Larisa Kalpokaitė: „Mėgaujuosi kiekviena akimirka“

Interviu publikuotas „60+“ žurnalo birželio–liepos numeryje.

„Viskas bus gerai“ – frazė, kuria visus drąsina teatro ir kino aktorė, dainininkė Larisa Kalpokaitė. Iš tiesų, Larisos meilė ir alkis gyvenimui, sugebėjimas kiekvienoje situacijoje įžvelgti šviesos ir ieškoti išeities, vidinis lengvumas – užkrečiantis. Bet tame lengvume neabejotinai žėri branda ir išmintis. Su L. Kalpokaite kalbėjomės apie teatrą, sugrįžimą į darbus, karantino atradimus.

Po ilgos karantino pertraukos vėl sugrįžtate į teatrą. Ar nėra tokio jausmo tarsi pirmą kartą scenoje?

Ne, žinoma taip nėra, nes jis toli gražu ne pirmas. Aišku, kaip ir visada prieš spektaklį, prieš vaidinimą jaudinuosi, bet ne taip, kai buvau jauna. Dabar yra kitoks jaudulys – jis yra ne į mane nukreiptas. Jaučiu didelį dėkingumą, kad žiūrovai atėjo, ir norą jų nenuvilti, o taip jau sakant – sąžiningai atidirbti žiūrovų sumokėtus pinigus. Norisi padaryti maksimumą dėl žiūrovų, ne dėl savęs. Mano jau toks supratimas dabartiniame etape, kad aš, kaip Larisa Kalpokaitė, nesu tiek svarbi. Kur kas svarbiau tai, kas vyksta scenoje, ir kad tai būtų priimtina ir įdomu žiūrovams.

LK1. Nuotr. Žygimantas Gedvila

O kada atėjo toks suvokimas?

Jis atėjo su laiku. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kada. Gal kai perkopiau keturiasdešimt, gal šiek tiek anksčiau – trisdešimt aštuonerių ar devynerių. Matyt, palaipsniui atėjau į tą supratimą, kad ne Kalpokaitė svarbiausia šitame mene, o personažas – pjesėje ar kadre, kai dainuoji – romansas, daina… Ir vienybė su žiūrovais. Tai irgi labai svarbu.

Kuo Jus žavi aktorystė?

Aktorystė žavi tuo, kad tu nepririštas prie darbo nuo iki. Esi laisvas. Aišku, gali būti juodai užimtas – dirbti po dvylika, šešiolika valandų… Bet joje nėra rutinos, kiekvienas vaidmuo tau kaip baltas popieriaus lapas. Esi neapsaugotas nuo nesėkmės, visą laiką turi rizikuoti, ir tu supranti, kad negeria šampano tas, kas nerizikuoja. Aš sau labai seniai pasakiau – kai tik išsigąsiu, pradėsiu bijoti kažko, – vadinasi, jau pavargau nuo aktorystės.

O ar sunku susitvarkyti su tomis nesėkmėmis?

Sunku. Ypač jaunam žmogui – vyresniam lengviau. Būdamas vyresnis supranti, kad viskas yra laikina, kad praeis. O kai patiri nesėkmę būdamas jaunas, tada būna labai skaudžių momentų – iki ašarų, kada pamatai neteisybę savo atžvilgiu. Būdavo, kad ir verki namuose grįžęs, ir naktim nemiegi, ir nagrinėji, mintyse vis prasuki tą situaciją, kodėl kodėl kodėl… Dabar sau tokių klausimų nekeli – kodėl. Todėl, kad todėl. Todėl, kad atsakymų ten nėra. Kodėl vienas žmogus pasielgė vienaip, o kitas kitaip, gali atsakyti tik tas žmogus, ir jau aš dabar sau smegenų dėl to nesuku, savo psichikos tokiais klausimais nevarginu. Tiesiog priimi kaip duotybę ir žinai, kad tai praeis. Arba, tiesiogine to žodžio prasme, nusispjauni. Kito kelio nėra. Aktorinis darbas labai ištampo nervus ir tam, kad išsilaikytum, turi tiesiog apsiginkluoti. Tai va po penkiasdešimties metų tu jau, žmogau, apsiginkluoji.

Jūs minėjote apie tam tikrą aktorių atsakomybę prieš žiūrovą. O kaip manote, ar žiūrovas turi kažkokią atsakomybę? Ar jam reikalingas pasiruošimas einant į teatrą?

Mes per daug norime žiūrovui užkrauti. Žinot, čia jau kaip kas nori. Kaip sakė mano viena dėstytoja – aukščiausias lygis, jeigu žmogus skaito dramaturgiją. Žmogus skaito romanus, apysakas, prozą, poeziją… Bet jeigu žmogus paima ir skaito dramaturgiją – tai jau aukščiausio lygio kultūrinis išsilavinimas. Ir tame yra daug tiesos. Bet žiūrovas ateina ne pjesės skaityti, jis ateina žiūrėti vaizdinių, ateina žiūrėti gyvenimo, kuris vyksta scenoje. Taip kad nereikalaukime iš žiūrovo ypatingo pasiruošimo ir nekeikime jo. Mūsų kritikai mėgsta keikti žiūrovą. Palaukit, kuo kaltas tas žmogus, kuris nusipirko bilietą ir atėjo pasižiūrėti spektaklio? Taigi džiaukimės, kad jis dar eina ir žiūri, kad jam dar įdomu. Žmogus pats pasirenka, į kurią pusę jam lavintis.

Nuotr. Gedmantas Kropis

Gal tai tam tikras snobizmas…

Pragyvenus šitiek metų teatre dabar man toks juokingas tas snobizmas… Snobai teatre dažniausiai tie, kurie teatrinės duonos nevalgo, kurie tiesiogiai nedalyvauja sceniniame procese. Tie, kas tiesiogiai dalyvauja ir kuria šitą reginį – scenos darbininkai, grimerės, aprengėjos, aktoriai, režisieriai, apšvietėjai, garsistai – nėra snobai. Snobai reikalingi patys sau. Ne dėl jų gyvena teatras. Teatras yra tiek liaudiškas menas, kad jis pačiam paskutiniam gatvės valkatai gali būti suprantamas.

Netrukus vesite naują laidą „Amžius – ne riba“, kurios tikslas – griauti stereotipus apie senėjimą ir, pasakojant asmenines senjorų sėkmės istorijas, įkvėpti kitus užsiimti aktyvia veikla. Kodėl svarbu kalbėti apie veiklumą vyresniame amžiuje?

Gyvenimas – tai judėjimas. Net akmenys juda – yra tokia dykuma, kur akmenys keliauja. Jeigu tu sėdi, viskas stingsta, – ir, visų pirma, protas. Be to ryškiai trumpėja žmogaus gyvenimas, siaurėja interesai, prapuola nuotaika. Intereso, kažkokios veiklos buvimas yra reikalingi tam, kad mūsų gyvenimas būtų kokybiškas. Galų gale, anūkų auginimas irgi yra tam tikras judėjimas ir bendravimas su jaunąja karta, kuri palaiko gyvybingumą mumyse.

Kaip manote, ar dažnai senjorams trūksta tik nedidelio paskatinimo iš išorės, kad jie pabandytų gyventi aktyviau ir vėl atrastų gyvenimo džiaugsmą?

Aš manau, kad iš viso to paskatinimo iš išorės beveik kaip ir nėra Lietuvoje. Mūsų visuomenė ryškiai senėja – vyresnio amžiaus žmonių daugėja, todėl, sakyčiau, jiems dabar reikalingas ypatingas dėmesys.

Galbūt trūksta viešo diskurso, informacijos apie galimybes?

Taip, trūksta informacijos, trūksta viešų pokalbių, trūksta paprastos reklamos per medijas. Man atrodo, viskas prasideda nuo informacijos. Ir jeigu kas tik duotų gerą stūmoklį, gerą variklį, suteiktų pakankamai informacijos, tai vyresnio amžiaus žmonės net patys organizuotųsi ir prigalvotų sau visokių veiklų – dar ir valstybei, jos aplinkai ir grožiui būtų naudingi, nes vyresnio amžiaus žmonės paprastai mėgsta kapstytis žemėj ir su žeme turi ypatingą ryšį.

Bet yra ir kita grupė žmonių, kurie, nepaisant visų žinomų galimybių, tiesiog užsisėdi ir jiems galbūt sunku išjudinti savo energiją. Kaip manote, kas jiems galėtų padėti tai padaryti?

Jie paprasčiausiai gal į save numojo ranka, gal neturi prieš akis gero pavyzdžio, gero kolektyvo – juk pasikeitimas informacija gali vykti ir draugų telefoniniame lygyje. Ir jeigu tai būtų pakankamai išviešinta ir išreklamuota, tie užsisėdėję žmonės – kaip tos sraigės – drąsiau iškištų savo ragelius ir ta linkme nueitų. Kartais vyresnio amžiaus žmonės, ypač tie, kurie neturi antros pusės, pasijunta gyvenimo paraštėse, jaučiasi vieniši ir užmiršti, nemato veiklos pavyzdžio, kuo jie galėtų užsiimti. O būtent tie pavyzdžiai, ta informacija galėtų jiems padėti apsispręsti pagaliau išeiti iš namų.

Ką jums pačiai suteikia aktyvus gyvenimo būdas?

Mano profesija reikalauja būti aktyviam. Tu pats esi instrumentas, ir jeigu esi pagedęs ar labai išsiderinęs, negalėsi scenoje duoti rezultatų. Bet aš pasakyčiau, man aktyvus gyvenimo būdas duoda prasmę. Aš net labai egoistiškai į tai žiūriu – man duoda įkvėpti jaunystės energijos. Bendraudama su jaunesniais žmonėmis arba dalyvaudama kokiuose nors renginiuose, kuriuose aš pati vyriausia, nejaučiu to amžiaus skirtumo vien dėl to, kad aš nemanau, kad esu protingesnė, ar išmintingesnė, ar kaip nors kitaip pranašesnė už jaunesnę kartą – atvirkščiai, jie kartais būna daug pranašesni už mane. Ir aš tiesiog džiaugiuosi, kad aš galiu su jais būti, juokauti, dirbti ir bandyti siekti tam tikrų rezultatų. Arba tiesiog sudalyvaut – nereikia jokių ypatingų rezultatų. Reikia dalyvauti ir džiaugtis gyvenimu.

Pasakojote, kad per karantiną daug laiko praleidote sodyboje kaime. Kuo šis laikas buvo ypatingas? Kokių patirčių, minčių, jausmų dovanojo?

Pirmą kartą gyvenime praleidau tokią šaltą žiemą ir pirmą kartą praleidau tokiomis sąlygomis, kai reikia pačiam kūrenti, vandens nėra, vanduo – tik šaltas, iš šulinio, tualetas lauke. Žodžiu, pilnas kaimas. Bet troba šilta, jeigu ją pakūreni. Ir sniego iki kelių. Ačiū Dievui, spėjome įsivesti internetą – per jį galėjau bendrauti su visu pasauliu. Aš, žinoma, pripratusi prie kaimo, trisdešimt metų ten važinėju, bet tai būdavo vasarą. O čia staiga minus dvidešimt penki laipsniai šalčio ir mes vidury laukų gyvename kaip neandertaliečiai (juokiasi). Man ypač patiko tos dienos, kai būdavo šaltis ir šviesdavo saulė. Pamačiau tokį gamtos grožį, tokį švarumą to sniego, saulėlydžius žiemos… Mieste to nematai – šalikelės purvinos, nėra oro skaidrumo ir tos tylos. Fotografavau, padariau visą ciklą nuotraukų, daug kas kalbina mane daryti parodą. Ko gero, aš ir padarysiu.

Nuotr. Deividas Lukas. Knygos teatras

Daugeliui porų nuolatinis buvimas kartu suteikė nemažai iššūkių. Kaip tai paveikė Jūsų ir vyro santykius? Ar sužinojote apie vienas kitą ko nors naujo?

Oi, baikit… Trisdešimt aštuoneri metai kartu, ką jau čia naujo besužinosi (juokiasi). Na, karantinas kartais pateikia staigmenų. Buvo taip, kad karantino pradžioje susiginčijome, tuomet vienas kitą sustabdėm ir pasakėm: „Pala pala, stop. Nesipykim, nes nežinia, kiek reikės būti kartu ir neišeiti iš vienos patalpos.“ Buvo periodas, kai nėjome iš buto, sūnus vežiojo produktus, o mes išeidavome tik anksti ryte pasivaikščioti – aš į vieną pusę, jis į kitą. Užsiėmėme namų tvarkymu, o po trijų savaičių išvažiavome į kaimą. O kaime vietos pakanka. Ten į lauką gali išeiti, ten gryčia dviejų galų – jeigu atsibodo vyras, gali nueiti į kitą galą ir jo nematyti. Arba jis gali išeiti, ir ten visai kas kita. Taip kad atsibosti mes niekaip nespėjome vienas kitam. Mes net nesiginčijome. Kai apmažėjo pavojus, iš karto pasijuto, kad pradėjom šiauštis – pavojus sumažėjo, padidėjo pretenzijos (juokiasi). Tuomet juokėmės – jau karantinas eina silpnyn, jau atsigauna Braškiai.

Kas Jums padeda palaikyti gerą nuotaiką, vidinę ramybę?

Nepasakyčiau, kad viduje aš rami. Greičiau pasakyčiau, kad iš prigimties esu iš tų žmonių, kurie sako ne „TIK pusė stiklinės liko“, o „DAR pusė stiklinės“. Aš iš tų, kurie visada  aplinkiniams sako: „Viskas bus gerai“. Tai iš tikrųjų stebuklingi žodžiai. Žmogui labai svarbu žinoti – kad ir kaip bebūtų sunku, bet tai kada nors pasibaigs – viskas bus gerai, vienaip ar kitaip. Tai mano tokia prigimtis, nieko su šituo nepadarysi.

Kaip manote, ar įmanoma to išmokti? Jūs sakote, kad Jums įgimta…

Mano giliu įsitikinimu, žmogus, kuris mažiau galvoja apie save ir yra linkęs galvoti daugiau apie kitus, padėti kitiems – yra tas vadinamas optimistas. Nebuvau depresijoje, gal aš neteisi, bet man atrodo, kad ji kyla iš didelio susikoncentravimo ties savimi. Buvau skirtingose formose liūdesio, beviltiškumo, bet niekada negalėjau pavadinti tai depresija, nes aš visada ieškojau išeities.

Kokių planų turite vasarai? Apie ką svajojate, ką norėtumėte nuveikti?

Aš visada turiu daug norų ir daug tingumo – čia prigimtis irgi. Galiu metus ruoštis padaryti tai, ką būtų galima padaryti per mėnesį. O šiaip, planai labai konkretūs – laida, kurią vesiu per televiziją, keli koncertai, pasirodymai. Ir labai noriu liepą kuo daugiau pabūti kaime ir gaudyti kiekvieną šiltą dieną.

Turėjau svajonę išmokti plaukti. Jau dveji metai, kai pagaliau pajutau, kad ežero vanduo laiko – anksčiau būtinai turėdavau gaudyti kojomis dugną. O praėjusią vasarą staiga kažkaip atsipalaidavau ir pajutau, kad vanduo mane pakėlė. Vyras plaukė tuo metu giliau ežere, o aš jam šaukiu: „Vanduo laiko, Jonai, vanduo laiko!“ Jis sako: „O aš tau kiek kartų sakiau, kad vanduo laiko? Kad tu nedirbk, o atsipalaiduok!“ Dirbdavau rankomis, kojomis, uždusdavau, o dabar aš ramiai sau… Tai va aš vėl noriu tą vandens laikymo ramybę pajusti. Taip pat norėčiau su draugais pavažinėti po Lietuvos dvarus – tokie paprasti planai, kuriems anksčiau neprisiruošdavai. Kadangi man jau šešiasdešimt treji metai, aš tikrai pasaulio versti aukštyn kojomis ir savo tiesų įrodinėti niekam nenoriu. Džiaugiuosi, kad aš dar teatre ir kadre, kad dar mane kažkur kviečia, kad aš dar reikalinga. Ir, tiesą pasakius, mėgaujuosi kiekviena akimirka. Man patinka kvailioti. Kad fizinės jėgos dar visai leistų šokinėti iš antro aukšto į smėlį, kaip aš mėgdavau vaikystėj… Bet taip jau nebus.

Bus dar geriau.

Bus dar geriau, žinoma (juokiasi).

Liveta Burkšaitė