Praktinis šaudymas: sportas, apjungiantis taiklumą, galią ir greitį

Praktinis šaudymas – kone sparčiausiai savo profesionalų ir entuziastų gretas auginanti šaudymo sporto šaka pasaulyje. Veiksmo, iššūkių ir įvairovės nestokojantis bei tvirtus fizinius ir psichologinius įgūdžius lavinantis užsiėmimas pasižymi realaus gyvenimo situacijas imituojančiomis užduotimis. Šios iš sportininkų reikalauja itin greitų, kūrybiškų ir strategiškai paremtų sprendimų, todėl nuobodžiauti nėra kada! Apie praktinio šaudymo sporto ypatumus ir asmeninę patirtį jame kalbėjomės su vienu geriausių Lietuvos ir Europos praktinio šaudymo sportininkų, Lietuvos praktinio šaudymo sporto federacijos (LPŠSF) Revizijos komisijos pirmininku Edmundu Šalna.

Edmundai, nuo ko viskas prasidėjo? Kada pirmąkart pajutote susidomėjimą ginklais ir šia sporto šaka?

Kokiais 1999-aisiais metais. Įsigijau ginklą savigynai, na ir pagalvojau, kad reikia pabandyt pašaudyti šaudykloje. Susiradau šaudyklą, instruktorius pamokino ir sako: „Tau visai neblogai gaunasi, yra tokia sporto šaka, kaip praktinis šaudymas – kaip tik šią vasarą yra varžybos“. Sudalyvavau tose varžybose, patiko ir užsikabinau.

Papasakokite, kuo praktinis šaudymas ypatingas ir išsiskiria iš kitų šaudymo sporto šakų? Jei neklystu, šioje šakoje yra nemažai judėjimo?

Taip, būtent tai ir yra įdomu. Šitoje sporto šakoje situacijos labai retai kartojasi, kiekvienas pratimas yra unikalus – net ir tą patį pratimą šaudant gali būti pasitelkiamos skirtingos taktikos. Turi bėgti, judėti, per maksimaliai trumpą laiką surinkti kuo daugiau taškų. Taškai dalijasi iš laiko ir yra gaunamas vadinamasis „Hit“ faktorius. Kieno šis faktorius aukštesnis, tas laimi pratimą. Tada programėlė skaičiuoja „Hit“ faktorius iš visų pratimų, galimas taškų sumas, ir pagal tai renkamas varžybų nugalėtojas. Yra reikalingas tam tikras balansas tarp taiklumo ir greičio, todėl gali būti labai taiklus, bet lėtas, arba šaudyti labai greitai, tačiau netaikliai, ir gero rezultato nebus. Čia prasideda visa pratimo atlikimo strategija – kaip pasirinkti geresnę taktiką, kaip ir į kurią vietą judėti, kada keisti dėtuvę ir pan. Varžybos labai dinamiškos – jose ne tik daug judesio, bet ir psichologijos, reikalingas geras fizinis pasirengimas.

Praktinio šaudymo varžybose dalyviai skirstomi į skirtingus divizionus. Nuo kurio diviziono pradėjote Jūs? Kuris dabar žavi labiausiai?

Aš pradėjau nuo Produkcijos (Production – aut. p.) diviziono. Jame leidžiama atlikti mažiausiai ginklo patobulinimų – pavyzdžiui, negali naudoti piltuvėlio (Magwell), kurio pagalba greičiau įstatytum dėtuvę, todėl naudojami ginklai, kuriuose labiausiai išlaikyti gamykliniai parametrai. Minimali nuleistuko jėga turi būti ne mažesnė kaip 3 svarai (1,36 kg – aut. p.). Prieš varžybas tavo ginklą patikrina, ir jei yra neatitikimų, turi susitvarkyti pagal varžybų reikalavimus. Jeigu ginklas ar šoviniai yra testuojami jau varžybų metu, aptikus neatitikimus varžybų taisyklėms dalyvis diskvalifikuojamas.

Atskira Produkcijos šaka yra Production Optics. Joje galioja tie patys reikalavimai, tačiau vietoje įprastų taikiklių naudojami kolimatoriai. Tie, kurie prasčiau mato, su amžiumi praranda gebėjimą fokusuoti žvilgsnį ir pan., gali šaudyti šiame divizione ir lygiai taip pat tarpusavyje rungtyniauti.

Daugiau galimų techninių ginklo pakeitimų yra leidžiama Standarto (Standard – aut. p.) divizione. Ten jau galima dėti ir piltuvėlį, nereglamentuojama nuleistuko nuspaudimo jėga, bet yra apribojimas, kad ginklas turi tilpti į tam tikrų matmenų dėžutę. Taip pat didesnei taškų vertei gauti pataikius į tas pačias taikinio zonas gali būti ir dažnai naudojami truputį galingesni šoviniai – .40 kalibro.

Open divizioną galima palyginti su „F-1“ – jame daugiausiai leidžiama visokių patobulinimų: ir kolimatoriai, ir kompensatoriai, ir piltuvėliai.

Tai aš toks grynas Produkcijos veikėjas. Esu kažkada seniai dalyvavęs keliose Standarto varžybose tam, kad pabandyčiau, kas tai yra, bet pasilikau Produkcijoje. Jau dvidešimt metų esu šiame divizione ir nemanau, kad jį pakeisiu – nebent vėliau, kai jau ryškiai nebematysiu kryptuko. Tada keliausiu į Production Optics (juokiasi).

O kuriame divizione renkasi daugiausiai praktinio šaudymo gerbėjų?

Labai priklauso nuo šalies. Pavyzdžiui, Italijoje 9×19 mm kalibras – kuris naudojamas Produkcijoje – yra uždraustas, todėl ten labiausiai renkasi arba Standarto divizioną (.40 kalibro), arba Open, kuriame naudojami 9×21 mm, 9×23 mm šoviniai. Lietuvoje populiariausias divizionas yra Produkcija – čia susirenka daugiausiai šaulių. Iš šio diviziono ir sudaroma nacionalinė komanda atstovaujanti Lietuvai Europos bei Pasaulio čempionatuose.

Kas lemia tokį Produkcijos diviziono populiarumą?

Galbūt daugiausiai ekonominiai sumetimai. Šioje kategorijoje naudojami ginklai yra sąlyginai pigesni, nors ginklo kaina mūsų sporte yra tik lašas jūroj – esmė yra šoviniai. Produkcijoje naudojamų 9×19 mm Luger šovinių kaina atitinkamai yra pigiausia.

Kaina – subjektyvus dalykas. Vis dėlto, tai brangus sportas, tiesa?

Labai brangus sportas (juokiasi). Jeigu žiūrėtume į Produkciją, 9×19 mm Luger šovinio kainuoja svyruoja apie 0,20 eur. Kai nesiruošiu varžyboms ir noriu tiesiog palaikyti formą, treniruojuosi 2-3 kartus per savaitę ir per kiekvieną treniruotę išnaudoju po maždaug 400-600 šovinių. Kitą savaitgalį bus III lygio IPSC varžybos, todėl treniruosiuosi bent tris kartus per savaitę, po 800-1000 šūvių. Tai biudžetas toks, hmm… nemažas (juokiasi).

Kaip vyksta pasiruošimas varžyboms? Iš ko susideda treniruotės?

Atidirbinėjami tam tikri techniniai elementai: tai gali būti ištraukimas iš dėklo – šūvis, ištraukimas iš dėklo – du trys šūviai, pajudėjimas iš pozicijos į poziciją, šaudymas kaire, dešine ranka.

Taip pat su kolegomis atliekame pratimus. Žiūrime, analizuojame, kaip buvo galima sutaupyti laiko, pasirinkti geresnę taktiką, pasiekti geresnį rezultatą. Šios užduotys taip pat nėra vienodos. Vienos yra keliamos žiemą, kai nėra sezono, kitos prieš pasiruošiant reitinginėms varžyboms, trečios, kai reikalingas tam tikras fizinis ir psichologinis pasirengimas vykstant į Europos ar Pasaulio čempionatus. Dėl tų visų elementų apjungimo ir gaunasi, kad šūvių skaičius sukasi vidutiniškai apie 600-800.

Aišku, dar yra sausos treniruotės be šūvio – jas atlikti galima ir namuose. Tai ištraukimas iš dėklo, dėtuvių keitimas, perjudėjimai iš pozicijos į poziciją, pernešimai tarp taikinių.

Jūs Lietuvos praktinio šaudymo sporto federacijos narys esate nuo 1999-ųjų metų. Ar stipriai išaugo gerbėjų ir entuziastų ratas per šį laiką?

Sakyčiau, kad išaugo. Pradėjome nuo maždaug 100-150 narių, o vienu metu jų skaičius išaugo iki 500 su viršum. Dabar, kai krizė, aktyviai varžybose dalyvaujančių narių gal kiek apmažėjo. III lygio reitinginėse varžybose dalyvauja apie 80-100 mūsų sporto šakos entuziastų.

Kas dar, be meilės šiam sportui, vienija praktinio šaudymo entuziastus? Kokiomis charakterio ar būdo savybėmis pasižymi šie sportininkai? Kokias savybes galbūt šis sportas leidžia išsiugdyti?

Visokių žmonių yra – ir greito, ir lėtesnio mąstymo. Iš esmės turbūt vienija ta atmosfera, kurią tu patiri būdamas bendraminčių būryje, galėdamas bendrauti, semtis žinių ir dalintis patirtimi. Juokaudavome, kad IPSC (Tarptautinė praktinio šaudymo konfederacija – aut. p.) yra kaip šeima – galiu paskambinti kokiam slovakui, su kuriuo šaudėme vienoje grupėje, ir sakyti: „Žiūrėk, man reikia tavo pagalbos, užsakyk geresnį ar arčiau šaudyklos esantį viešbutį“ – visada pagelbės. Prieš kelerius metus vieniems estų šauliams, vykusiems iš Estijos į varžybas Čekijoje, sugedo Lietuvoje mašina. Tada jie skambino vienam iš kolegų lietuvių ir prašė padėti surasti servisą. Automobilis buvo operatyviai sutvarkytas ir estai galėjo tęsti kelionę toliau. Tai ta draugystė, bendrumas ir pagalba vienas kitam visus ir jungia.

Jūs esate pasiekęs tikrai įspūdingų rezultatų – pvz., iš kelių šimtų dalyvių 27-ta vieta Europos čempionate bendroje Produkcijos diviziono įskaitoje, prizinės vietos Lietuvos varžybose. Visada nuo pat pradžių kryptingai siekėte ir svajojote apie auštus rezultatus, ar visa tai atėjo natūraliai – tiesiog mėgaujantis ir darant tai, kas patinka?

Jei sakyčiau, kad tik mėgaujuosi – meluočiau. Iš vienos pusės – taip, ta vieta yra svarbi, ir kuo ji aukštesnė, tuo yra didesnis moralinis pasitenkinimas. Iš kitos pusės, puikiai suvokiu, kad reikia kažką daugiau įdėti, norint kažką gauti, nes taip natūraliai iššaudžius begalę šovinių, čempionu nepasidarysi. Turi ieškoti trenerio, investuoti į žinias, psichologinį pasiruošimą. Kadangi mano noras visada yra pasiekti kuo aukštesnę vietą, tai tenka ir investuoti. O ta vieta… Iš septynių šimtų dalyvių 27-ta kaip ir gerai, bet kai žiūri iš savo varpinės – „kodėl tu ne dešimtuke?“. Tai va tas dar netenkina (juokiasi).

Vadinasi, esate maksimalistas.

Taip, galiu taip pasakyt (juokiasi). Paskutiniame Europos čempionate Production divizione Senjorų kategorijoje buvau ketvirtas – na tai vėlgi, „kodėl ne antras ar ne pirmas?“.

Bet tai turbūt ir skatina judėti į priekį.

Taip, ta varomoji jėga, noras tobulėti leidžia atlikti visą juodą ir kartais nuobodų darbą, kuris duoda kažkokį rezultatą. Kiti šauliai taip pat nesnaudžia vietoje. Lietuvoje pirmasis penketukas ar dešimtukas yra pakankamai kvėpuojantis vienas kitam į nugarą – būna varžybų, kur keturios ar penkios vietos skiriasi tik per 4 taškus iš maždaug 2000 galimų.

Kuo didesni lūkesčiai sau, tuo, tikriausiai, didesnė ir psichologinė įtampa. Įdomu, ar stipriai jaudinatės prieš varžybas ir kaip susitvarkote su stresu?

Dažnai sakome, kad praktinis šaudymas susideda iš 30% technikos ir 70% psichologijos. Tai tikrai yra tiesa, nes techniškai gali būti labai geras, bet jeigu ateini prie starto linijos ir laukdamas signalo sugriūni psichologiškai – pradeda drebėti rankos, negali pataikyti, ir jokio gero rezultato nesigauna.

Jaudulys visada yra – ypač prieš pirmą pratimą ar naujo sezono pirmąsias varžybas. Išmokti su juo susitvarkyti labai padėjo Lietuvos olimpiečius ruošianti sporto psichologė Aistė Žemaitytė, kai su nacionaline komanda vykome į Europos ir Pasaulio čempionatus.

Yra tam tikri metodai – kad ir paprastas kvėpavimas, kuris padeda nusiraminti. Jeigu grupėje daug žmonių, dažnai tenka laukti savo eilės apie valandą ir daugiau. Per šį laiką aptingsti, todėl prieš pratimo startą turi greitai susikelti tonusą. Tai tų technikų teko ir reikėjo išmokti.

Sporte įgyti įgūdžiai praverčia ir realiame gyvenime?

Tikrai taip. Jei atliekant pratimą sugriūva tavo pratimo atlikimo taktika, ne taip pataikei, ne iš pirmo šūvio aktyvavosi tai, kas turėjo aktyvuotis, per sekundės dalį turi priimti sprendimą, kaip pakeisti visą likusią pratimo atlikimo strategiją. Greitas mąstymas, greitas sprendimų priėmimas esant netikėtai situacijai praverčia ir realiame gyvenime, realiame darbe.

Kokios didžiausios pasitaikančios naujokų praktinės ir požiūrio klaidos, pradėjus šį sportą? Kas dažniausiai trukdo pasiekti gerų rezultatų?

Pirmiausiai techniniai elementai – nuleistuko nuspaudimo ir atatrankos kontrolė bei kryptuko matymas. Čia dauguma „lūžta“ ir reikia įdėti daug jėgų, kol supranti, ką reikia daryti. Antra, turbūt pati didžiausia, klaida yra ta, kad pamačius gerai šaudantį ir aukštas vietas užimantį sportininką, kuris greitai iššaudo, greitai juda, jie galvoja, kad irgi gali taip pat greitai padaryti. Dėl to rezultatai visada pradeda smukti žemyn.

Ar yra kokie nors griežti amžiaus apribojimai šiam sportui ir lubos, nuo kada nebegali juo užsiimti?

Nėra. Sportininkai divizionuose yra skirstomi tik į skirtingas amžiaus kategorijas – jie gali rungtis tiek bendroje įskaitoje, tiek savo kategorijoje. Junior – nuo 16-os iki 21-erių. Lady skirta moterims. Regular – iki 50-ies. Kai sukanka penkiasdešimt metų, pereini į Senior kategoriją, o nuo 60-ies patenki į Super Senior ir šioje kategorijoje kiek gyvas, kiek pavelki kojas, tiek gali ir šaudyti. Gerai prisimenu vieną vokietį, kuris dar pakankamai aktyviai dalyvavo varžybose būdamas 87-erių metų. Tai faktiškai cenzo nėra – eik, daryk, sportuok. Net jei ir turi kažkokią fizinę negalią, gali dalyvauti varžybose. Yra žmonių, kurie dėl fizinės negalios gali šaudyt tik viena ranka. Tuose pratimuose, kur turėtų būti šaudoma dviem rankom, bet jie šaudo viena, gauna papildomų taškų, o ten, kur šaudoma tik viena ranka – pavyzdžiui, dešine, ir jie šaudo dešine, – yra lygūs. IPSC sporte lygumo principas yra pakankamai gerai išlaikytas, ir siekiama sudaryti kuo lygesnes sąlygas visiems varžybų dalyviams.

Liveta Burkšaitė