,

Įdomios istorijos apie Lietuvos bažnyčias

Ar teko girdėti istoriją apie seniausią Romos katalikų mūrinę bažnyčią Lietuvoje ar kuriame Lietuvos mieste stovi vienintelė Europoje trikampė medinė bažnyčia? Įdomių faktų ir legendų apie Lietuvos bažnyčias yra nesuskaičiuojama galybė. Pavyzdžiui, vienoje Dzūkijos bažnyčioje yra išlikę XIX a. vargonai, kuriais grojo žymaus kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis.

Visais laikais žmogui bažnyčia buvo ta vienintelė vieta, kuri nukeldavo tarsi į kitą pasaulį. Bažnyčioje galėjo patirti meno grožį: gerėtis didinga šventoriaus architektūra, į dangų kylančiomis kolonomis, sienas ir altorių puošiančiais paveikslais, skulptūromis bei freskomis… Nors per daugybę metų visuomenės santykis su bažnyčia ir pasikeitė, tačiau niekada nenutrūko. Parapijiečiai po kiekvieno sunkmečio rinko, remontavo bažnyčios sienas ir saugojo šventąsias relikvijas. Daugelis jų prisimena dar Vytauto Didžiojo laikus ar Antrąjį pasaulinį karą ir yra išlikusios iki šių dienų. Lietuvoje yra daugybė šventovių, kurių istorijas verta pasakoti.

Šv. Vincento Ferero bažnyčia

Degučių kaime (Ž. Naumiesčio sen.) stovinti Šv. Vincento Ferero bažnyčios istorija prasidėjo dar 1757-aisiais, kai ją pastatė Vainuto seniūnas Tadas Bilevičius. Bažnyčia liaudies architektūros formų, reto trikampio plano (kraštinių ilgis 18 metrų), su 3 šoniniais priestatais, trišlaičiu stogu.  Jos viduje – 3 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su vartais. Jame yra medinė varpinė ir koplytėlė.

Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia ypatinga tuo, kad tai – vienintelė Europoje išlikusi trikampė medinė bažnyčia. Trikampis bažnyčios pastato planas labai neįprastas ir yra siejamas su Šv. Trejybės simboliu.

Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia – vienintelė Europoje išlikusi trikampė medinė bažnyčia. Šilutės Turizmo ir informacijos centro ir Šilutės F. Bajoričio viešosios bibliotekos nuotr.

Sprendžiant iš archyvinių dokumentų, Degučių bažnyčios gyvenimas buvo gana pastovus. Nors parapija visada buvo maža, tačiau ne vienas dokumentas liudija, kad ji buvo tvarkingai prižiūrima.

Per du su puse šimto metų bažnyčia nedaug tepasikeitė, nors buvo triskart atnaujinta – 1840 m., XIX a. pabaigoje ir 1923-1938 m.

Įdomu tai, kad dar 2011-aisiais restauruojant bažnyčios eksterjerą, ant vienos lubų sijos rastas užrašas, kad paskutinis bažnyčios interjero – lubų, sienų, frizo, vargonų tribūnos – dažymas buvo atliktas po 1984-ųjų. Šis užrašas buvo išsaugotas. Restauracijos metu buvo aptikti ir ypatingai vertingi istoriniai radiniai. Pavyzdžiui, tarp pastato sienų rasti aukso siūlais siuvinėti bažnytiniai drabužiai, polichrominių tyrimų metu vienoje iš sienų surastas konsekravimo kryžius, o bažnyčios palėpėje rasta dar viena vertybė – į ritinėlį susuktas sakralinio, kaip manoma, XVIII a. paveikslo fragmentas.

Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia – vienintelė Europoje išlikusi trikampė medinė bažnyčia. Šilutės Turizmo ir informacijos centro ir Šilutės F. Bajoričio viešosios bibliotekos nuotr.

Šioje bažnyčioje akmuo švęstam vandeniui laikyti taip pat su ypatinga istorija, kuri mena krašto priešistorę. Bažnyčios vidaus erdvę dengia lygios lubos, remiamos dviejų lygiagretes sijas laikančių stulpų. Kampe priešais pagrindinį įėjimą – presbiterija. Joje įkomponuoti trys puošnūs drožybiniai barokiniai altoriai, kurie sudaro vientisą meninį ansamblį. Sudėtingiausias ir išraiškingiausias iš jų – Didysis altorius. Jį puošia ažūrinės kolonos, lenkti šoniniai sparnai. Išskirtinis bažnyčios įrangos elementas yra sakykla, kurios apačioje įmontuota klausykla. Tai gana retai pasitaikanti architektūrinė kompozicija, padedanti tausoti nedidelės patalpos erdvę.

Bažnyčios šventorius apsuptas akmenų tvora. Dveji vartai įterpti tarp masyvių cementinių stulpų. Šventoriuje – koplytėlė, medinis kryžius su liaudies skulptūromis ir keturšonė, lentomis apkalta varpinė.

Šv. Vincento Ferero bažnyčia su joje esančiu sakraliniu dailės paveldu yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Bažnyčia kultūros vertybe buvo paskelbta dar 1963 m.

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia

Tai seniausia Romos katalikų mūrinė bažnyčia Lietuvoje, stovinti Vilniaus senamiestyje.

Czechowicz. Šv. Mikalojaus bažnyčia. 1873 m.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos krikšto metais – 1387-aisiais, įsteigta dar Gedimino laikais į Lietuvą pakviestiems Hazos sąjungos miesto amatininkams ir pirkliams. Tai liudija ir Vidurio Europos regionui tradicinis šv. vyskupo Mikalojaus Miriečio – keliautojų, pirklių, amatininkų, belaisvių, vaikų globėjo – titulas.

Šv. Mikalojaus bažnyčia dabar.

Išmūryta ji 1382 – 1387 m. LDK vietininko Vilniuje J.Jaunio (Janulio) rūpesčiu ir lėšomis. Šį statybos laiką patvirtina archajiškos architektūrinės ankstyvosios gotikos bažnyčios formos. Bažnyčia minima dar 1387 – 1397 m. dokumentuose. Bažnyčia rekonstruota ir atnaujinta kelis kartus, todėl ryškios XVI a. pradžios vėlyvosios gotikos ir XVIII a. vidurio vėlyvojo baroko formos.

Šv. Mikalojaus bažnyčios panorama.

1514 m. yra išlikęs konsekravimo aktas, apie 1525-aisiais išmūryti nauji tinkliniai skliautai. Po 1749-ųjų gaisro vėliau padaryta daug pakeitimų: pristatytas rokoko stiliaus muzikos choras, padidinti šoniniai langai.

Apie 1812-uosius prancūzai smarkiai apnaikino bažnyčią. Po to pristatytas bokštas, bažnyčia apjuosta mūrine tvora. Pati Šv. Mikalojaus bažnyčia pastatyta iš raudonų plytų, Pabaltijo gotikiniu stiliumi.

Lietuviškos pamaldos pradėtos laikyti nuo 1901-ųjų ir nuo to laiko niekada nebuvo nutrauktos. Reikšminga pažymėti, kad tarpukariu, lenkų okupacijos laikotarpiu, tai buvo vienintelė bažnyčia Vilniuje, kurioje buvo meldžiamasi ir sakomi pamokslai lietuvių kalba. Pokario metais uždarius Vilniaus arkikatedrą baziliką ir Šv. Mikalojaus parapijos namuose įsikūrus Vilniaus arkivyskupijos kurijai, ši bažnyčia faktiškai atliko prokatedros funkcijas.

Prie bažnyčios buvo lietuvių kultūros židinys. Bažnyčios kieme buvo salė, kurioje vykdavo lietuvių organizuojami susirinkimai, paskaitos, vaidinimai, šventės vaikams. Čia buvo ir žurnalo „Vilniaus aušros“ redakcija.

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia 

Ant stataus Nemuno kranto iškilęs Liškiavos bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis – XVII-XVIII a. architektūros paminklas. 1990–1997 m. Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia buvo restauruota, o jos požemiuose įrengtas muziejus su mumifikuotais dominikonų vienuolių palaikais. Mat bažnyčia statyta kaip Kosilos šeimos ir dominikonų mauzoliejus, išlikę laidojimams skirti požemiai.

Ant Nemuno kranto stovinti Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia.

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad pirmoji nedidelė medinė parapijos bažnyčia Liškiavoje pastatyta 1450 m. Pabrėžtina, kad dominikonams Liškiavos parapija niekada nepriklausė. Visą laiką parapija turėjo savo bažnyčią ir kleboną. 1697 m. balandžio 22 d. Vladislovas Jurgis Kosyla su žmona Kristina visus savo turtus testamentu užrašė dominikonų vienuolynui, kad šis melstųsi už mirusį vienintelį sūnų Florijoną ir už jį patį su žmona.

Po ilgų teisminių kovų su V. J. Kosylos žentais, vienuoliai ant stataus Nemuno kranto pastatė bažnyčią ir vienuolyną, kurie buvo baigti mūryti iki 1741-ųjų. Prie jų šliejosi ūkiniai pastatai, šventorius, kapinynas, sodas. Visi pastatai buvo aptverti aukšta mūro tvora. Po Trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalinimo Liškiava atiteko Prūsijai, o apleisti pastatai pradėjo griūti.

Apie 1830 m. Liškiavos vienuolyne buvo įkurti kunigų demeritų (nusikaltusių kunigų) pataisos namai. Vėliau pastatai ėjo iš rankų į rankas. 1920 m. Liškiavai tapus valsčiaus centru, vienuolyno kambariuose įsikūrė raštinė, paštas, smulkių prekių parduotuvė. 1939 m. Alytaus apskrities savivaldybės ir Vilkaviškio kurijos atstovai pasirašė sutartį dėl turizmo centro įkūrimo vienuolyno pastatuose. Tačiau netrukus Liškiavos turizmo stovykla virto pabėgėlių iš Lenkijos stovykla.

Ant Nemuno kranto stovinti Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia.

1941 m. vienuolyno pastatą perėmė Alytaus komunalinio ūkio skyrius. 1946–1976 m. čia veikė aštuonmetė mokykla. 1977 m. vienuolyno pastatai atiteko „Lelijos“ susivienijimui: buvusius vienuolyno centrinius rūmus planuota pritaikyti pionierių stovyklai – poilsio namams.

1991 m. šį projektą teko pakoreguoti, nes dalis vienuolyno pastato atiteko klebonijai.   Nuo 1999-ųjų dalis ansamblio pastatų perduota viešajai įstaigai „Liškiavos kultūros centras“. Šiuo metu Liškiavos kultūros centras organizuoja pažintinę ekskursiją po 17 a. bažnyčią, susipažįstant su jos architektūra ir joje esančiomis meno vertybėmis, aplankant bažnyčioje esančius rūsius su išlikusiais XVIII a. vienuolių dominikonų palaikais bei įrengtą XVII-XX amžiaus liturginio paveldo ekspoziciją.  

Ant Nemuno kranto stovinti Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia.

Viso šio ansamblio puošmena – Švč. Trejybės bažnyčia, nuostabus vėlyvojo baroko statinys. Bažnyčioje išlikę paminkliniai 1899 m. vargonai, pagaminti Varšuvoje lenkų meistro Šimanskio. Jie pastatyti vyskupo A. Baranausko vizitacijos garbei. Šiais vargonais 1899 m. grojo žymaus kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis.

Parengta pagal Lietuvos parapijų inf.

Viktorija Skutulienė

Taip pat skaitykite: