Vilius Paškevičius: „Tautinis kostiumas – svarbi mūsų identiteto dalis“

Jeigu reiktų pristatyti savo šalį, ko gero, tautinis kostiumas tam tiktų labiausiai, nes jame ryškiausiai atsispindi mūsų protėvių kurti ir puoselėti kultūros lobiai. Ir nors tautinių drabužių nematome kasdien, rodos, jie yra užmiršti, iš tiesų tautinis kostiumas išgyvena pakilimo amžių. Apie mūsų tautinio kostiumo istoriją, kaitą ir svarbą mūsų identitetui kalbame su tautinių drabužių kūrėju Viliumi Paškevičiumi.

Viliau, kada pradėtas kurti mūsų tautinis kostiumas? Kaip su laiku jis keitėsi?

Lietuvių tautinis kostiumas pradėtas kurti maždaug XIX a. pradžioje–viduryje, tačiau daugiau kostiumui dėmesio buvo skirta tarpukariu. Tuo metu dažniausiai tautinį kostiumą kūrė užsienio lietuviai. Kalbant apie pasikeitimus, jų buvo keli: dzūkų tautiniame kostiume atsirado švarkas, keitėsi prijuostės.

Papasakokite plačiau apie tautinio kostiumo kūrimo procesą.

Proceso trukmė priklauso nuo to, ar turime vietoje (past. darbo studijoje) reikiamus audinius, ar reikia juos austi. Iš turimų audinių tautinius drabužius galime pasiūti per kelias valandas, kartais gali reikti trijų dienų, savaitės. Ilgiausiai vieną kostiumą esame kūrę metus laiko.

Taip pat noriu paminėti tai, kad vien tik siūlų suvėrimas staklėse užtrunka dvi dienas, o kartais audiniams skirtus siūlus reikia dažyti – tai daroma rankiniu būdu, po nedaug, su perėjimu. Juostos taip pat audžiamos, pinamos ir rišamos rankomis. Šis procesas gali trukti tris dienas. Išties, kūrimo eiga nenuspėjama. Solo kostiume groja prijuostė, todėl pirmiausia, turint ją arba sijoną, siuvamos liemenės, derinamos juostos.

Kokios medžiagos dažniausiai naudojamos siuvant tautinį kostiumą?

Dažniausiai naudojami natūralūs audiniai, tokie kaip vilna, linas, linas su medvilne. Kartais naudojamas šilkas, bet jis atvežamas iš užsienio.

Ar skiriasi atskiro Lietuvos regiono tautinis kostiumas?

Labiausiai skiriasi spalvos, raštai, prijuostės, liemenių modeliai, skrybėlės. Skirtinguose kraštuose –skirtingi modeliai. Aukštaitės išsiskiria savo liemenėmis, kurios siuvamos iš brangių audinių (šilko, aksomo, brokato), o apvedžiojamos auksiniais galionėliais. Taip pat aukštaitės turi nuometą – aplink galvą apvyniotą baltą audeklą – kurio nesumaišysi su niekuo. Tokį scenoje dėvi Veronika Povilionienė (past. lietuvių liaudies folkloro dainininkė). Klaipėdos kraštas turi iš aksomo, medvilnės, šilko, vilnelės siūtas ir įvairiaspalviais siūlais siuvinėtas kišenes, vadinamas delmonais, tuo tarpu žemaitės nešioja virš kaktos į mazgą ir du ragiukus surištą skarą. Dzūkijos regionas vienareikšmiškai išsiskiria ryškių spalvų ir raštų įvairove.

Kuo skiriasi stilizuotas kostiumas nuo tradicinio kostiumo?

Stilizuotas kostiumas yra pakeistas: gali skirtis sijono modelis, ilgis, spalvos. Taip pat stilizuotą kostiumą gali sudaryti ne visos dalys, esančios tradicinio kostiumo komplekte. Išties, labai retai žmonės užsako tokį kostiumą. Dažniausiai modernesnio kostiumo nori kapelos, orkestrai bei restoranai. Tiesa, užsakant bet kokį – stilizuotą ar tradicinį – kostiumą, svarbu rinktis kokybiškus audinius.

Kokioms progoms dažniausiai užsakomi tautiniai kostiumai?

Dažniausiai kostiumus užsako kolektyvai, universitetai, kolegijos, mokyklos, kultūros centrai, šokių, folkloro ansambliai, dainininkai, darželiai. Taip pat tautiniai kostiumai mėgstami mūsų užsienio lietuvių. Šie itin džiaugiasi tautiniu drabužiu. Taip pat žmonės siuvasi individualioms šventėms, pvz., vestuvėms, krikštynoms, vaiko gimimui.

Ar svarbų vaidmenį atlieka tautinio kostiumo priedai?

Tautinio kostiumo priedų nėra tiek daug. Pagrindiniai – minėtas delmonas, gintariniai karoliai, kepurėlės, skaros ir nuometas.

Kaip galima prie kasdienės aprangos pritaikyti turimus tautinio kostiumo priedus, pvz., skareles, juostas, nertas apykakles, papuošalus?

Derinant tautinio kostiumo priedus prie kasdienės aprangos, svarbu atsižvelgti į progą. Juk vienokį papuošalą dėsime eidami į restoraną, kitokį – pasivaikščioti į miestą ar į draugės gimtadienį. Išties, prie kasdienės aprangos galima pritaikyti juostą, gintarinius ar stiklinius karolius. Tiesa, lietuviai, priešingai nei mūsų broliai latviai, nelabai mėgsta naudoti tautinio kostiumo motyvų kasdienybėje.

Kaip manote, kuo mums, lietuviams, svarbus mūsų tautinis kostiumas?

Manau, kaip ir mūsų šalies vėliava, himnas, taip ir tautinis kostiumas – svarbi mūsų identiteto dalis. Juk pagal kostiumą matosi ne tik, kad esi iš Lietuvos, bet galima atpažinti ir iš kokio krašto – ar, pavyzdžiui, esi dzūkas, ar aukštaitis. Apskritai, kai užsidedi tautinį kostiumą, jautiesi ypatingai, pakylėtas. Ir nesvarbu, kad kostiumas storina (juokiasi). Tas jausmas viską atperka.

Ar žinojote, kad?

Skiriami du tautinės aprangos tipai: tautiniai ir etnizuoti drabužiai. Tautiniai drabužiai atkurti remiantis istoriniais faktais, o etnizuotas kostiumas – estetiškai atrodantis, laisvai iš atskirų istorinių aprangos elementų ir simbolių surinktas kostiumas.

Žemaičiai nešioja tik pintines juostas.

Folklorams skirti sceniniai drabužiai kuriami atsižvelgiant į jų atliekamą repertuarą.

Aukštaičių moterų tautiniai drabužiai yra vieni seniausių savo formomis, audimo būdu, raštais ir šviesiomis spalvomis.

Madingiausias ir dažniausiai pasitaikantis aukštaičių galvos dangalas buvo aukso spalvos galionas – juostelė – vidinėje pusėje pamuštas raudonu šilku. Prie visų galvos papuošalų galėjo būti segami šilkiniai kaspinai.

Žemaitijoje labiausiai mėgstami buvo gintaro karoliai, o tiek apavas, tiek apranga turėjo daugiausiai vakarietiškos mados įtakos.

Dzūkių išeiginius rūbus puošė ne tik audimo raštai, bet ir prabangiai atrodantys įvairiais būdais daryti nėriniai, balti ir spalvoti siuvinėjimai. Taip pat dzūkaitės labai vertino koralo karolius: buvo paplitę smulkūs, daugiaeiliai kaklo papuošalai, o tokių neturinčios nešiojo spalvotus stiklinius karolius.

XIX a. Suvalkijoje gyveno daug pasiturinčių valstiečių, todėl jų išeiginiai drabužiai buvo siuvami iš puikios kokybės naminių ir fabrikinių audinių.

Suvalkiečių senovines baltas prijuostes XIX a. viduryje pakeitė spalvotos kaišytinės. Tokia sudėtinga audimo technika retai aptinkama liaudies mene.

Ieva Kazlauskaitė-Ališauskė