Karantino apnuoginti santykiai
Tekstas publikuotas rugpjūčio–rugsėjo mėn. žurnalo „60+“ numeryje
Kad ir kokiais laikais gyventume, santykių tema visada išlieka aktuali. Gal netgi dar aktualesnė ji tampa išgyvenant krizines situacijas. Į namus drauge su artimiausiais uždaręs karantinas privertė pažiūrėti vienas kitam į akis, net jei tas artimiausias kai kam buvo jis pats. Į klausimus apie akistatą su savimi ir kitais atsako psichologė Karolina Gurskienė.
Pandemija neabejotinai turėjo įtakos neigiamai žmonių psichologinei būklei. Su kokiomis psichologinėmis problemomis žmonės susiduria šiuo metu? Ar galite išskirti pažeidžiamiausias žmonių grupes?
Pastebimas ženkliai išaugęs porų terapijų ir tėvų konsultacijų poreikis. Pandemija atidengė gilumines šeimynines problemas, kurių nesimatė, kol laikas kartu buvo toks ribotas. Parbėgusios vakarais ir norinčios išsimiegoti savaitgaliais, šeimos vis mažiau rasdavo laiko vieni kitiems, o į gyvenimus įsiveržusios technologijos dar ir su nesibaigiančiais buities darbais tą laiką dar labiau sutrumpino. Apsidairydavom – savaitgalis prašuoliavo, bet taip nieko ir nepakalbėjom. Karantinas išilgino valandas. Ir vieniems tai buvo puiki dovana, kitiems – nemenkas išbandymas.
Karantinas išryškino dvi porų grupes – tuos, kurie teigia, kad karantinas juos su partneriu suartino, ir tuos, kuriems buvimas kartu kėlė nemažai iššūkių bei įtampos. Kaip manote, ar tikrai dėl atsiradusių santykių problemų šeimoje kaltas tik karantinas? O gal karantinas tik padėjo išryškinti problemas, kurios iš tiesų brendo dar prieš pandemiją?
Karantinas gana aiškiai įvardino porų santykius. Neturintieji laiko vieni kitiems, pagaliau jo rado. Nenorintys turėti laiko vieni kitiems, turėjo jo per daug. Apgaudinėjantys, kad nori laiko kartu, bet turi reikalų už namų ribų, nebeturėjo galimybės eiti į užribius. Kažkur santykiai šalo, kažkur šilo, kažkur aštrėjo, o kažkur išsisprendė. Ir tikroji atmosfera tarp partnerių atsidengė taip ryškiai, kaip saulėta diena po rūku apdengto ryto. Poros, pabuvusios kartu, pamatė daug dalykų: kaip mažai vienas kitą pažįsta arba koks malonumas pagaliau neskubant kalbėtis, kaip labai vienas kitą erzina arba kaip gera kartu gulėti. Karantinas pats savaime neišprovokavo nei vedybų, nei skyrybų. Jis davė erdvę tylai, į kurią visi rašėme tai, ką per laiką būnant kartu, išmokom.
Karantino metu įpratome riboti fizinius kontaktus, laikytis atstumo, slėpti veidus po kaukėmis. Sušvelninus ribojimus ir pamažu vėl grįžtant prie aktyvesnio socialinio gyvenimo dalis žmonių pajuto atsiradusį keistumo, nejaukumo jausmą, apimantį būnant tarp žmonių. Dalis jų teigia jaučiantys netekę bendravimo įgūdžių. Ar normalu taip jaustis? Kaip vėl išmokti užmegzti kontaktą, ryšį su kitais?
Taip, visiškai normalu, kad adaptavomės prie to, kad mažiau bendraujame, mažiau liečiamės ir rečiau žiūrime vieni kitiems į akis. Jei prisimintumėme karantino pradžią, pereiti iš tokio artimo ir gyvo kontakto į vengiantį ir bekontaktį, buvo ne mažiau keista ir nejauku, kaip dabar prie jo grįžti. Nauji įpročiai susiformuoja maždaug per mėnesį. Kadangi karantinas truko tikrai gerokai ilgiau nei mėnesį, naujieji įpročiai turėjo nemažai laiko ir įsitvirtinti, ir įsišaknyti. Pereinamasis laikotarpis, kai buvo šiek tiek atlaisvintas karantinas ir darbo sąlygos, suteikė mums galimybę lengviau adaptuotis prie mišrios sistemos – kai ir gyvai matomės, ir vis tiek atstumo laikomės. Kadangi per tai einame palaipsniui, ne taip jautriai ir nebe taip sunkiai pereisime prie pilnai kontaktinio bendravimo.
Socialiniai tinklai – pakankamai galingas įrankis. Vieniems jis tapo tikru išsigelbėjimu, būdu palaikyti ryšį, užmegzti naujų draugysčių, neprarasti bendrumo jausmo. Kitiems jis kėlė kaltę, savigraužą, nepasitenkinimą savimi ir tarsi kaip tik didino atskirtį tarp savęs ir kitų. Nuo ko priklauso toks skirtingas socialinių tinklų poveikis mums? Ar tai, kaip jaučiamės, elgiamės socialiniuose tinkluose turi įtakos tam, kaip jaučiamės „perėję“ prie gyvo bendravimo?
Kuo skiriasi vaistas nuo nuodo? Doze. Kai tam tikras kiekis dar gydo, ir kai tam tikras kiekis jau kenkia ir gadina. Socialiniai tinklai veikia teigiamai, kol jie yra dozuojami, bet vos jie paleidžiami naudotis be saiko – iškart pastebime negatyvųjį poveikį. Dažnas iš mūsų pastebi, kad ilgiau prisėdus prie tuščio stebėjimo, ką veikia kiti, gan greitai pajaučia negatyvius jausmus. Galbūt pajaučiame kažkam pavydą, nes tuo metu neveikiame tiek, kiek veikia kaimynų Dalia su savo naujuoju kavalieriumi prie jūros. Galbūt pajaučiame pyktį, nes mokyklos laikų moksliukė, pasirodo, per karantiną sugebėjo antrą kartą ištekėti, kai aš tuo tarpu sėdžiu su savo bambekliu Povilu ir niekaip nesugebu jo prisikviesti kartu eiti miegoti. O gal pajaučiu beviltiškumą, nes kad ir kiek vaikštau ir judu, nu niekaip neatrodau taip, kaip tos į triko įsispraudusios gražuolės. Visa tai veikia neigiamai, kai užsibūname tame butaforiniame pasaulyje per ilgai ir tuo priverčiame smegenis patikėti, kad realybė tai ne čia, o ten. Nes jei daugiau laiko praleidžiame prie technologijų, nei liesdami realius daiktus kasdieninėje aplinkoje, tai kur mes iš tikrųjų gyvename – čia ar ten? Todėl turėtumėme labai aiškiai nusibrėžti sau ribas – kiek laiko leisiu sau pabūti virtualiame pasaulyje ir kaip planuosiuos likusį laiką čia, realybėje. Ir kai daugiau gyvensiu čia, daugiau girdėsiu tikrųjų detalių apie Dalios ir jos naujo kavalieriaus atostogas prie jūros. Tada suprasiu, kad mano bambeklis Povilas neina su manimi miegoti, nes yra ir man, kur padirbėti ties tuo, kad abu norėtumėme vienu metu sukristi į lovą. Ir kad man nereikia antrą kartą tekėti, kad kitas kartas būtų sėkmingesnis. Sėkmingas gali būti ir šitas kartas, tik reikia sugrįžti ir atsisukti. Vienas į kitą, ne abiem į objektyvą. Butaforinei nuotraukai.
Nors vasarą galime kiek atsikvėpti nuo didelių suvaržymų, iš tiesų nežinome, kaip gyvensime rudenį ir ar neteks grįžti prie įvairių apribojimų. Kaip nepasiduoti beviltiškumo jausmui?
Jei karantiną ir suvaržymus priimsime ne kaip etapą, kurį reikia išlaukti iki kažkokio baigties taško, kada vėl bus gerai, turėsime puikią galimybę pagyventi kitaip. Turime netipinį laikotarpį ir kokie ypatingi esame, kad turime galimybę jame dalyvauti! Ne skaityti istorijos vadovėlyje, kaip buvo kažkam, ne per žinias stebėti, kaip kažkuri šalis su tuo tvarkosi, bet patys būti tos istorijos dalimi. Unikalios istorijos dalimi! Nusiteikdami ir gyvendami taip, tarsi taip dabar bus visada, mes duodame smegenims užduotį prisitaikyti ir ieškoti malonumų esamoje situacijoje. Desperatiškai laukdami, kada visa ši pekla pagaliau baigsis, smegenis programuojame išlikimui, kur vien pats žodis iš savęs skamba, kaip iškentėjimas. Tačiau kažką prarasdami, visada ir atrandame. Jei ir bus, karantinas, bus nebe pirmas, todėl žinome, ko tikėtis, žinome, kokie sunkumai ir galimybės buvo iš jau buvusių, tad – mes juk jau visiškai pasiruošę, ar ne? Nuo savęs nepabėgsi. Kam viskas aplink buvo pilka iki karantino, tam net izoliuojantis Tenerifėje, akis bandys per tamsus smėlis. Kas pasaulį matė šviesiomis spalvomis iki karantino, tas penkiese vieno kambario bute pasikrykštaudamas žais „Monopolį“ ir suks verslą iš perkamų spalvotų hostelių.
Ypač sudėtinga yra tiems žmonėms, kurie yra vieniši, neturi artimųjų bei draugų. Kas galėtų padėti tokiems žmonėms išlikti psichologiškai tvirtais?
Neturėti artimųjų ar draugų nėra lygu būti vienišam. O jei taip jaučiuosi, karantinas yra puiki proga tai susivokti ir pradėti keisti. Karantinas nėra nuosprendis, tai – galimybė. Galimybė pradėti santykį, visų pirma, pačiam su savimi. Tie, kurie nemokėjo būti vieni, dabar turi puikią progą to išmokti. Ką mėgstu veikti? Koks aš esu? Kuo aš užsiimu ir kas iš to, ką darau mane džiugina? O gal kažkas vargina ar liūdina? Tada, pagrįstas klausimas, kodėl tai darau? Mes visi turime galimybę savo gyvenimu būti patenkinti visu 100 procentų. O jei esu patenkintas tik 50? O jei 20? Ar tai, kaip dabar gyvenu, yra geriausia, kas man gali nutikti šiame gyvenime? Jei atsakau teigiamai – mėgaujuos, jei neigiamai – mano atsakomybėje tuos procentus pasididinti ir tada – vis tiek mėgautis. Tačiau jei to nedarau, jei tik dejuoju, niurzgu ir nieko nekeičiu, tuomet arba aš esu užkietėjęs negatyvistas, arba nesusivokiu, kad tik tokiu mažu procentu įvertinu savo pasitenkinimą gyvenimu. Bet kokiu atveju, tiek vieną, tiek kitą variantą galiu rinktis lygiai tiek pat, kiek nesirinkti. Ir gyvenimas pasikeičia tada, kai už tai prisiimame atsakomybę.
Liveta Burkšaitė
