbu. Nelankiau darželio, mane augino močiutė. Kai ji išėjo, man buvo dvidešimt vieneri – tuo metu man griuvo pasaulis, nes iš jos aš išmokau viską – megzti, siuvinėti, skirti grybus, uogas, kur koks medis auga – viską. Pastebiu, kad dabartiniai vaikai, augę mieste, daug ko nežino, ką žino mūsų kartos žmonės. Gyvos, ne knyginės tradicijos perdavimas iš kartos į kartą yra labai svarbu. Nes seneliai yra ne tik tam, kad mylėtų anūkus – iš jų labai daug ko galima sužinoti, ko jau gal ir patys tėvai nežino, ar laiko neturi papasakoti, todėl tas ryšys yra būtinas. Laimingi tie vaikai, kurie turi senelius.

Koks Jūsų gyvenimo moto?

Dabar yra toks laikas, kai atėjo metas mylėti save ir gyventi sau. Pragyvenai dieną – ačiū, su šypsena, ir iki rytojaus – važiuojam toliau, nesvarbu, kur. Galbūt per kokią Vilniaus senamiesčio gatvelę praeiti ar tiesiog atsisėsti išgerti kavos, pasėdėti ant suoliuko. Anksčiau gi tu to negalėjai sau leisti, nes būdavo gaila laiko – vaikai, namai…

Senjorų modelių agentūros „Powerage’ncy“, Mariaus Bendzelausko nuotr.

Ar turite patarimą, kaip išlikti pozityviam, energingam ir aktyviam vyresniame amžiuje?

Išdrįsti – tai turbūt pagrindinis dalykas. Yra įvairių organizacijų, net ir mažiausiuose miesteliukuose veikia Trečiojo amžiaus universitetai. Tiesiog reikėtų vieną dieną atsikėlus ne pasakyt, kad gal aš rytoj nueisiu, o nueiti šiandien. Manau, kad bet kokiame amžiuje – kaip vaikui sunku pirmą kartą į darželį, vėliau į mokyklą, dar vėliau į naują darbą – taip ir čia. O juk mūsų amžiuje nėra ko bijoti. Kad viena raukšle pas tave daugiau nei pas kaimynę? Kad plaukai retesni? Niekam yra neįdomu. Įdomu, koks tu žmogus, ir koks tavo vidus. Reikėtų tiesiog nustoti savęs gailėtis, nusipurtyti visas blogas mintis ir pirmyn su šypsena į tas dienas, kurios dar liko.

Kristina, kokie artimiausi Jūsų planai ir projektai?

Artimiausiuose planuose yra saviugdos klubo atidarymo šventė, taip pat, Žirmūnų bendruomenės senjorams planuojame surengti vėlimo pamokas. O toliau bus matyt, kaip leis sveikata, kaip leis korona – yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, bet nieko baisaus, viskas gerai – viską pragyvensim (šypsosi).

Liveta Burkšaitė